Būdamas didelis knygų mylėtojas ir kolekcioninkas, jis Ignacograde įrengė biblioteką, pirmasis Kėdainių krašte įsteigė viešą skaityklą. Prasidėjus Aleksandro II žemės reformai, jis dalyvavo jos parengime Lietuvoje, vienas pirmųjų baudžiavą pakeitė činšu, įvedė daugialaukę žemdirbystę, kėlė žemės našumą, atnaujino inventorių, statė naujus pastatus. Rėmė Motiejaus Valančiaus blaivybės judėjimą. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, 1865 m. ištremtas į Sibirą.
1872 m. grįžo, gyveno Suvalkuose, Varšuvoje, pasinaudodamas savo Ignacograde sukaupta biblioteka čia 1882 m. įkūrė antikvariatą – prekiavo knygomis, graviūromis, žemėlapiais, rankraščiais ir ekslibrisais. Išleido 16 antikvariato katalogų. Be katalogų, parengė ir savo atsiminimus – „Pamiętnik Jakobą Gieysztora z lat 1857–1865“, kurių dvitomis, jau po autoriaus mirties, 1913 metais pasirodė Vilniuje. Didžiulę šešių dalių epopėją, aprėpiančią svarbiausius gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki senatvės, jis pradėjo rašyti 1866 m. tremtyje Usolėje ir pildė iki paskutinių dienų.
Paprastai lietuvių visuomenė žino tik vieną „baltųjų“ ir „raudonųjų“ kovą – tai 1917–1922 metais po carinio Rusijos režimo griūties dabartinės Rusijos Federacijos centrinėje dalyje prasidėjusį civilinį karą tarp diktatūrą įvedusių komunistų bolševikų, vadinamųjų raudonųjų, ir kitų demokratinį ar carinį režimus palaikiusių politinių jėgų, vadinamųjų baltųjų. Tačiau 1863-iųjų sukilime Lietuvoje dėl įtakos varžėsi visiškai kiti „baltieji“ ir „raudonieji“.
„Baltųjų“ grupėje dominavo didelį turtą sukaupusių bajorų, pramonės magnatų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Jų programa buvo orientuota į dialogą su carine valdžia, dalinių nuolaidų reikalavimą. O „raudonieji“ orientavosi į radikalų, karine jėga paremtą konfliktą ir visapusišką ryšių su cariniu režimu nutraukimą, reikalaudami krašto nepriklausomybės 1772 metų LDK sienomis. Šioje politinėje grupėje dominavo smulkesnieji bajorai, mažesnį turtą sukaupę intelektualai, todėl ji labiau rėmė didžiosios visuomenės dalies – valstiečių – laisvinimo ir švietimo idėjas.
Sukilime Geištoras atstovavo „baltųjų“ grupuotei, siekusiai derybomis su caro valdžia išsikovoti Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 metų sienomis. Zigmantas Sierakauskas palaikė idėją, kad reikia kelti sukilimą visoje Rusijos imperijoje. Jam atvykus į Lietuvą, tuo metu valdžioje jau buvo „baltieji“ – tai pogrindinei sukilimo valstybei vadovavo Jokūbas Geištoras. Jis tikėjosi, kad sukilėlių būrius suvienijęs Sierakauskas eis į Vilniaus guberniją, kuri buvo daug pasyvesnė nei, pavyzdžiui, Žemaitija, ir ten suaktyvins sukilimą. Sierakauskas padarė kitaip ir įgyvendino planus, kuriuos kūrė slaptoje karinėje organizacijoje Sankt Peterburge. Jis ėjo į Šiaurės Lietuvą, pro Biržus norėdamas patekti į Latviją ir Estiją ir tikėdamasis, kad ir ten bus galima sukelti valstiečių neramumus, nes socialinė įtampa tarp latvių ir estų bei vokiečių dvarininkų buvo dar aštresnė negu Lietuvoje. Sukėlus sukilimą Latvijoje ir Estijoje buvo tikimasi eiti į Rusiją ir kelti valstiečius į sukilimą ten.
