Virginijus Savukynas. Su nepriklausomybės diena, Estija!

Jei estų nebūtų, juos reikėtų išgalvoti. Bent jau lietuviai tą tikrai padarytų.

Gal tai iš pirmo žvilgsnio ir pasirodys keista – kam lietuviui estas? Skirtingi temperamentai – visi gi žinome, kad lietuviai yra Baltijos italai – jausmingi, emocingi, o štai estai – santūrūs ir racionalūs. Be to, su Estija neturėjome tokios bendros istorijos kaip su Lenkija. Tad kur čia šuo pakastas?

Taip, visi prisimename anekdotus apie lėtapėdžius estus. Kaip gi kitaip. Mums reikia iš kažko pasišaipyti.

Juk tai malonu, ar ne? Bet ar pastebėjote, kad nors ir šaipomės iš jų lėtumo, tačiau pavydime, kad jie mums aplenkė.

Lėtapėdžiai estai. Ir kaip čia neprisiminsi buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Antano Valionio, kuris savo naujoje knygoje taip parašė: „gyvenimas parodė, kad yra ko iš estų pasimokyti. Sakyčiau, jie ilgai kinko, bet greitai važiuoja, o mes – greitai priimame sprendimus, iškart juos keičiame, ir vežimas dažnai stovi vietoje“.

Manau, kad tai labai taikliai apibūdinta.

Mes pavydime estų racionalumo, nors didžiuojamės savo emocionalumu. Mes estams pavydime jų sugebėjimo tvarkytis valstybėje, tačiau didžiuojamės savo drąsa. Ar pastebėjote, kad mūsų ekonomistai su politologais pliekia Lietuvos valdžios moteris ir vyrus, kad jie nesimoko iš estų, nesugeba sutvarkyti valstybės reikalų.

Jei nori sudirbti kokį nors mūsų politiką, tai pasakyk, kad Estijoje jo kolega tvarkosi kur kas geriau. Tiesa, kartais sugrįžtama prie anekdotų. Tada sakoma, kad nieko jie geriau negyvena, tik geresnį „piarą“ moka pasidaryti. Antra vertus, ir šiame juokelyje pripažįstame, kad estai bent jau viešųjų ryšių srityje yra už mus keliomis galvomis aukštesni.

Estai – tai mūsų veidrodinis atspindys. Jei lietuviai in, tai estai yra jan, arba atvirkščiai. Gal ir keista, kad būtent tokia dalia teko ne latviams, ne baltarusiams, ne lenkams, bet būtent estams. Nežinau, kokius anekdotus estai pasakoja apie lietuvius, nežinau, ar lietuviai estams reikalingi, tačiau estai reikalingi mūsų tapatybei. Tam kad galėtume pabrėžti savo jausmingumą, sentimentalumą ir šiek tiek jiems pavydėtume.

Kažkaip nutiko, kad po 1991 metų mes lyginamės ne su latviais (tai jie prieš II Pasaulinį karą mus „žirgo galvomis“ vadino ir žiūrėjo iš aukšto, nes, buvo turtingesni, be to, į Rygą uždarbiauti važiavo lietuviai, bet nelabai girdėjosi, kad latviai važiuotų į Kauną), bet su estais.

Su tais, su kuriais net bendros sienos neturime. Jie tapo mūsų, lietuvių, alter ego.

Carlas Jungas šiuo klausimu kažką pasakytų apie pasąmonės archetipus. Mūsų sąmonėje lietuvis ir estas – kaip du broliai dvyniai.

Abu jungiantys priešybes ir negalintys vieni be kitų (teisybės dėlei turiu pasakyti, jog nežinau, ar estams lietuviai taip reikalingi, bet lietuviams estai – be jokių abejonių). Po galais, tas Jungas tikriausiai būtų teisus. Šis bendrystė ateina iš amžių glūdumų.

Gerokai iš senesnių laikų nei 1205 metų, kai Žvelgaitis per Rygą jojo į Saaremą paplėšikauti (XIII amžiuje lietuviai pasiekdavo estų gentis ir jas nusiaubdavo). Tą kartą Žvelgaitis gerokai paplėšikavo ir vedėsi belaisvių į Lietuvą, tačiau tik žiemgalio Viestardo intrigų dėka, jis palydėjo galvą (tiesiogine prasme – jam ją nukirto žiemgaliai, o vėliau tikriausiai pardavė lietuviams).

Tačiau estų ir lietuvių santykius reikia pradėti kur kas anksčiau. Nuo mūsų protėvių – baltų ir finougrų. Jie maždaug prieš kokius tris tūkstančius metų ne tik artimai bendravo, bet ir vieni šalia kitų gyveno. Tai liudija išlikę finougriški hidronimai - Jara, Robata, Lambis.

Kalbininkai nuo V. Thomseno iki K. Būgos, J. Klimavičiaus ir Z. Zinkevičiaus štai kokią brėžia mūsų – lietuvių ir estų – protėvių - baltų ir finougrų – tolimą praeitį.

