Pradėkime nuo pradžių: kokią reikšmę kuria paminklai?
Taip, galima manyti, kad Lietuvoje turime kur kas rimtesnių politinių, socialinių ir ekonominių problemų, tad ko čia dar kalbėti apie tuos paminklus, kurie tiesiog užpildo viešąsias erdves, kad šios nebūtų tuščios, na, ir gal dar jas nors kiek papuošia. Bet pasižiūrėkime į praktinius pavyzdžius, kurie rodo, kad sutelkti dėmesį į paminklus tikrai verta ir teisinga.
Štai, pavyzdžiui, kas, ėmus aižėti Sovietų Sąjungai ir Lietuvai žengiant pirmuosius atkurtos nepriklausomybės žingsnius, griuvo pirmiausia? Paminklai – Lenino ir kitų politinės santvarkos atstovų paminklai. Jei pažiūrėtume keliais dešimtmečiais anksčiau, matytume, kad būtent paminklai, skirti laisvai ir nepriklausomai Lietuvai, sukurtai 1918 m., užkliuvo sovietinei valdžiai, XX a. viduryje panaikinusiai Lietuvos valstybingumą. Ar būtų skubėta griauti paminklus, jei jie būtų tokie jau nesvarbūs?
Viešosiose erdvėse stovintys paminklai atlieka nemažai funkcijų, bet geriausia jas suprasti, taikant paprastą formulę. Turime istorinių faktų, įvykių, asmenybių visumą, bet kažkodėl paminklus statome toli gražu ne visiems istoriniams veikėjams ar įvykiams, o tik nedidelei jų daliai. Taip yra dėl paprastos priežasties: būdamas materialus estetinis objektas, paminklas turi ir savo idėjinį lygmenį. Taigi, jis nori mums, žiūrintiems į jį, kažką pasakyti.
Valstybės politikos kontekste paminklai tampa visuomenės telkėjais, atminties palaikytojais, kurie daro ne ką kitą, o pasakoja mums, kas ir apie ką yra mūsų valstybė. Iš kur ji kilo, kaip vystėsi, į ką ji dabar orientuojasi, kas yra jai draugiškos šalys, o kas – priešiškos. Tvirto žinojimo, su kuo reiktų tapatintis tam tikros politinės bendruomenės nariui, poreikis šiandien kaip niekada akcentuojamas ir saugumo specialistų.
Eikime toliau: kuo iš tiesų susirūpinta?
Sutarus, kad paminklai nėra (politiškai) neutralūs ir dalyvauja mūsų kaip valstybės piliečių savivokoje bei kuria vaizdinį apie tai, kas yra ar kas nėra tam tikra valstybė, visiškai normalu, kad diskusijose apie paminklus, įskaitant ir sovietmečio paveldą, dalyvauja politikai.
Juk būtent politikai ir padeda apsibrėžti strategines valstybės kryptis ir jos įvaizdžio valstybės viduje bei tarptautinėje aplinkoje kontūrus.
Nepaisant to, neapleidžia įkyri mintis, kad su pavasariniu ir į vasaros pradžią persikėlusiu savivaldos atstovų ir kitų politikų susirūpinimu paminklais kažkas yra ne taip. Tiesa, anuomet sudvejojus politikų nuoširdumu paveldo klausimais arba suabejojus, ar tik čia nebus paprasčiausias sekimas tuo, kas „nuleidžiama iš viršaus“, t. y. kas proteguojama Vyriausybės atstovų, būdavai ūmai sudrausminimas.
Neva „nuleidimas iš viršaus“ tėra skambi retorinė sąvoka, o anksčiau rūpintis paveldu buvo pavojinga, mat bet kada galėjai sulaukti skambučio iš nedraugiškos kaimyninės Rytų valstybės ambasados.
Štai čia ir slypi esminis momentas, nes paveldas Lietuvoje – ne tik sovietinis. Jei paminklus griauname, nes norime kažką užmiršti, norime atsiriboti nuo kažko, kas mums yra svetima ir nepriimtina, su kažkuo turime ir tapatintis. Kitaip sakant, rūpestis paveldu ir deramas paminklų, monumentų turimo krūvio suvokimas ne tik apie negatyvųjį aspektą – griovimą, pašalinimą, demontavimą, bet ir apie pozityvųjį elementą – rūpestį tais objektais, kurie leidžia mums suprasti, kas esame, iš kur kilome, kur link judame.
Taigi, patikrinti politinio susirūpinimo rimtumą galima net keliais būdais. Pirma, pasižiūrėti, ar anksčiau politikų darbotvarkėse viena ar kita forma iškildavo paminklų, paveldo ir atminties klausimai. Antra, peržiūrėti, ar šie klausimai nors kažkada anksčiau išnirdavo politikų retorikoje ir komunikacijoje. Trečia, pažiūrėti, kokia gi situacija su minėtu pozityviuoju dėmesio paveldui ir paminklams elementu.