Jokūbo Geištoro „Atsiminimai“ – apmąstymai, leidžiantys pajusti to meto sukilėlių politinę logiką ir viltis. Nupieštos sukilėlių asmenybės turi didelę istorinę kultūrinę vertę. Įžangoje autorius rašo:
„Rašau nieko neslėpdamas, todėl prašau šią medžiagą apdairiai panaudoti. Nieko neginu, atskleidžiu ne vieną paslaptį ir noriu, kad visi žinotų, kaip nepelnytai buvo smerkiami tie, kurie dėl kitų žmonių klaidų ir visą tėviškę apėmusio įkarščio tapo neišvengiamomis aukomis. Visada elgiausi taip, kaip mane skatino pareigos jausmas, todėl dabar rašau tarsi savo politinių įsitikinimų apologiją, nes kitaip ir būti negali. Esu įsitikinęs, kad anų laikų politikoje buvo labai nedaug aiškiai savo tikslą suvokiančių ir atkakliai jo siekiančių žmonių. Nepaisant atvirumo, negaliu atskleisti savo politinių klaidų, net jeigu tada ir klydau. Kadangi mano pažiūros nepasikeitė, tai reikštų, kad klystu ir dabar. Priešingai, mano pažiūros tik sutvirtėjo, nes buvo nelaimių ir kruvinos patirties išmėgintos.“
„Atsiminimai“ apima visą Jokūbo Geištoro gyvenimą: mokslas Sankt Peterburge, kasdienė bajorų buitis, lenkiška kultūra Lietuvoje, gyvenimas Vilniuje, ekskursai į senąją Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sukilimo patirtis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Į Sibirą!
Su savo šeimomis atsisveikinome kalėjime ir paprašėme, kad nelydėtų mūsų į geležinkelio stotį. Fovelinai mus aplankė kalėjime; atsisveikindama ponia padovanojo man auksinį kryželį su lenkišku užrašu. Mus ilgai laikė kalėjimo kieme. Paniutinas, nors įprastai buvo brutalus, mūsų partijai buvo labai dėmesingas, o su manimi maloniai pasisveikino. Vežamas iš kalėjimo į stotį iš garbingų pažįstamų mačiau: Ulasevičių ir Mykolą Oginskį, kurie ilgai ėjo paskui mus. Stotyje su mumis dar atsisveikino Fovelinas ir Dominikonų kalėjimo prižiūrėtojas Grigorjevas, kuris mus nuoširdžiai patikėjo konvojaus karininkui.
Kai traukinys pajudėjo, iš kelių dešimčių krūtinių išsiveržė giesmė „Būk pasveikinta jūrų Karaliene“. Diena buvo ūkanota, pravažiavome Aušros Vartus. Netoli Gorskio sodo stovėjo mūsų šeimos, pažįstami ir didelė žmonių minia. Su šventa giesme, su švaria ir ramia sąžine palikome savo lietuvišką miestą, man brangiausią miestą po Ignacogrado, o vieninteliai žodžiai, kuriais kreipiausi į kolegas, buvo: „Ar dar kada nors čia sugrįšime?“
Iš Vilniaus išvažiavome specialiu traukiniu ir tik trečią dieną sustojome Sankt Peterburge. Čia įsitikinau, kaip sunku ir brangu vykti etapu su visa partija; važiavo daugybė vargšų, moterys su vaikais, tad per dvi dienas iš menkų savo lėšų, be išlaidų savo reikmėms, išleidau kelias dešimtis rublių.
