Ši knyga liudija, mąsto, pasakoja apie 1938–1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas.
DELFI siūlo paskaityti ištrauką iš šios knygos.
Vienuoliktas sargybos keitimas
Nebuvau jų matęs nuo 1920 m., kai kovėmės su bolševikais už laisvę (pastarajame žodyje telpa kiekvienos galimos kovos su bolševikais reikšmė). Praėjo lygiai devyniolika metų, kurie mane perkeitė iš keliolikmečio berniuko su ulonų uniforma į subrendusį žmogų. Važiuojant iš Maidonių kaimo per Trakus ir Lentvarį į Vilnių, Lentvaryje juos pamačiau pirmą kartą. Stovėjo dviese sargyboje. Senos caro laikų rusiškos milinės, seni rusiški karabinai su tribriauniu durklu, ant galvų – šalmai su žvaigžde. Kojos apautos neįtikėtinai nudėvėtais batais ir lygiai taip pat sudraskytais autais. Jei ne šalmai, būtų labiau panašūs į kokios nors gaujos narius. Labiau į partizanus nei į karius.
Geležinkelio stotyje plevėsavo Lietuvos vėliava. Sargybą ėjo sovietų kariai, geležinkelininkai buvo lenkai. Aplink neaiški minia, nuskurdusi ir dirbtinai susiproletarizavusi. Kiekvienas apsivilkęs tuo, ką turėjo blogiausia. Žydai su raudonais kaspinais atlapuose. Šitoj sumaišty pilna mundurų ir kareiviškų kepurių lenkiškų pulkų, kurie jau seniai liovėsi būti pulkais. Mundurai buvo baigiami dėvėti kasdieniame darbe, taupant civilinius drabužius.
Išvartyti medžiai. Miškuose pilna netvarkingai nupjautų didelių pušų kelmų. Žinoma, žmonės bolševikinę „laisvę“ suprato kaip teisę grobti. Pirmą mėnesį bolševikai nebandė išsklaidyti šio įsivaizdavimo. Visi puolė miškus. Kaip tik važiavome per miškingas Panerių kalvas. Aplink nupjauti medžiai. Vienur pamuštas tankas, kitur sudaužyto vežimo likučiai. Prieš mus slėnyje tarp miškų rudeniniame rūke dar vos matomas išniro Vilnius.
Kauno plentu judėjo pirmieji Lietuvos karių daliniai. Dar vienas istorinis sargybos prie Neries pasikeitimas.
Sėdėjau valstiečio vežime, nuleidęs auliniais batais apautas kojas, apsivilkęs skranda, neatpažįstamai susiliejęs su minia, su žmonėmis, su gimtojo krašto klimatu. Žiūrėjau į keistą likimą šio krašto, numesto tarp Europos rytų ir vakarų. Nelemta padėtis prie didžiulio europinio kelio, tačiau koks žemyninis tarptautinis „Šanchajus“! Ypatingas Europos miestas. Tiek kartų degintas, mindžiotas, spardytas, egzaltuotai keliamas į šventumo aukštumas, iš ten sviedžiamas žemyn į politinių žaidimų purvą, kareivių sauvalę, apkasus, aptvertas Didžiojo karo spygliuota viela,... vėl ir vėl einantis iš letenų į letenas. Miestas su daugybe veidų, kurių kiekvienas turi dar daug atsarginių išraiškų. Miestas, kurį myliu ir dėl to turiu teisę apie jį sakyti viską, ką žinau.
Gyvenamas lenkų, taip pat didelio nuošimčio žydų. Pusiau bažnytinis, pusiau sinagoginis. Kartu į dangų kyla stačiatikių cerkvių kupolai. Stačiatikybę išpažįsta ketvirtadalis gyventojų. Tik 0,73 proc. lietuvių, bet ir 0,28 proc. vokiečių. Taip pat totoriai, karaimai... Kas tik nori Vilniuje gali ieškoti savo tautiečių, sąjuningininkų, bendratikių.
