Tiesa, pastarojo meto diskusija kiek kitokia: kalbama apie argumentų statyti ar nestatyti poreikį, paminklui simboliškai tinkamas ar netinkamas erdves, alternatyvias įamžinimo formas, o iš Prezidento Gitano Nausėdos lūpų nuskambėjo ir žinutė apie įamžinimo ir paminklokūros strategijos stoką.
Iš tiesų paminklokūra yra tam tikrų idėjų, vizijų, vertybių, krypčių įvaizdinimas, kuris, įgyvendinamas valstybiniu lygmeniu, neabejotinai tampa ir valstybės tapatumo atvaizdu – materialiąja valstybės tapatumo raiška. Ir net jei demokratinėmis sąlygomis paminklokūros procesuose inicijuojant, finansuojant, siūlant ar kritikuojant naujus paminklus gali ir netgi turi dalyvauti įvairios visuomenės grupės, galutinį sprendimą, t. y. statyti ar nestatyti, priima politinis lygmuo – dažniausiai savivaldybės.
Tad tam tikros strateginės krypties ar bent jau tam tikrų principų, kuriais remiantis kažką atsimename per paminklą, turėjimas šiame kontekste tampa realus ir įmanomas. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad kalba eina apie iniciatyvų slopinimą ar iš įvairių vietos ar tautinių bendruomenių ateinančių idėjų nutildymą. Kalba eina apie aiškesnį supratimą, kokius istorinius laikotarpius ir kodėl norime atminti; kodėl kažką įvaizdiname paminklais, o kažko – ne; kodėl kažkas yra aktyviai atmenama, o kažkas – daugiau ar mažiau pastumiama į užmarštį.
At(si)minimo procesas, šiuo atveju kolektyvinio at(si)minimo procesas, kuriamas per įvairias įamžinimo praktikas, įskaitant ir paminklus, savo prigimtimi yra selektyvus, angažuotas ir nėra neutralus. (Kolektyvinė) atmintis nuo istorijos skiriasi tuo, kad istorija savyje talpina visumą istorinių laikotarpių, įvykių ir asmenybių. Tuo tarpu kolektvyvinis atsiminimas – kolektyvinė atmintis – mums primena toli gražu ne apie visus istorinius įvykius, veikėjus ar laikotarpius. Būtent todėl aiškesnis argumentų, kriterijų, krypčių, kuriomis remiantis įgyvendinamas šis atrankos procesas, turėjimas tampa normaliu diskusijos klausimu ir net savotišku poreikiu.
Jei negatyvusis desovietizacijos dėmuo, t. y. sovietinių paminklų šalinimas iš viešųjų erdvių, žymi susitarimą, teisinį reguliavimą ir deramą dėmesį šiam procesui, pozityvusis dėmuo, t. y. naujų paminklų atsiradimas, pristatantis, atliepiantis dabartinio politinio būvio realijas ir aktualijas, per pastaruosius trisdešimt metų vis dar atrodo kiek chaotiškai.
Pozityvusis paminklokūros dėmuo mūsuose vis dar atrodo kiek miglotai, priešingai nei negatyvusis – viešųjų erdvių „išvalymo“, „ištuštinimo“ nuo ankstesnį režimą menančių simbolių ir paminklinių ženklų.
Prieš porą metų kilusios diskusijos dėl iš sovietmečio užsilikusių paminklų demontavimo buvo palydėtos ne tik politinės valios ir susitarimo panaikinti šiuos paminklus, tačiau ir naujai atsiradusio įstatyminio reguliavimo, priimant įstatymą dėl draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas bei jį lydintį teisinį aktą dėl tarpinstitucinės komisijos, sprendžiančios, kokius paminklus ir kitus atminties ženklus reiktų griauti, suformavimo.
Įvairių paminklinių praktikų pašalinimas iš viešųjų erdvių pastarąsias atlaisvina, tačiau tuščios jos dažniausiai stovi neilgai. Senąjį politinį, istorinį, ekonominį, kultūrinį būvį menantys paminklai įprastai pakeičiami naujais – naujas (politines) vertybes ir orientacijas žyminčiais monumentaliais ženklais. Vis tik, jei negatyvusis desovietizacijos dėmuo, t. y. sovietinių paminklų šalinimas iš viešųjų erdvių, žymi susitarimą, teisinį reguliavimą ir deramą dėmesį šiam procesui, pozityvusis dėmuo, t. y. naujų paminklų atsiradimas, pristatantis, atliepiantis dabartinio politinio būvio realijas ir aktualijas, per pastaruosius trisdešimt metų vis dar atrodo kiek chaotiškai.