Karininkas buvo labai malonus, ypač kai išvažiavome už […] „Muravjovo valstybės“ ribų. Sankt Peterburgo stotyje manęs laukė daktaras Rimavičius ir Borščiovas norėdami pasimatyti ir sužinoti, gal man ko reikia. Tačiau Suvorovo adjutantas iškart keletą mūsiškių pasikvietė ir susirgusiuosius įsakė sulaikyti. Aš, Giedraitis ir Jelenskis išvažiavome į vadinamuosius sveikatos gerinimo namus, kur generolo Suvorovo dėka gyveno mūsiškiai. Ten sutikome daugybę mūsiškių ir gerų pažįstamų. Garbusis Chmelevskis mane pasitiko žodžiais: nunc dimitte Domine servum Tuum ir ašarodamas mane apkabino. Nesimatėme jau dvejus metus… Juokavo, kad galėjome bet kur kitur susitikti, tik ne pataisos namuose. Jam irgi teko ištverti ilgus komisijos nagrinėjimus, ir pats Losevas su manimi apie jį kalbėjo, taip pat iš Kauno atvykęs vyriausiasis auditorius Nejelovas: „Ar, pone, garantuojate, kad Chmelevskis nebuvo vaivada?“ – „Mano pone, žinau, kad buvau paskyręs Liubomirą Gadoną, o kai Chmelevskis buvo suimtas, Gadonas dar buvo vaivada. Ką ponui daugiau galiu pasakyti?“ – „Koks žmogus yra ponas Chmelevskis?“ – „Garbingiausias, tačiau apsikrovęs šeima, ir kadangi jį laikau labai teisingu žmogumi, daugelį metų dirbusį generalgubernatoriaus kanceliarijoje, niekada nebūčiau jam siūlęs to darbo ne dėl to, kad abejočiau jo charakteriu, bet todėl, kad jo pažiūros galėjo nederėti su manosiomis.“ – „Kaip paaiškinti jo ranka rašytus dokumentus, kurie buvo rasti stovykloje?“ – „Nežinau, nesu ekspertas, tik žinau, kad yra daugybė panašių braižų, ar galima įtarti, kad patyręs, subrendęs žmogus taip neapdairiai pasielgtų, jog pats rašytų, be to, Gadonas niekur nebuvo išvažiavęs, ir sunku patikėti, kad Chmelevskis, solidus žmogus, galintis būti Liubomiro tėvu, jį būtų pavadavęs.“ Ant vargšo Liubomiro daug visko susikaupė, tačiau ir jis negali pykti ant Jelenskio už tą prasimanymą, nes gal dėl to mūsų pirmininkas išliko gyvas.
Čia, drauge su kitais, buvo ir mano pažįstamas Adolfas Mikulskis, kuris po komisijos išėjo ne visai švarus, buvo ir Stanislovas Soltanas iš Gardino organizacijos. Soltanas čia viskam vadovavo. Visada toks pat, teisus, bet pasipūtęs ir nesuvokiantis, kiek daug bloga padarė savo nusišalinimu. Čia pirmą kartą iš garbiojo Kaminskio lūpų išgirdau priekaištą, kad prisipažinau, jis mano vietoje būtų neprisipažinęs. – „Tikiu, kad ir aš, jeigu būčiau pono vietoje, lygiai taip pat pasielgčiau.“ Kiekvienam aiškintis nenorėjau ir negalėjau. Niekas man nepriekaištavo, tačiau mačiau, niekas net suvokti negali, kiek tame buvo savęs išsižadėjimo, kaip skausmingai kiekvienas žodis mane žeidė. Norėjosi numirti, tačiau gyvenau, nes taip reikėjo, nors išsaugoti gyvybę net nesitikėjau.
