Violeta Vasiliauskienė. Konstitucinis teismas, Stambulo konvencija ir tarptautinė teisė

Europos Tarybos konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo“ (vadinamoji Stambulo konvencija) buvo pasiūlyta kaip „dovana“ Lietuvos moterims šių metų kovo 8 d. 2023 m. rudenį Seimas kreipėsi į Konstitucinį teismą su klausimu, ar Stambulo konvencija neprieštarauja mūsų Konstitucijai.

Vakar Konstitucinis teismas paskelbė, kad Stambulo konvencija mūsų Konstitucijai neprieštarauja. Tačiau reikia pažymėti, kad tokia išvada nereiškia, jog Lietuva yra kaip nors įpareigota ratifikuoti šią tarptautinę sutartį ir prisiimti iš jos išplaukiančius įsipareigojimus.

Remiantis Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, kad tarptautinė sutartis įsigaliotų, ji turi praeiti du etapus – teksto pasirašymas ir sutarties patvirtinimas. Tekstą pasirašo paprastai valstybės atstovas, juo gali būti prezidentas, užsienio reikalų ministras ar ministras pirmininkas ar kitas asmuo, įgaliotas pasirašyti tarptautinės sutarties tekstą.

Šiuo atveju Stambulo konvenciją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius 2013 m. vasarą. Tačiau tokio parašo užtenka sutarčiai įsigalioti tik retais atvejais, kai joje numatytas įsipareigojimo sutartį laikyti įpareigojančia būdas. Didžiąja dalimi atveju tarptautinė sutartis turi dar būti patvirtinama valstybėje: svarbiausias sutartis ratifikuoja parlamentai, kitas tvirtina vyriausybės, dar kitos sudaromos apsikeičiant diplomatinėmis notomis. Kokias sutartis reikia ratifikuoti, numato tiek valstybės vidaus aktai, tiek pačių sutarčių nuostatos.

Paprastai ratifikavimo procedūra taikoma daugiašalėms sutartims, reguliuojančioms valstybei svarbius klausimus. Ratifikavimo procedūrą šiuo atveju numato mūsų Konstitucijos 138 straipsnis, nurodantis, kad Seimas ratifikuoja daugiašales Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Taigi iki pat Seimo sprendimo (ratifikavimo įstatymo priėmimo) ši tarptautinė sutartis mūsų niekaip neįpareigoja.

Kitas dalykas – tarptautinės sutarties aiškinimas. Teko girdėti aiškinimų, jog svarbu tik teisingai išversti Stambulo konvenciją, ir visus prieštaravimus išspręsime. Deja, taip nėra. Stambulo konvencija yra surašyta anglų ir prancūzų kalbomis, kurios ir yra oficialios kalbos.

Pagal minėtąją Vienos konvenciją, sutartis aiškinama pagal tai, kuria kalba ji parašyta, ir sutarties tekstas kita kalba nei tos kalbos, kuriomis buvo surašytas autentiškas sutarties tekstas, gali būti laikomas autentišku tik tuo atveju, jei taip yra nurodyta toje sutartyje arba šalys yra taip susitarusios. To Stambulo konvencijoje nėra.

Taigi terminus „gender“, „gender-based violence“, „gender identity“, kurie, beje, naudojami šalia termino „sex“, reiškiančio biologinę lytį, turėsime aiškinti pagal tai, kaip tai suprantama anglų ar prancūzų kalba. Dar reikėtų pabrėžti, kad šie terminai neturi nusistovėjusio turinio tarptautinėje teisėje, ir todėl nemažai įtakos turės ir Konvenciją aiškinančių organų veikla ir jų į šiuos terminus įdedamas turinys.

O galbūt mes tiesiog galime padaryti išlygą, kad mes „gender“ terminą suprantame kaip biologinės lyties sinonimą, ir viskas išsispręs? Juk išlygas tarptautinėms sutartims daryti galima? Pagal Vienos konvenciją, „išlyga – tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip suformuluotas ar pavadintas, padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį ar prisijungiant prie jos, kuriuo valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę galią tai valstybei“. Reiškia, kad valstybė gali tam tikras nuostatas kažkiek modifikuoti, tik nepakeisdama sutarties esmės. Tačiau vėlgi – ne visada, ir ne Stambulo konvencijos atveju.

Vienos konvencija nurodo, kad jei sutartis nurodo, kokias išlygas galima daryti, kitokių išlygų daryti negalima. Šiuo atveju Stambulo konvencija nurodo, kad išlygas galima daryti tik straipsniams, susijusiems su žalos atlyginimo mechanizmu (30 str. 2 d.), juriskdikcijos klausimais (44 str.), baudžiamojo proceso vedimo aspektais (55 str.) ir nusikaltimų senaties terminų (58 str.). Jokių išlygų dėl „gender“ termino būti negali, todėl šią nuostatą turėsime aiškinti būtent pagal Stambulo konvenciją.

Stambulo konvencijos stebėseną vykdo GREVIO komitetas, kurį sudaro 15 nepriklausomų ekspertų, kuriuos renka Stambulo konvenciją patvirtinusios valstybės. GREVIO komitetas rengia ir skelbia ataskaitas, kuriose įvertinamos teisėkūros ir kitos priemonės, kurių šalys ėmėsi Stambulo konvencijos nuostatoms įgyvendinti. Tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias rimtiems, masiniams ar nuolatiniams smurto veiksmams, kuriems taikoma Konvencija, GREVIO gali inicijuoti specialią tyrimo procedūrą. GREVIO taip pat gali priimti bendras rekomendacijas dėl konvencijos temų ir sąvokų. Nors šio komiteto veikla yra rekomendacinė, akivaizdu, kad komiteto praktika darytų įtaką ir Lietuvos institucijų sprendimams.

Taigi iš esmės Stambulo konvencijos tekstas ir įgyvendinimo mechanizmas yra nukreiptas į tai, kad tiek „gender“ ir „gender identity“ sąvokos, tiek jos siūloma smurto prieš moteris ir kovos su juo sistema būtų įtvirtinamos nacionalinėje valstybių teisėje be nuokrypių, ir neabejotina, kad ši konvencija tikrai darytų įtaką Lietuvos teisei. Net ir po vakarykščio Konstitucinio teismo sprendimo išlieka tas pats klausimas: ar tikrai mums jos reikia?