Vilnius ir Lietuva pagaliau nedrąsiai grąžina seną skolą, bet šis atsakas į neišsipildžiusią meilę atėjo pavėluotai ir lydimas tų pačių kontroversijų, kurios buvo neatskiriamos nuo J. Mackiewicziaus jam gyvam esant.
Paminklinė lenta J. Mackiewicziui (ir jo broliui Stanisławui Cat-Mackiewicziui) ant jų gyvento namo Vitebsko g. 1, Rasų rajone, Vilniuje, ir atminimo akmuo Juodšiliuose prie namo, kuriame gyveno Józefas, su kukliomis iškilmėmis buvo atidengti tą pačią dieną vos ne slapta: nacionalinė žiniasklaida šį įvykį arba pražiūrėjo, arba nutylėjo. Tai nesusilaukė reikšmingesnio atgarsio ir Lenkijoje.
Džiugu, jog pagerbimo idėja yra bendras Lietuvos lenkų ir lietuvių intelektualų būrelio sumanymas. Liūdna, kad aktyvi pagarba šiam žmogui kol kas apsiriboja labai siauru žinovų ir entuziastų ratu – pirmiausia Naujuoju Židiniu–Aidais ir Lenkų diskusijų klubu – ir nepasiekia platesnės visuomenės.
Viena iš visuomenės atmetimo reakcijos priežasčių neretai nurodomas Józefo Mackiewicziaus griežtas antikomunizmas – ne itin populiarus dalykas ir pokomunistinėje Lietuvoje, ir pokomunistinėje Lenkijoje. Abejose šalyse ilgai – Lietuvoje ypač ilgai – valdė pokomunistinės partijos, o dekomunizacijos procesas – jei apskritai buvo – virto farsu.
Tačiau J. Mackiewicziaus romano „Kelias į niekur“ vertėjas Leonardas Vilkas mano, kad antinacionalizmas yra baisiau negu antikomunizmas: „Antikomunizmas gal šiuo metu ir yra daugeliui priimtinas, bet su antinacionalizmo priėmimu būna įvairiai“, – diplomatiškai teigia Vilkas.
Taigi esminė principinio J. Mackiewicziaus nepopuliarumo priežastis gali būti tai, jog jis ir prieš septyniasdešimt metų buvo, ir dabar tebėra rakštis ir lietuvių, ir lenkų nacionalistams. Jo ignoravimo laipsnis, galimas daiktas, atspindi išliekančią varpinio-endekinio nacionalizmo įtaką dabar vyraujantiems viešosios nuomonės lyderių ir visuomenės nusiteikimams.
Mažai kas ginčys, jog šis seniausios laidos nacionalizmas suvaidino istorinį vaidmenį Lietuvai ir Lenkijai vaduojantis iš Rusijos tautų kalėjimo, tačiau abejoms tautoms laisvėje sparčiai modernėjant pirmykštis tautizmas laipsniškai pradėjo virsti karikatūra ir J. Mackiewiczius buvo vienas pirmųjų į tai dūręs pirštu – ir likęs nesuprastas tų, kuriems tauta ir kalba lig šiol liko šventu paveikslu, kuriame įžiūrėti karikatūrą yra šventvagystė.
J. Mackiewiczius buvo įsitikinęs, jog Vilnius ir Vilnija tęsia istorinės Lietuvos – LDK – tradiciją ir yra unikalus savo daugiatautiškumu kraštas: nei Lenkija, nei Lietuva.
Šiame krašte jokia atskira tauta – net J. Mackiewicziaus tautiečiai lenkai – neturi viršenybės, nes dauguma gyventojų neturi aiškios tautinės tapatybės ir yra vadinamieji tuteišiai. Atitinkamai jis nuosekliai priešinosi bet kokioms pastangoms įvesti vieną ar kitą tautinį monopolį.
Įvairiatautėje Vilnijoje tai veik visada reiškė, jog J. Mackiewiczius rinkosi plaukti prieš srovę. Lenkijos valdomame Vilniuje jis viešai gynė prievartinei polonizacijai besipriešinančius lietuvius. Tačiau jis labai piktinosi ir lietuviais, kurie, susigrąžinę Vilnių, darė tą patį – bandė jėga lituanizuoti lenkus.
J. Mackiewiczius buvo vienas nedaugelio lenkų, kurie atvirai džiaugėsi, kai 1939 metais Lietuva perėmė Vilnių – nes lietuviai geriau negu bolševikai. Ir vienas labiausiai nusivylusių, kai lietuviai pradėjo varyti siaurakaktišką Vilnijos lietuvinimo politiką – tokią pat siaurakaktišką, kaip anksčiau lenkai – lenkinimo politiką tų pačių lietuvių atžvilgiu.