Čia, Sankt Peterburge, iškart parašiau instrukciją, ką reikėtų toliau mūsų krašte daryt, vėliau išplėstą knygelės Iš Sibiro (Z Syberji) pirmajame skyriuje. Čia paviršutiniškai aprašiau veiksmų planą, kad, kaip ir monarchistinėje Prancūzijoje, le roi mort, vive la roi, taip ir pas mus vyktų darbas. Planą nusiunčiau Ignacui Lopacinskiui ir Julijonui Šiukštai. Ar jis pakliuvo į jų rankas ir ar buvo kur nors išspausdintas, nežinau. Tos trumpos ir paprastos programos, sugrįžęs į savo kraštą, niekur neregėjau. Rekomendavau išsaugoti tik žemės ūkio būrelius, išguiti iš jų net politikos šešėlį, užsiimti žemės ūkiu, išgelbėti likusius dvarus ir, plėtojant būrelius visoje Lietuvoje, sudaryti galimybes geros valios žmonėms susipažinti ir suartėti. Sąžiningai pasirūpinti išlikusiomis šeimomis, visų pirma pasirūpinti jaunimo auklėjimu, tam skirti visas lėšas ir neleisti, Dieve saugok, naujos atskirties tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų. Drauge su pirmininku Chmelevskiu sudarėme tą programą, vienintelę galimą po baisaus sutriuškinimo. Vėliau apie tai kalbėjomės su Soltanu – debatai buvo karšti. Jis man nepritarė, nes norėjo, kad būtų pratęstas pogrindinės organizacijos darbas ir kita, mano supratimu, tai buvo neįmanoma; juk sakiau, kad iš to nieko gero neišeis, taip ir nutiko.
Čia būdamas Jelenskis pasakojo apie savo išgyvenimus jau nenuoširdžiai, daug ką pakeisdamas. Kai aš, jausdamas pareigą padėkoti Nazimovui, parašiau jam kažką panašaus į memorialą, kurį Jelenskis, Chmelevskis ir kiti perskaitė, jis ant manęs supyko, kad aš ten prasitariu apie artimo draugo išdavystę, nors pavardės nepaminėjau. Keistas žmogus, nes Nazimovas puikiai pavardę žinojo, mat, kalbėdamasis su mano žmona, pasakė: „Jumyse blogiausia yra, tai, kad patys save pražudėte išduodami draugus“, be to, ar gali būti nuslėpta tai, kas vyko viešai. Juk ir Severinas Römeris (gardiniškis) tikėjosi, kad komisija atsižvelgs į jo įskundimą, neatskleis jo pavardės, tačiau dekrete ji buvo perskaityta viešai, o Stravinskis, Slanimo apskrities viršininkas, išsirūpino, kad jam drauge su kitais neskaitytų dekreto, nes ten buvo parašyta, jog jis išdavė Simonavičių. Komisija geriausiai parodė, kas kaip elgėsi, jeigu kas nors per mus važiuoja į Sibirą ar į Lukiškes, kokia tai gali būti paslaptis?
Velykas šventėme Sankt Peterburge. Regis, net visoje Lenkijoje nebuvo tokių iškilmingų ir nuostabių švenčių. Jelenskis ir aš iš Vilniaus gavome šventinių valgių, o iš Sankt Peterburgo buvo atnešta tokia daugybė, kad visą savaitę stalai stovėjo apkrauti pyragaičiais ir mėsos patiekalais. Sunku aprašyti išgyvenimą, kuris mus apėmė, kai drauge su daugybe svečių susirinkome vienoje patalpoje ir pasidalijome pašventinais kiaušiniais, o jaunimo choras staiga užgiedojo: „Linksma diena mums nušvito“. Vienas po kito visi dalyvaujantieji prisidėjo