Vilniaus istoriją nuo 1914 m. galima sudėti į tokią litaniją: 1) 1914 m. Rusijos imperijos ribose; 2) 1915 m. rudenį pereina į vokiečių rankas; 3) 1918 m. rudenį perima savigyna prieš bolševikus; 4) 1919 m. sausį pereina į bolševikų rankas; 5) 1919 m. balandį vėl į lenkų; 6) 1920 m. liepą – į bolševikų; 7) 1920 m. tą patį mėnesį atiduotas lietuviams; 8) 1920 m. spalį užimtas Żeligowskio, Vidurio Lietuvos sostinė; 9) 1922 m. vasarį inkorporuotas į Lenkiją; 10) 1939 m. rugsėjį įžengia bolševikai, inkorporuoja į sovietinę Baltarusiją; 11) 1939 m. spalį atiduoda Vilnių Lietuvai.
Kol kas sustoju ties vienuoliktuoju punktu, nors galėčiau vardinti ir toliau.
Per šią daugybę permainų visada Vilniuje atsirasdavo nemaža dalis gyventojų, kurie įžengiančią naują kariuomenę, kartu ir naujos tvarkos pradžią sveikino su gėlėmis ir nuoširdžiu arba apsimestiniu džiaugsmu.
Buvau giliai įsitikinęs, kad Lietuvos kariuomenę 1939 m. su palengvėjimu ir džiaugsmu sutiks absoliuti dauguma gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės ir krikščioniškos konfesijos, taipogi didelė dalis žydų, atstovaujančių ortodoksiniams pasiturintiems sluoksniams.
Norėdamas matyti visą krikščionišką visuomenę, sveikinančią Lietuvos karius, tikėjausi ne kažkokių lietuvių ir lenkų santykių pagerėjimo akcentų, bet atsirandančio tautų ir konfesijų solidarumo bolševikijos raudonojo imperializmo akivaizdoje. Norėjau matyti susitaikymui ištiestą ranką, iškeliant ne Vilniaus atidavimą Lietuvai, bet visiems bendrą reikalą. Tam bendram reikalui buvo svarbiausia, kad Vilnius nebepriklauso bolševikams, ir mažiau svarbu, kam jis priklausys po karo – Lenkijai ar Lietuvai.
Visiškai klydau. Lenkų visuomenė priešiškai sutiko Lietuvos kariuomenės įžengimą, o lietuvių visuomenė padarė viską, kad tas priešiškumas didėtų ir atskirtis dar labiau gilėtų.
Politinio tamsumo, masių kvailumo, trumparegiškumo, kažkokio specifinio chamiškumo, neįtikėtino siauraprotiškumo, beveik pamišimo simboliu tegul būna faktas, kurį tarp nesuskaitomų kitų paminėsiu pirmoje vietoje: prie Vilniaus, virš Kirtimų oro uosto švyti sovietų bazės raudona žvaigždė – sovietų kariuomenės išmėtė savo lizdus po visą Lietuvą, sovietų vyriausybė šalies ir Vilniaus gyventojų likimus laiko savo rankose. Siaubingas raudono teroro šešėlis krenta ant krikščionių žmonių gyvenimo, turto, sąžinės...
...o tie žmonės neranda geresnio užsiėmimo, kaip vieni kitus daužyti savo šventovėse, muštis iki kraujo per pamaldas, ginčytis, ar katalikų bažnyčiose turi būti giedama lenkiškai, ar lietuviškai!!!
Ir turiu pasakyti, kad kaltė dėl tos neprotingos neapykantos ir kvailo susiskaldymo bendro priešo akivaizdoje didžia dalimi tenka lietuvių pusei.
Ne visa kaltė, bet didžioji dalis, nes juk ne viskas iš karto prasidėjo. Prasidėjo tarsi su gera valia ir maniau, kad Kauno patikinimai bus vykdomi. Atsitiko kitaip. Atsitiko visiškai kitaip.
Politika savo nenaudai
Lietuviai, įžengdami į Vilnių, be reikalo pabrėžė Lietuvos ir Lenkijos ginčą dėl miesto. Juk jį užėmė ne pergale užbaigdami tą ginčą, o gaudami iš bolševikų – bendro visų priešo. Savo rankose jie turėjo nenuginčijamą kozirį, suteikiantį jiems neribotas galimybes laimėti absoliučios gyventojų daugumos, t. y. lenkų simpatijas. Tačiau norint juo pasinaudoti, reikėjo didelio politinio takto ir rimto valstybinio mąstymo.