Vilniaus perdavimo lietuviams ir Lietuvos žlugimo prieš sovietus laiką (1939–1941) apimančioje politinių-literatūrinių dienoraščių knygoje Tiesa akių nebado (leidėjas: Naujasis Židinys – Aidai, 2015, toliau Tiesa) J. Mackiewiczius rašo: „Reikia mokytis lietuvių kalbos! Šaukė tarsi spazmų, liguistos ekstazės ištikti lietuviai, kuriems valstybingumas apsiribojo kalbos klausimu.“ (Tiesa, p.114)
Pagal J. Mackiewiczių, 1939–1941 metais kalbos klausimas visiškai sužlugdė lietuvių pastangas integruoti Vilnių ir Vilniją į taip vadinamą Kauno Lietuvą. Jis pripažįsta, jog lietuviai kartojo Lenkijos centrinės valdžios klaidą nesiskaityti su Vilnijos savitumu, kai Vilnijoje bandė įkurdinti „jos psichologijos ir kalbos nesuprantančius poznaniečius, varšuviečius, sileziečius arba siunčiant šiam kraštui svetimus valdininkus ir mokytojus“ (Tiesa, 126).
Lietuviams kalba buvo svarbiau už laisvę ir toks supratimas iš esmės pakirto intencijas greituoju būdu „atlietuvinti“ susigrąžintą Vilniją, nes sukėlė priešingą reakciją. „Ko nepadarė dvidešimt metų polonizacijos, tą papildė, pagreitino, išpopuliarino keli lietuvių valdymo mėnesiai. Lenkiškas patriotizmas įsiliepsnojo. Apėmė abejingus valstiečius, kurių dauguma buvo baltarusiai. Žmonės, kurie lenkų valdžios ataskaitose buvo laikomi neturinčiais aiškios tautybės, patys save vadinę „tuteišiais“, virto sąmoningais lenkais.“ (Tiesa, 123–124).
O galimybė lietuviams palenkti į savo pusę vilniečius buvo: sovietų skurdas Vilnijos žmonėms badė akis, jo negalėjo paslėpti jokia propaganda. „Nieko jie neturi. Nieko nematė. Visus gaminius – laikrodžius, audinius, batus, net maistą – puolė kaip išbadėję skėriai. „Tai ne žmonės, – sako man valstietis, – tai tikros kirvarpos!“ (Tiesa, 124). Prekes nuo lentynų šluojančių skėrių akivaizdoje ūkiški ir tvarkingi lietuviai, pasak J. Mackiewicziaus, turėjo šansą užkariauti vilniečių širdis, bet neužkariavo.
Jis apgailestavo, kad Lenkija pati nepasiūlė Vilniaus Lietuvai, kita vertus, J. Mackiewiczius matė ir tai, kad Lietuva Vilniaus rimtai niekada nenorėjo, nes buvo nusistačiusi prieš šio krašto savitumą, lietuviams Vilnius buvęs tik idėjinis balastas ir pretekstas „nenurimti“, tačiau Lietuva Vilnių gavo pati to nenorėdama (Tiesa, 81, 82). Bet to norėjo tikrieji spektaklio režisieriai: „...sovietai tvirtai laikė meškerę, kurios kabliuką būtent Vilniaus pavidalu jau daug metų buvo prarijusi lietuvių viešoji nuomonė.“ (Tiesa, 90)
2017 m. Alvydo Nikžentaičio organizuotoje Józefo Pilsudskio konferencijoje Vilniuje kai kurie lietuvių istorikai reiškė panašią mintį, jog Vilnius ir tautinės lietuvių valstybės idėja sunkiai dera: kova dėl Vilniaus grąžinimo buvusi svarbus mobilizacinis veiksnys kuriant Lietuvos tautinę valstybę, bet realus istorinės sostinės grąžinimas griežtąja prasme prieštaravo tautinės valstybės idėjai dėl Vilniaus daugiatautiškumo.
J. Mackiewiczius tikėjo, kad bendras priešas – bolševikai – lietuvius ir lenkus suvienys ir belaukiant lietuvių Vilniuje atrodė svarbu atsiriboti nuo visko, kas Lenkijoje buvo bloga: „... nuo Lenkijos – Berezos [įkalinimo stovykla, Dimitravo analogas], nuo Lenkijos – kitatikių persekiotojos, ne tik nuo gražynskių, rydzų ir prasigėrusių karininkų, bet ir nuo Pilsudskio – visos šios gaujos tėvo ir organizatoriaus“ (Tiesa, 84). Jis paskelbė atitinkamą straipsnį lietuviškose „Lietuvos žiniose“ ir susilaukė blogos šlovės tarp tautiečių lenkų: ypač neigiamas buvo Lietuvoje internuotų Lenkijos kariuomenės karininkų vertinimas.