prie bendro giedojimo, tačiau kai kurių garsi rauda prisiminus naujus kapus, pakeliui į Sibirą, visiems laikams atsisveikinant su savo šeimomis, neleido iškilmingai sugiedoti visos „Aleliuja“. Nuo devintos valandos ryto iki vakaro buvo daug svečių, o pataisos namai buvo pervadinti „lenkų klubu“. Suvorovas ištisus mėnesius, beveik visą vasarą, kai kuriuos čia laikė. Mus lankydamas negailėjo piktų žodžių Muravjovui, Skvorcovui ir panašiems žmonėms. Aš Sankt Peterburge susipažinau su garbingais tautiečiais, aktyviausias buvo daktaras Radvilavičius, kurio žmona rūpinosi tremtiniais. Viena iš veikliausių buvo labai graži moteris generolienė Etingerienė. Pas mus dažnai svečiavosi Afonsas Oskierka su žmona ir broliu Aleksandru, Adomas Jocheris su žmona, Duchnovskis taip pat su labai žavia žmona. Mus taip pat lankė Dvasinės akademijos sekretorius, senas mūsų pažįstamas garbusis Cezaris Ibianskis. Užtat Florijonas Hermanas, mokyklos ir universiteto laikų kolega, per pustrečio mėnesio nei karto nepasirodė. Panašiai elgėsi ir Vilhelmas Boguslavskis, kadaise pasižymėjęs labai radikaliomis pažiūromis… Vladimiras Spasovičius, priešingai, nepaisydamas to, kad Suvorovas jam nedavė leidimo, bet patarė šiaip lankytis, nes jis buvo minimas komisijoje, labai dažnai mus lankė, atnešė savo naujas knygas: Kriminalinė teisė (Prawo kryminalne) ir Lenkų literatūros apybraiža (Rys literatury polskiej). Jo poelgiams visada vadovavo šviesus protas, mokslas ir pareigos jausmas. Jis buvo tikras, kad niekaip šešerių metų Sibire neišbūsime, aš irgi tam pritariau, tik nedėjau vilčių į perversmą Rusijoje.
Be Vladimiro, kurį su mumis siejo geriausių jaunystės metų prisiminimai, ypač daug giminiško nuoširdumo patyriau iš Pokrovskių šeimos. Jo žmona lenkė, ištekėjusi už ruso, išsaugojo senuosius mūsų šeimas jungusius ryšius, o mane laikė kone artimiausiu giminaičiu, guodė nelaimės valandą, rūpinosi net ir menkiausiomis smulkmenomis. Tuos jausmus įskiepijo ir vaikams. Jos duktė Olga, dvidešimtmties su trupučiu metų panelė, pasižymėjo įžvalgiu protu, buvo gerai išauklėta, patraukli ir nepaprasto gerumo. Jos brolis Nikolajus, tuo metu kalnų inžinierius, dirbo pinigų kalykloje. Jie abu buvo nuoširdūs rusų patriotai, tačiau gebėjo gerbti ir kitų jausmus, suvokė tragišką mūsų padėtį. Kitas brolis Vania taip pat buvo su mumis labai nuoširdus. Drauge su Pokrovskiais ateidavo jų pusbrolis Ivanas Grumas labai gabus, teisingas žmogus. Iš pažiūros jis buvo šaltakraujiškas, abejingas, užsisklendęs, tačiau labai rafinuota, stipri asmenybė. Pokalbiai su jais man buvo didelis malonumas. Prisipažinsiu, mane visada džiugino, kai tarp rusų sutikdavau kilnią širdį ir protingą galvą. Niekas nepaveiks mano įsitikinimo, kad tik visuotinis tiesos pajautimo plėtojimas prisidės prie mūsų reikalo pergalės, suprantama, jeigu patys nenuleisime vėliavos.
