Iki 1914 m. priklausęs lenkams, nuo 1918 m. – lietuviams, paskutinio karo pradžioje užimtas rusų, o vėliau užkariautas vokiečių, Vilnius 1942 m. pradžioje buvo puikus eksperimentinis laukas, patvirtinantis rasinę ir tautinę neapykantą.
Tuo metu mieste gyveno penkių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, vokiečiai, rusai ir žydai, ir kiekviena iš šių grupių, be jokių išimčių, nekentė kitų keturių. Autentiškas, mums nepaaiškinamas priešiškumas, negalint jo parodyti akivaizdžiau, būdavo reiškiamas pagiežingais žvilgsniais, pereinant į kitą gatvės pusę, kad neprasilenktum, ironiškomis šypsenomis, o kartais net iš paniekos tai pastebimai, tai ne taip pastebimai nusispjaunant.
Nežinau, kokios keistos traukos ar įgimtos bendrystės galia mes, ispanai, gerai sutarėme su visais. Mums būdavo skirtos gražiausios jaunų aristokračių lenkaičių, mobilizuotų dirbti Soldatenheimuose, šypsenos; didžiausias vien formaliai pareigas einančių civilių lietuvių pareigūnų dėmesys; nuoširdžiausi santykiai su rusais: baltaisiais ir raudonaisiais, kolaborantais ir kaliniais; vokiečių jau net neminėsiu; mums, vieninteliams draugiškai nusiteikusiems Ghetto lankytojams, dėkingai šypsodavosi net žydai.
„Ich Jude, ist verboten sprechen“ (liet. „Aš – žydas, kalbėti draudžiama“), perspėdamos sakydavo merginos, tačiau nuoširdžiais pokalbiais greitai sulaužydavome griežtas okupantų kariuomenės taisykles.
Vilnius buvo lenkiškas, nepaisant tautų ir rasių audinio, kurį šio miesto žemėje audė istorija. Lenkiškas, katalikiškas ir europietiškas, ant miesto vartų iškaltais žodžiais „Ave Maria, gratia plena“, kurie mums taip suvirpino sielą, kai 1941 m. liepą, prieš traukdami į frontą, ten kelioms valandoms stabtelėjome.
Lenkiška ir europietiška, gal net paryžietiška, jo kavinių ir music-hall atmosfera, neišsklaidoma net tvirtų kariškų žingsnių. Lenkiškos ir europietiškos jo aikštės, kuriose šventinėmis dienomis vykstant koncertams žmonės sukosi apžvalgos rate aplink grojančią ant pakylos kapelą. Vakarietiška muzika ir prancūzų kalba, kurios mokėsi vidurinė klasė. Europietiški lotyniškieji Trykiriazi (Trys kryžiai), kurie ant aukščiausio miesto kalno veidu į sovietinius Rytus stovėjo it siena ir vėliava. Kryžiuočių riteriai anais laikais juos gynė nuo Aukso ordos, o ant Vilijos krantų vis dar stūksojo jų statytų senųjų tvirtovių griuvėsiai. Visa alsavo pasipriešinimu šio miesto įliejimui į bedvasę Rytų stepę.
Atrodys neįtikėtina, tačiau tikra tiesa, kad net pačiame lenkų penktosios kolonos generaliniame štabe pakako raudonos ir geltonos spalvų antsiuvo ant milinės rankovės, kad būtume visiškai saugūs. O vėlų vakarą, tamsoje vykstant bombardavimams, mums vaikštant tuščiomis gatvėmis, užtekdavo traukti dainas, kurios vienareikšmiškai bylojo, kad esame ispanai, ir galėdavome būti tikri, kad nei kulkos į nugarą, nei sprogmens nuo stogo, taip dažnai ten pasitaikančių, į mus nepaleis.
Ne veltui sekmadieniais pasprukdavome iš Wehrmacht Gottesdienstelle (Vermachto pamaldos) ir pasklisdavome po miesto bažnyčias, kur petys petin su miesto gyventojais lenkais išklausydavome mišias, lygiai tokiems pat rožiniams sukantis ir jų, ir mūsų rankose. O jei okupantų pykčiui kariškos uniformos įsimaišydavo ir į dievobaimingą procesiją, matyt, meldžiant išvadavimo, jos būdavo ispanų karių.
Mūsų romantiškai mylėtos Marijos Valevskos, Irmos, Marusios ir Vandos. Prisimindavom viską, ką žinoję apie Šopeną, pramaišiui minėdavome Valdemosą ir Varšuvą, Kosciušką ir Mostoleso merą, Adomą Mickevičių ir Migelį de Servantesą. Vilnius buvo beveik ispaniškas miestas: ten stotyje verkė sužadėtinės ir motinos, ten moterų rankos mūsų marškiniuose siuvinėjo strėles („Ispanijos falangos“ simbolis), iš ten į frontą keliavo laiškai, kuriuose klausta, kada baigsis karas. Visa tai buvo gražu, tačiau karas – žiaurus ir pragaištingas; širdgėla suspaudžia pagalvojus, kas ištiko tuos vargšus žmones, su kuriais taip nuoširdžiai sutarėme, kurie mums buvo dvasios skydas prieš komunizmo rūstybę, malonioji gyvenimo pusė, kritusius po naujųjų barbarų pentinais.
„Vilniuje“ ar „Vilniaus“ – rusams ir lietuviams; „Wilna“ – vokiečiams, taip pat mūsų mokyklų vyresniųjų klasių geografijos vadovėliuose; „Wilna“ – lenkams; ten, toje pačioje žemėje, kurioje guli maršalo Pilsudskio, kažkada išvadavusio savo tėvynę nuo komunizmo, širdis, palikome mirtinai sužeistų ir į ligoninę patekusių bendražygių kūnus. Žinau, kad ant jų kapų, kaip ir tais senais laikais, moterų rankos vis paliks gėlių, bylojančių, kiek daug mus sieja su Lenkija, nepaisant atstumų, nepaisant karo.