Finai buvo klajokliai ir vertėsi daugiausiai medžiokle ir žvejyba, tačiau panašu, kad iš baltų perėmė žemdirbystės patirtį. Tai rodo gausybė skolinių iš baltų kalbų. Štai estiškai hernes – žirnis, vago – vaga, pudr – putra, košė, talgud – talka, oinas – avinas, vill – vilna, hein – šienas. Be to, finai skolinosi ir kitus žodžius: sein – siena, kirves – kirvis, regi – rogės, ratas – ratas, meri – marios, taevas – dangus, palygink su „Dievu“.

Tačiau man įdomesni kiti estų protėvių pasiskolinti žodžiai, kurie atkuria labai įdomią istoriją. Pasirodo jie pasiskolino ir baltų žodį „alus“.

O kur alus, ten ir dainos. Tais laikais roko grupių atitikmuo buvo kanklininkai. Ir ką jūs manote, estiškas žodis „kannel“ yra baltiškas skolinys – kanklės.

Ir tais laikas mūsų protėvius traukė dainos ir įspūdingi pasakojimai. To ir išmokėme santūriuosius finougrus. Beje, ten kur alus ir kanklės su dainom, visada atsiranda merginos.

Tai nepajudinamas žmonijos dėsnis. Ir ką jūs manote, morsja – reiškia marti. Tai irgi baltiškas skolinys. Kaip jis galėjo atsirasti? Ogi tik baltų merginos jį galėjo įtvirtinti. Vadinasi, estų protėviams patiko aistės ir jas mielai imdavo į žmonas.

O jos ir daugiau atnešė giminystės terminų į estų kalbą: sozar – sesuo, tutar – duktė.

Taip, jau tada mes buvo sentimentalūs, be to, šnekesni. Finai daugiau perėmė žodžių iš baltų, o ne atvirkščiai. Štai iš tų amžių glūdumų ateina mūsų skirtumai ir bendrystė.

Mums svarbiau žodis, mums norisi imtis to, kas yra nerealu, bet gražu. Palyginkime, kaip įtvirtinome savo nepriklausomybes prieš šimtą metų.

Estai viską darė racionaliai. Štai kai 1917 metais Rusijoje įvyko Vasario revoliucija, estų politikai pareikalavo autonomijos. Visiškai realus reikalavimas. Ir tą autonomiją gavo.

Kaip mes pradėjome? Ogi iš karto paskelbėme nepriklausomybę. Mums svarbiau žodis, o paskui jau žiūrėsime, kaip viskas seksis.

Estai jau nuo 1917 pavasario pradėjo telkti savo armiją. Žinojo, kad reikės gintis ir apginti savo valstybę. Ką mes darėme?

Prieš nepriklausomybės paskelbimą niekas apie armiją net negalvojo, apie ją negalvojo ir paskelbus Nepriklausomybę. Netgi pirmasis vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras aiškino, kad mums kariuomenė nereikalinga, nes su niekuo nesiruošiame kariauti.

Kariauti nesiruošėme, bet kiti mus užkariauti ruošėsi. Tačiau kas mums – mes juk galvojam, kad dainom priešus nugalėsim. Dainų nepakako, teko kviesti savanorius.

Kai Rusijoje įvyko bolševikų perversmas, tuomet estų politikai jau atvirai pradėjo svarstyti nepriklausomybės klausimą. Kai vokiečiai pradėjo puolimą prieš Rusiją, estai 1918 metų vasario 24 dieną ir paskelbė nepriklausomybę. Ir iš karto suformavo laikinąją vyriausybę, kuriai vadovavo Konstantino Pätso.

Na taip, vokiečiai po kelių dienų įsiveržė, nepripažino Estijos, tačiau jie karą pralaimėjo. O kai jau į Estiją atėjo bolševikai, estų kariuomenė jos laukė.

Estijos nepriklausomybės kūrimas – kaip iš vadovėlio (nors nėra tokio, kuriame aiškintų, kaip sukurti nepriklausomą valstybę). Viskas apgalvota, viskam ruošiamasi, be nereikalingų išsišokimų. O mums toks kelias netinka – mums reikia dainų, fanfarų, mums reikia gražių gestų, ribinių situacijų – mirti arba laisvė.

Prisiminkime išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos. Juk Estija (kaip ir Latvija) anksčiau pabudo. Dar mes bijojome kelti savo Trispalvę, o estai su ja mojavo ne tik savo krašte, bet ir pas mus, Vilniuje, per „Gaudeamus“ šventę. Tačiau kai mes išsijudinome, tai apie didelį racionalumą negalvojome, elgėmės lyg už mūsų būtų stovėjusi visa Vytauto Didžiojo kariuomenė.

Aišku, kad tokiems jausmingiems, pirma įsiveliantiems, o paskui jau žiūrintiems, kas bus, reikalinga atsvara – racionalių ir viską pamatuojančių estų. Štai kodėl, jei nebūtų estų, juos reikėtų išgalvoti.

Mieli broliai estai – tikriausiai taip galiu sakyti, - linkiu jums dar šimto, tūkstančio milijono metų, nes jūs mums reikalingi.

Mes be jūsų, be pasilygiavimo į jus niekaip negalim. Taip buvo prieš tūkstančius metų, taip yra dabar ir tikėkimės, kad taip bus ateityje. Kadangi išlikome, tai įkvepia, kad mūsų tautos ir valstybės turi tūkstantmetę perspektyvą. Su Nepriklausomybės diena, Estija