Išvykdamas iš Vilniaus kuriam laikui atsisveikinau su žmona ir vaikais, nes žmona turėjo sutvarkyti reikalus ir atvažiuoti į Sankt Peterburgą, kad kartu išvyktume į kelionę. Jau iš laiškų mačiau, jog dvejoja. Labai daug kas ją atkalbinėjo. Aš visada laikiausi nuomonės, kad neverta išsiskirti, kad krašte atsiras koks nors geradarys, kuris likučius, jeigu pavyks, išsaugos, apsiims tvarkyti žmonos reikalus, o būnant drauge lengviau bus iškęsti ir vaikus išauklėti. Ką jie išmoks, nežinau, tikra, kad išaugs laikydamiesi principų, kurie man buvo šventi. Žadėta pagelbėti šeimai, jeigu aš ją paliksiu. Tačiau turėjau neseną pavyzdį, kiek galima patikėti tais pažadais. Kai važiavau į Ufą, ponas Zenonas Geištoras pats man pažadėjo, kad pasirūpins vaikais ir dvaru, tačiau netrukus, nesumokėjus kontribucijos dalies, buvo pusvelčiui (po rublį už karvę) iš varžytinių parduotas inventorius ir kilnojamasis turtas. Tik malūnininko vokiečio pagalba padėjo išsaugoti dalį turto.
Gavau laišką, kuriame man buvo siūloma, kad žmona su manimi vyktų su mažąja dukrele, o sūnus paims globoti Kletas Burba, Stanislovas Puslovskis ir bajorų vadovas Žilinskis.
Padėkojau už pasiūlymą, tačiau jis man pasirodė keistas. Atskirti vaikų niekada nesutikčiau, atimti iš jų motiną būtų tas pats, kas jau padaryta, – atimtas tėvas. Burba tikriausiai būtų viską tesėjęs, tačiau Žilinskiui sunku būtų tai padaryti, nes jo reikalai buvo nekokie. O Puslovskis?…
Tad aš laikiausi sumanymo važiuoti visiems drauge ir to būtinai norėjau. Tai, kad žmona atvyko su sūnumis be Leokadijos ir tvirtai nutarusi nevažiuoti, mane labai sukrėtė. Tai buvo pirmas baisus smūgis. Nemaloni situacija su Jelenskiu, baisi Mikalojaus padėtis labai paveikė mano nuotaiką, dabar mačiau, kad ir žmonos prieraišumo bei priedermės laikymosi negaliu tikėtis […]. Ją labiausiai paveikė tikėjimas pono Jono Zavišos pagalba, jis nenorėjo, kad jie važiuotų, ir kalbėjo, jog ten vaikai pražus, o čia pažadėjo globą. Poniai Broncovai jis atsiuntė 300 rublių mano kelionei. Juos atidaviau žmonai, nes iš viso turėjome 1700 rublių, kuriuos pasidalijome po lygiai. Tie pinigai, regis, buvo gauti už žemės nuomą, tarpininkaujant Ferdinandui Dzerdzejevskiui, pavyko už tai gauti 400 rublių, kurie buvo padėti mums kelionei pas ponią Teofilę Polujanską, kuri aktyviai rūpinosi išsiunčiamaisiais iš Kauno. Man ji iki pat mirties visada buvo bičiuliškai nuoširdi. Iš pradžių mus šiek tiek gąsdino, kas bus Sibire, tačiau aš, matydamas, kad ten vyksta daug išsilavinusių žmonių, tikėjau, jog vaikus ir čia galima išauklėti. Beje, nors mano žinios buvo menkos ir nemokėjau tuo užsiimti, būtų pakakę energijos, kad ir pats mokyčiausi, ir vaikus auklėčiau, jeigu nieko kito ten nebūtų.
Galiausiai iš generolo Kukelio jau žinojome, kad vedusių žmonių buitis ten visada geresnė. Tačiau žmona tarsi jau nebespėjo išsiruošti, nors aš galėjau dar keletą mėnesių ilgėliau pasilikti. Mikalojus Giedraitis išėjo etapu, aš su Jelenskiu, Charmanskiu ir Mirskiu turėjome važiuoti už savo pinigus. To reikalavo tie, kurie man davė pinigų. Aš taip pat, pabandęs taip važiuoti iš Vilniaus, mačiau, kad eidamas su partija dar greičiau išleisiu savo pinigus negu vykdamas pašto transportu, be to, tik iki Tobolsko.