Vilniaus atidavimas sovietų primestomis sąlygomis, suverenios valstybės pavertimas sovietų pusprotektoračiu buvo pralaimėjimas, ir jis buvo maskuojamas tariamu džiaugsmu dėl sostinės „atgavimo“. Galbūt to reikalavo ir vyriausybės padėtis. Siekta pakelti nuotaiką visoje šalyje. Tačiau būtų buvę geriau tai daryti tik viduje – Kaune, o ne Vilniuje. Vilniečiai juk nebūtinai turėjo žinoti, kad Kauno studentai surengė padėkos mitingą prie sovietų pasiuntinybės (šlykštu).
Lietuvos kariuomenė, užimdama Vilnių, jei ir negalėjo to pabrėžti oficialiai, tai turėjo bent „leisti suprasti“, kad ateina kaip miesto vaduotoja iš bolševikų, o ne iš „lenkų jungo“. Tuomet būtų laimėjusi masių simpatijas, jei ir ne nuo pirmos dienos dėl neigiamo lenkų nusistatymo, tai tikrai neilgai trukus.
Tačiau lietuviai neparodė nei politinio takto, nei politinės išminties. Turėdami dar vieną argumentą – ūkinį pajėgumą – būtų galėję prabilti jei ne į sielas, tai bent į išbadėjusių vilniečių skrandžius. Bet ir šį pranašumą panaudojo visiškai nevykusiai.
Pamačiau Vilnių dar sovietų valdžioje. Su uždarytomis langinėmis, pilką, įbaugintą, su kavinių lankytojais, kurie valgė juodą duoną, gėrė ledinukais saldintą kavą. Netrūko tik prekystalių su obuoliais – sezono produktu. Duonos, sviesto, lašinių, mėsos nebuvo, buvo tik obuoliai.
Lietuviai atsivežė savo puikiai besiverčiančias įmones, „Maisto“ mėsą, „Lietūkio“ miltus, „Pienocentro“ pieną. Galėjo pamaitinti alkanus, atkurti nuosavybę, asmeninę laisvę, nevaržomą judėjimą...
Jei kuriam nors chamui tinka Wyspiańskio žodžiai apie „aukso ragą“, tai turbūt labiausiai lietuviškajam chamui, kuris 1939 m. žengė į Vilnių.
Nepaisant visos neapykantos, begalinės neapykantos, lenkų visuomenėje prisikaupusios lietuviams per dvejus susidūrimo su jais metus, netikiu, kad tarp jų nebūtų rimtų, protingų, politiškai brandžių geros valios žmonių, kurie nenorėtų tos geros valios paversti darbais.
Visi potvarkiai buvo skelbiami ir lenkiškai, radijas kasdien daug valandų transliavo laidas lenkų kalba. Pirmosiomis dienomis neįžvelgėme jokių ketinimų įžeisti lenkų tautinius jausmus.
Pirmosiomis dienomis...
Priešingai – mane piktino lenkų laikysena, kuri man atrodė per mažai antibolševikiška, politiškai trumparegiška mus supančioje tikrovėje.
Žygiuojant Lietuvos kariuomenei, nešančiai vėliavas su Vytimi, lietuviai, kaip liepia paprotys, nusiimdavo kepures, dauguma lenkų – ne. Nuoširdžiai pasipiktinęs kreipiausi į vieną savo bičiulį: „Nenori nusiimti kepurės prieš Vytį, kuris per amžius buvo mūsų herbas. O kai bolševikai lieps, nusilenksi raudonoms vėliavoms!“ Tą akimirką šaligatviu kaip tik ėjo keli krasnoarmejcai, tad tyčia pridūriau: „Jei nori parodyti pigų patriotizmą, tai duok į snukį bolševikams!“
Žmonės minioje su baime susižvalgė. Ir ta baimė man buvo šlykšti. Baimė bet kokia kaina. Praradusiųjų garbę ir pažemintųjų baimė. Tuo tarpu švilpavimus ir vaikėziškas mokinių antilietuviškas manifestacijas buvau linkęs nurašyti irgi šlykščiam nebaudžiamumo jausmui, su kuriuo anksčiau buvo daužomi žydų langai.
Tokia situacija, žinoma, buvo tik pirmosiomis dienomis.
