Tačiau LRT nepasirinko šios išlaisvinančios galimybės, bet pradėjo išsisukinėti dangstydamasi konfidencialumo sutartimis ir tariamu spaudimu žiniasklaidos laisvei, kurį, galima sakyti, prisišaukė pati.
Kai 2016 metų lapkritį žurnalistai paprašė iš „Lietuvos geležinkelių“ duomenų apie teikiamą paramą, „Lietuvos geležinkeliai“ ir įmonės valdyba, tuomet vadovaujama darbiečio Sauliaus Girdausko, atsisakė teikti informaciją. Žurnalistai duomenis apie paramą vis viena gavo, „Lietuvos geležinkelių“ interesų kamuolio narpliojime dalyvavo ir nuorodomis į „konfidencialumą“ nuoširdžiai piktinosi ir LRT žurnalistai. Kur dingo tas pasipiktinimas, kai dabartinė LRT vadovybė daro lygiai tą patį?
Kaip atsitiko, kad LRT apskritai sudarinėja sutartis su konfidencialumo reikalavimais? Jei tai išsiderėjo prodiuseriai, kodėl LRT nusileidžia turėdama ženkliai didesnį biudžetą negu komercinės televizijos ir, atitinkamai, kur kas didesnę derybinę galią.
Kodėl su didžiausiomis finansinėmis galimybėmis LRT apskritai gali bijoti konkurencijos – nes LRT vadovybės pasiteisinimai mini ir mitinę konkurenciją, kurios seniai nebėra. LRT finansinės galimybės leidžia nusamdyti kokį nori prodiuserį ar ekrano žvaigždę, kokiomis nori sąlygomis.
Dar nerimtesnis pasiteisinimas neteikti duomenų todėl, jog pagrindinis LRT finansų tyrinėtojas Ramūnas Karbauskis esąs TV rinkos dalyvis, nes kitados LRT, kaip ir komercinės televizijos, varžėsi dėl teisės transliuoti „Naisių vasarą“, kurią galima laikyti labai sėkminga Karbauskio politine reklama. Likimo ironija: nieko neverčiama LRT reikšmingai prisidėjo prie Karbauskio politinės galios kūrimo, ir dar sumokėjo už tai mokesčių mokėtojų pinigais.
Stebina principinis LRT atsisakymas net svarstyti civilizuotai žiniasklaidai savaime aiškią tvarką, jog atvirumas, skaidrumas ir interesų konflikto vengimas privalomas tiems, kurie turi didžiulius įgaliojimus egzaminuoti kitus apie atvirumo, skaidrumo pažeidimus ir galimus interesų konfliktus.
Atitinkamai sunku suprasti, ką matome TV ekrane: ar žurnalistą Edmundą Jakilaitį, be jokių užpakalinių minčių taršantį politikus; ar prodiuserį Jakilaitį, kurio galvoje sukasi laidų sąmatos, užsakymų medžioklė, dalyvavimas konkursuose, metiniai finansinio augimo planai ir savo paslaugų marketingas; ar sutuoktinį Jakilaitį, kurio žmona dirba svarbiam ministrui.
Tuomet maga klausti, kodėl Jakilaičio pokalbiai su Sauliumi Skverneliu pastaruoju metu primena šviesios atminties laidą „Kas geresnio, premjere?“, kai politikos analizę kiek persveria bandymai išgauti premjero pasipiktinimą Karbauskio kėslais užgrobti nacionalinį transliuotoją?
Ir visiškai nesuprantama, kaip Jakilaičio nepriklausomumą gali paveikti laidos prodiusavimo finansų paviešinimas ir kodėl taip ilgai delsta skelbti skaičius (bet paskelbta tik vienos laidos).
Vietoje išsamių skaičių gauname metų senumo trąšų klausimus Karbauskiui ir žmogaus iš įtakingiausių Lietuvos žmonių dešimtuko raudas dėl tariamos grėsmės žodžio laisvei. Tai tas pat, jei lapinas Reinikis vištidėje aimanuotų, kad jo teisėtam darbui pjauti vištas kelia grėsmę jų kudakavimas.
Ar atvirumo vengimas kelia pasitikėjimą LRT ir žiniasklaida apskritai? Veikiau priešingai, ir tai vyksta šalyje, kurios medijos turi įsisenėjusią pasitikėjimo problemą. Jau daug metų pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra gerokai žemesnis negu Estijoje, Skandinavijos šalyse; Lietuvą šiek tiek lenkė net Latvija.
Be kitų dalykų, tai atsiliepia žiniasklaidai kaip verslui. Daugiau nei dvigubai mažesnėje Estijoje reklamos rinka yra beveik lygi Lietuvos reklamos rinkai. Tarp pagrindinių aukšto nepasitikėjimo žiniasklaida priežasčių – nepatenkinamas redakcinio turinio atskyrimas nuo savininkų įtakos, sisteminis medijų kritikos ir savikritikos slopinimas bei į savininkų poreikius orientuotas reguliavimas ir savireguliavimas (plačiau apie tai žr.: Deficit of Trust and the Decline of Printed Media in Lithuania).
Reikia pabrėžti, jog visos šios bėdos liečia veik išimtinai lietuvių valdomą žiniasklaidą. Užsieniečių – pirmiausia skandinavų ir estų – valdomose Lietuvos medijose žurnalistų etikos ir redakcinio turinio atskyrimo nuo verslo pagrindai yra stačiai importuoti, ir tai ko gero strategiškai svarbesnis importas, negu norvegiškos dujos.