Simbolinis išsivalymas ir atsisiejimas nuo ankstesnio politinio būvio ir su juo susijusių elementų per paminklų pašalinimą nėra pats sau pakankamas: labai svarbu, kuo ir kaip bus pakeisti senieji paminklai, kokį turinį, t. y. kokius kolektyvinius atsiminimus, ir kaip, t. y. per kokią raišką, estetiką, jie kurs. Tai yra ne tik kultūrinis, istorinis, kolektyvinės atminties reikalas, tai kartu yra ir visuomenės saugumo reikalas.
Įsibėgėjus 1990-iesiems, buvusio posovietinio bloko valstybių teisininkai užčiuopė svarbų niuansą: sovietinio režimo likvidavimas, t. y. desovietizacija negatyviąja prasme, yra neįmanoma be pozityviojo dėmens – be naują santvarką atitinkančio naujo teisinio ir visokio kitokio reguliavimo bei reprezentavimo sukūrimo.
Negatyvus gestas visada yra lydimas pozityvaus veiksmo priežasčių ir paskatų. Išvertus į paminklokūros žodyną, simbolinis išsivalymas ir atsisiejimas nuo ankstesnio politinio būvio ir su juo susijusių elementų per paminklų pašalinimą nėra pats sau pakankamas: labai svarbu, kuo ir kaip bus pakeisti senieji paminklai, kokį turinį, t. y. kokius kolektyvinius atsiminimus, ir kaip, t. y. per kokią raišką, estetiką, jie kurs.
Tai yra ne tik kultūrinis, istorinis, kolektyvinės atminties reikalas, tai kartu yra ir visuomenės saugumo reikalas, nes būtent kolektyvinė atmintis neretai tampa tapatinimosi su tam tikra (politine) bendruomene pamatu, kuris telkia ir vienija, didina atsparumą dezinformacijai.
Kas yra svarbu mūsų lietuviškajai savivokai? Kodėl kažką atsimename, o kažką užmirštame? Kodėl pasirenkame vienokią, o ne kitokią estetiką? Kas svarbu visai Lietuvai, o kas – konkretiems jos regionams ir kodėl? Kuris atsiminimas nugali: komunistinės praeities ar pirmojo Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinkto prezidento; sovietinės praeities ar tautos dainiaus? Tai klausimai, kurių atsakymai paminklokūros procesuose yra svarbūs ir reikšmingi, tik ne visai aišku, ar į juos per pastaruosius trisdešimt metų atkreiptas sąmoningas dėmesys.
Toks dėmesio atkreipimas toli gražu nereikštų, kad dėl visko privalu sutarti vienbalsiai. Skirtingos visuomenės grupės gali turėti skirtingas atmintis. Atminties studijų lauke tam vartojamos net specifinės sąvokos: interpretacinių bendruomenių, atminties bendruomenių, paveldo bendruomenių – grupių, kurios tuos pačius įvykius gali atminti skirtingai, pavyzdžiui, kaip aukos ir budeliai.
Kolektyvinė atmintis ir įvairūs jos raiškos būdai, įskaitant neabejotinai ir paminklus, buvo, yra ir bus naudojami politiniais tikslais. Tik esminis klausimas, kokie tie tikslai: ar individualių politinių taškų rinkimas, ar platesnis siekis vienyti bendruomenę bei įsiklausyti į tuos, kurie jaučiasi negirdimi.
Lygiai taip pat ir skirtingos politinės grupės gali prioritetizuoti skirtingus paminklokūros argumentus, nes paminklas, visų pirma, yra idėja, vertybė, kryptis, orientacija, tik, žinoma, išreikšta per vizualiąją estetinę raišką. Paminklų naudojimas politiniais tikslais, akademiškai vadinamas politine instrumentalizacija, yra nei naujas, nei neįprastas dalykas. Kolektyvinė atmintis ir įvairūs jos raiškos būdai, įskaitant neabejotinai ir paminklus, buvo, yra ir bus naudojami politiniais tikslais. Tik esminis klausimas, kokie tie tikslai: ar individualių politinių taškų rinkimas, ar platesnis siekis vienyti bendruomenę bei įsiklausyti į tuos, kurie jaučiasi negirdimi.
***
Šis tekstas yra projekto „Pozityvusis desovietizacijos dėmuo: naratyvumo ir vizualumo dermė“ dalis. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-47.