Kulminaciniu gestu, jei taip galima sakyti, liudijančiu apie lietuvių ištiestą ranką, reikėtų laikyti Vėlinių dieną. Išvakarėse žmonių pilnoje pagrindinėje Mickevičiaus gatvėje girdėjau skelbimą per radiją: „Rytojaus dieną lietuvių visuomenė pagerbs žuvusių lietuvių karių ir Basanavičiaus kapą, lenkų visuomenė pagerbs žuvusius lenkų karius ir maršalo Piłsudskio širdies kapą.“
Turėjau sutikti, kad tai buvo riteriškas mostas ir didesnio nebuvo galima tikėtis, nebent tik pirmoje vietoje paminėti „lenkų visuomenę“, o antroje „lietuvių visuomenę“, ko vis dėlto niekas negalėjo reikalauti. Dar žingsnis ir pasieksime tikslą...
Staiga – kaip peiliu nupjauta.
Prasidėjo nuo policijos. Daug tautų skundžiasi savo policija. Vadinamoji „versališkoji“ prancūzų tauta, kuri iš tiesų yra viena blogiausiai išauklėtų tautų, turi tikrai brutalią policiją. Lenkijoje policija buvo gana mandagi. Lietuvių policijos, deja, neįmanoma pavadinti kitaip kaip chamiška. Chamiška pažodžiui. Netašyto, iš prigimties brutalaus, neprotingo žmogaus, staiga gavusio valdžią prasme. Apie tai baltarusių patarlė sako: „Nie daj Boh svini roh, a mužyku panstva“.
Žiauriai daužė guminėmis lazdomis, o mušdami [keli žodžiai neįskaitomi]. Lietuvis Vilniuje tapo nebaudžiamumo simboliu. Lietuvių kalbos mokymas prasidėjo policiniais metodais. „Mokytojai“ buvo policininkai – tie labiausiai reikalingi, artimiausi minioms, regimiausi valstybės simboliai. Atsiliepdavo tik lietuviškai. Vieni lenkiškai nesuprato, kiti nenorėjo suprasti. Vilniaus gyventojų maitinimas tarpininkaujant valstybinėms maisto parduotuvėms, turėjęs būti propagandiniu mostu, greitai tapo neapykantos lietuviams mokykla. Valgyti norėjo visi. Prie parduotuvių stovėjo didžiulės eilės, policija jas ištiesindavo lazdomis, bet leisdavo be eilės kiekvieną, kas kalbėjo lietuviškai. Keiksmai, šauksmai, vieni kitų įžeidinėjimas, muštynės ir neapykanta lietuviams, jų kalbai, jų būdui masiškai paplito tarp gyventojų, nes, kartoju, valgyti reikėjo visiems.
Po to viskas ėmė judėti su pagreičiu.
Gatvių pavadinimų keitimas. Pagrindinė Vilniaus gatvė gana laimingu sutapimu buvo vadinama Mickevičiaus, t. y. lenkams ir lietuviams bendro poeto, vardu, tad reikėjo būti visišku politiniu kvailiu arba vadovautis bloga valia, kad užuot tuo pasinaudojus, ji būtų pervadinta Gedimino vardu, taip pakurstant dirbtinį priešiškumą Gediminui, kuriam Vilniuje šiaip niekas negalėjo būti priešiškas. Po to buvo keisčiausiai pervadintos beveik visos gatvės. Žinoma, prikalant lenteles vien lietuvių kalba. Paskui atėjo parduotuvių iškabų eilė. Žinoma, irgi tik lietuvių kalba, kartu su privalomu savininko pavardės sulietuvinimu.
Nuo to laiko dviejų šimtų tūkstančių gyventojų miestas, kuriame lietuvių kalbą mokėjo ne daugiau kaip du procentai, turėjo tik spėlioti, ką siūlo parduotuvės, negalėjo susigaudyti, kur yra batsiuvys, o kur siuvėjas, kad „kirpykla“ – tai kirpykla, „kepykla“ – tai kepykla, o „skalbykla“ – tai skalbykla. Toliau sekė vietovardžių lietuvinimas, net ir oficialių skelbimų lenkų kalba tekstuose. Šitaip žmogus galėjo susipažinti su nauju potvarkiu, bet nežinojo svarbiausio dalyko: kur jis įsigali. Kas gi galėjo įtarti, kad, pavyzdžiui, vietovė Czarny Bór – tai Juodšiliai, Porubanek – Kirtimai, o Nowa Wilejka – Naujoji Vilnia!.. ir t. t. Žinoma, valdžios kvailumas čia veikė jos nenaudai, nes juk kiekvienai valdžiai turėtų rūpėti, kad visi žmonės aiškiai suprastų jos potvarkius.