Sankt Peterburge mane aplankė gydytojas Fovelinas ir paliko savo fotografiją su užrašu, kad mane gerbia ir myli, ir pasakė, kad visko parašyti negali, nes bijo, jog galiu įkliūti dar kartą ir tai jam sukeltų pavojų. Berniukai labai norėjo važiuoti. Tadukas pasakė, kad jis vienas važiuos. Kaziukas, kad važiuos iš geležinkelio stoties, o Stasiuko akys buvo pilnos ašarų, nes buvo vyresnis ir žinojo, kad tai tik juokai.
Kokia tuo metu buvo vaikų nuotaika, kaip nusiteikusius juos palikau, pakanka pateikti tik vieną faktą. Per langą stebėjau vaikų žaidimus sode (buvo jau gegužė) ir pamačiau, kad Mirskis už kažką bara Stasiuką, ir kareivis prieina, pasiunčiu Kaziuką, kuris buvo su mumis, kitų atvesti. Pasirodo, Stasiukas bėgiojo su mergaitėmis, Hofmeisterių giminaitėmis, ir kažkurią nemandagiai pastūmė. Mielas Mirskis pelnytai jį išbarė, bet kadangi buvo pernelyg ūmus, pasakė kažką netinkamo ir vaikas kažką burbtelėjo. Mirskis dar blogiau pasielgė, užuot atvedęs vaiką pas mane, pakvietė tarnyboje esantį kareivį, kad Stasiuką pasaugotų; vaikai sugrįžta į viršų, šalia Stasiuko stovi labai sumišęs, drebantis, ašarų pilnomis akimis Tadukas. „Kas tau?“ Kaziukas tyli. Tadukas pats prisipažįsta. „Aš, tėve, kai ponas Mirskis pakvietė tą kareivį, paėmiau akmenį (jį laikė rankoje) ir, jeigu kareivis būtų palietęs Stasiuką, būčiau į jį sviedęs,“ vaikas drebėjo iš susijaudinimo. Pabučiavau jį, tačiau pasakiau, kad toks poelgis būtų netinkamas, vargšas kareivis niekuo nekaltas, „būtum pakenkęs ir man, ir sau“. Nederama savivale Stasius supykdė garbųjį poną Mirskį, šis pasikarščiavo ir blogai pasielgė, nes niekada jokiu būdu nereikia ko nors svetimo kviesti į pagalbą. Liepiau Mirskio, kuris mano berniukus, nors ir išdykusius, mylėjo, atsiprašyti.
Mūsų buvimo metu mirė imperatoriaus įpėdinis, matėme jo palaikų pervežimą. Ta proga mūsų ponai paskubėjo paduoti malonės prašymus. Jelenskis vėl parašė prašymą, kuriame išvardijo visus savo išgyvenimus. Užsipuolė ir mane, kad nenoriu leisti žmonai (kuri ir pati nenorėjo) paduoti to nereikalingo prašymo. Buvo kalbama, kad savo kraštui niekuo nepakenksime, o aš tvirtinau, jog prarasime garbę, be to, mums, tik ką nuteistiems vadovaujantiems žmonėms, nevalia galvoti apie malonę. Mums parankiausia kuo greičiau susilieti su minia ir drauge su kitais atsikratyti pagrindinių bausmių, o jau tada rūpintis sugrįžimu. Tačiau garbės ir apgalvojimo stygius nugalėjo. Buvo rašomi tokie įžūlūs prašymai, kad Hektoras Korkozovičius, kuris nepasižymėjo nei protu, nei subtilių jausmų pertekliumi, tačiau gražiai rašė, nenorėjo prašymų perrašinėti. „Ne, aš nepavadinsiu sukilėlių būrių „gauja“, nes pats ten buvau, ir plėšiku ar valkata savęs nelaikiau.“ Tai buvo kvailas naudos supratimas; naudos nebuvo, o net rusų akyse pelnė panieką.