Skandinaviškas importas atstovauja vakarietiškam žiniasklaidos supratimui, jog pats tvirčiausias rentabilaus žiniasklaidos verslo pagrindas yra tarnavimas žmonėms, kurio nuoširdumą įrodo demonstratyvus savininkų atskyrimas nuo redakcijos, demonstratyvus žurnalistinės etikos laikymasis ir žiniasklaidos savireguliavimas, kuris pirmiausia vyksta per negailestingą žurnalistų kritiką žurnalistams ir savininkams, jei kas pažeidžia pasitikėjimą kuriančias taisykles.
Kaip šioje plotmėje atrodo LRT – lietuviškai ar norvegiškai? Jei dar per rinkimus kelti klausimai dėl Karbauskio ryšių su Rusija LRT dėmesio susilaukė tik dabar, kaip patikėti, jog tai – nuoširdus rūpestis atskleisti visuomenei svarbią tiesą, o ne kritikos užspaudimas? Kuo kiliminis Karbauskio bombardavimas skiriasi nuo to, kas mažne kiekvieną dieną didžiausiame šalies dienraštyje rašoma apie prokurorus ir STT nuo tada, kai dienraščio savininkas ir redaktorius sulaukė įtarimų kyšininkavimu ir prekyba įtaka?
Kokiu stebuklu LRT pirmą sezoną dirbantis prodiuseris Haroldas Mackevičius pirmą kartą gyvenime įsivėlė į tiesioginę politinę polemiką kaip sykis su Karbauskiu? Kodėl prireikė tai daryti, jei „Dviračio žynių“ personažo Karbauskio kritinė galia atskleisti tiesą apie personažą yra akivaizdžiai įtikinamesnė? Kas čia motyvavo: ar tiesa, ar noras pareikšti viešą mea culpa dėl kito labai tikroviško personažo – Skydinės Direktoriaus – prieš daugelį sezonų linksminusio publiką per LNK „Dviračio šou“?
Vakaruose vienas iš įprastų būdų kelti pasitikėjimą žiniasklaida yra tikslinga valstybės politika palaikyti visuomeninę žiniasklaidą kaip kokybės, profesionalumo ir etikos standartą, kuris verčia pasitempti komercines medijas. Taip suprantamas vienas esminių britų visuomeninio transliuotojo BBC misijos punktų; panašią misiją vykdo Prancūzijos, Vokietijos ir atskirų jos žemių visuomeniniai transliuotojai.
Lietuvoje – santykinai žemo pasitikėjimo žiniasklaida šalyje – visuomeninio transliuotojo kaip žiniasklaidos kokybės standarto misija nelabai svarstyta net teoriškai. O praktiškai LRT vadovybė ir jai de facto pavaldi LRT taryba veda tolyn nuo kokybės standarto idealo ir artyn prie lietuviškos interesų žiniasklaidos praktikos.
Tarybos pavaldumą geriausiai įrodo jos vadovo Žyginto Pečiulio pastaruoju metu skelbti biurokratiniai ir grožiniai tekstai. Nors netrūksta spaudos laisvės gynimo šūkių, savo esme tekstai nedviprasmiškai gina LRT prodiuserių interesus.
Tai reiškia, kad profesorius gina ne žurnalistus, bet savininkus, nes prodiuseriai kaip savininkai valdo televizinio turinio kūrimo verslą. Vadinasi LRT tarybos vadovo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus deklaruojamas šventas pasipiktinimas politikų kėslais gniaužti žiniasklaidą yra viso labo retorinis kamufliažas, slepiantis tai, jog eilinį sykį ginami ne žurnalistai ir jų darbo nepriklausomybė, bet žiniasklaidos kaip verslo neliečiamumas.
LRT vadovybė greičiausiai negali atsidžiaugti, kad puola būtent Karbauskis – daugeliui pagrįstai atgrasus lietuviškos politikos veikėjas. Kiti LRT kritikai – bulvaro klasikai Kristupas Krivickas, Saulius Bartkus ir pan. – taip pat ne visiems priimtini. LRT gynybos tvirtumą jie tikrina greičiausiai savanaudiškais sumetimais, o ne iš rūpesčio LRT kokybe. Tačiau konkuruojantys prodiuseriai žino televizijos virtuvę ir užduoda nepatogius klausimus, kurie labai nepatinka LRT vadovybei ir jos pašvęstiesiems prodiuseriams.
Kaip politikoje, taip ir žiniasklaidoje – faktai dažnai išaiškėja ne iš meilės tiesai, bet susikirtus interesams, kurie dažnai nėra patrauklūs abiejose pusėse. Prisiminkime, kiek įdomių dalykų sužinojome, kai Artūras Zuokas ir Viktoras Uspaskichas pradėjo pridavinėti vienas kitą žurnalistams.
Nosį nuo Karbauskio sukantys politikai galėtų nesunkiai pataisyti padėtį patys perimdami iniciatyvą išsireikalauti visų atsakymų ir apie LRT, ir apie trąšas, kuriomis gyvuoja Naisiai.
Bet gal sunku atsispirti televizijos kamerai, kuri, sako, politikus veikia kaip gyvačių kerėtojo lazdelė kobrą? O reikėtų atsispirti, nes LRT atvirumo klausimas kerta pasitikėjimui Lietuvos žiniasklaida apskritai. Tai svarbu šalyje, kurioje per vienerius metus į teismą buvo atiduotos dvi baudžiamosios bylos dviejų galingiausių žiniasklaidos grupių savininkams ir vadovams, įtariamiems politine korupcija bei prekyba poveikiu.