O šitas elementas su tam tikromis išimtimis, deja, atrodo liūdnokai. Toli žvalgytis čia nereikia: pažiūrėkime, pavyzdžiui, į sostinę Vilnių. Kiekvienas sutiksime, kad dabartinės Lietuvos idėją kildiname iš senosios Lietuvos ir didingos jos praeities vaizdinio. Paprastai tariant, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) vaizdinių. Štai jums sostinės centre, visai greta Aušros vartų ir gynybinės sienos Bastėjos (įspūdingų, unikalių ir tiek vietinių, tiek užsienio turistų gausiai lankomų objektų), stovi paminklas, menantis dar viduramžius – tai yra Vilniaus miesto Medininkų, Aušros-Subačiaus vartų gynybinė siena, menanti tuos pačius LDK ir ATR laikus. Primindama laikotarpius, kuriais neretai didžiuojamės ir iš kurių kildiname valstybę, kurioje šiandien gyvename, didžioji sienos dalis tiesiog griūva – trupa, krypsta ir krinta dalimis. Rūpesčiui šituo paveldu nėra vietos.
Maža to, šiandien neįpaminklinti ištisi Vilniaus istorijos laikotarpiai. Tarkime, iki šiol neturime paminklo Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui, vadovavusiam Trečiojo Lietuvos Statuto rengimui, Leonui Sapiegai. Nesame įpaminklinę ir Mykolo Paco – dar vieno Vilniaus vaivados, kurio rūpesčiu ir lėšomis pradėta Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios statyba Antakalnyje. Ką jau kalbėti apie vieną žymiausių ir iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių – Mikalojų Radvilą Juodąjį, kuris ne tik gynė LDK politinį savarankiškumą nuo Maskvos kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės, bet ir nusipelnė plečiant tuometės Lietuvos teritoriją bei prie LDK prijungiant Livoniją.
Plejadą, kuo dar vertėtų susirūpinti, galima tęsti ir toliau. Pavyzdžiui, iki šiol Vilniuje nėra paminklo 1863–1864 m. sukilimo vadams – Konstantinui Kalinauskui, Zigmantui Sierakauskui ir Antanui Mackevičiui. Pastarajam, beje, buvo paskirta mirties bausmė pakariant, o nuosprendis įvykdytas Kaune. Tačiau paminklo šiam iškiliam veikėjui (sukilimo vadui lietuviui!) neišvysime ir laikinojoje sostinėje. Lygiai taip pat nepamatysime paminklo žymiems Kaune gimusiems pasaulinio lygio mokslininkams Oskarui ir Hermanui Minkovskiams. Žymių kultūros veikėjų, gyvenusių ir dirbusių Vilniuje, – Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Kazimiero Semenavičiaus – įamžinimas vėlgi nesulaukia nei dėmesio, nei rūpesčio.
Pozityvusis politinio susirūpinimo paveldu, paminklais, atmintimi elementas turėtų apimti tinkamą įamžinimą, kurio nusipelno kiekvienas Lietuvos miestas ir miestelis.
Tačiau galvoti vertėtų ne tik apie naujus paminklus. Padarykime trumpą ekskursą į vietą Vilniuje, kuri Vakarų, su kuriais taip norime lygiuotis, atminties kultūroje atmena didžiausią XX a. traumą Europoje – Holokaustą. Didžiausią Lietuvoje masinių žydų žudynių vietą mena Panerių memorialas. Akademikų ir žydų bendruomenių atstovų pastangos kalbėti apie šį paminklą yra didelės ir bent jau iš dalies tikrai vaisingos.
Tačiau pasižiūrėkime į memorialo infrastruktūrą, kuri, švelniai tariant, atrodo skurdokai. Išklypę, surūdiję žibintai, sovietmečiu išasfaltuoti takai ir išklotos ne pirmos jaunystės plytelės. Jei ne naujai sustatytos informacinės lentelės, sakytume, materialiu požiūriu tiesiog apleista vieta. Nes politiniame lygmenyje dėmesys šiai vietai reiškiasi tik kalbomis per joje vykstančius minėjimus, bet toli gražu ne rūpesčiu šiuo memorialu. Memorialu, kuris primena žydų, Vakarų pasaulio ir Lietuvos tragediją.
Gaila, bet tokių vietų ir tokių paminklų Lietuvoje rastume ne vieną. Tad jei iš tiesų rimtai ir nuoširdžiai žiūrime į atminties ir paveldo politiką, neužtenka vien griauti – reikia statyti, tvarkyti ir prižiūrėti tai, su kuo tapatinamės ir kas vaidina svarbų vaidmenį, suvokiant valstybę, kurioje šiandien gyvename.