Tačiau tikrovė buvo priešinga: bendras priešas ne suvienijo, o toliau sėkmingai kiršino kitados broliškas tautas. Kai „virš Kirtimų oro uosto švyti sovietų bazės raudona žvaigždė [...]. Siaubingas raudono teroro šešėlis krenta ant krikščionių žmonių gyvenimo, turto, sąžinės... o tie žmonės neranda geresnio užsiėmimo, kaip vieni kitus daužyti savo šventovėse, muštis iki kraujo per pamaldas, ginčytis, ar katalikų bažnyčiose turi būti giedama lenkiškai, ar lietuviškai!!!“ (Tiesa, 10) J. Mackiewiczius lietuvius ir lenkus vaizduoja kaip du smėlio dėžėje besipešančius vaikus, kuriems nė motais, kad juos abu spardo purvinas bolševiko čebatas.
Nusivylęs be kalbų Vilnių bolševikams užleidusiais savaisiais – lenkais – jis tikėjo, kad kas kas, bet lietuviai tikrai pasipriešins bolševikams, ir skaudžiai nusivylė, kai nepasipriešino. Ne tik 1941-aisiais, bet gerokai anksčiau – kai susigrąžinus Vilnių lietuvių spaudoje ir viešame diskurse buvo praktiškai draudžiama bent kiek neigiamai atsiliepti apie Sovietų Sąjungą, Staliną ir bolševikus.
„Aišku, kad lietuviai, nepabandę priešintis, savo žemės neatiduos. Pirmas žmogus, iš kurio išgirdau, kad visiškai klystu, buvo lietuvis husarų atsargos kapitonas. „Juokai. Niekas pas mus nesigins.“ (Tiesa, 60–61)
J. Mackiewiczių glumino Lietuvos valdomame Vilniuje prasidėjęs lenkų persekiojimas ir pogromai, tuo pat metu lietuviai keliaklupsčiavo bolševikams. „Buvo įvesta griežta cenzūra, kuri neleisdavo menkiausios Sovietų kritikos: sovietams buvo lenkiamasi vis žemiau, vis mandagiau sveikintasi su jais gatvėse“. (Tiesa, 118) Tai buvo laikas, kai Kauno studentai galėjo surengti padėkos už Vilniaus grąžinimą mitingą prie SSRS ambasados.
J. Mackiewiczius gerai pažinojo Kauno Lietuvos lietuvių politikos ir literatūros grietinėlę ir jį sukrėtė gausėjantys sovietų adoravimo, vėliau kolaboravimo, atvejai. Štai ką jis rašo apie Liudą Girą: „...niekas iš mūsų, žinoma, netikėjo, kad kovoje dėl tautinių idealų pražilęs literatas, didis lietuvių patriotas vieną dieną galėtų tapti bolševikų komisaru, tėvynės išdaviku.“ (Tiesa, 77)
J. Mackiewicziaus diagnozė – negailestinga. „Kalbos klausimas sužlugdė lietuvių reikalą.“(Tiesa, 126). Štai taip: lietuvių politinių ambicijų viršūnė yra kalba be valstybės.
J. Mackiewiczius jau 1941-aisiais numatė lietuvių sovietinį patriotizmą kaip pagrindinį pasiteisinimą, kodėl reikia draugauti su tarybų valdžia: visus tuos „reikia stoti į komunistų partiją, nes taip galima dirbti Lietuvai“ ir „tyliosios rezistencijos“ mitą atgavus nepriklausomybę. Iki šiol yra kultūros veteranų, įsitikinusių, jog sovietiniais laikais lietuvių kalba ir kultūra išgyveno Aukso amžių, o štai dabar kalbą ir kultūrą kaip tirpią kavą esą naikina anglų kalba, liberalizmas ir globalizacija.
J. Mackiewiczius visada lietuviams ir lenkams seikėja vienodai, tad komunistinio patriotizmo filosofiją priskiria ir Lenkijos lenkams, ir taip pat lieka ne itin mylimas.
Jo tekstai vis dar yra geriausia pagalba norint suprasti, kodėl Vakarų Europoje kraštutinį nacionalizmą kultivuoja skustagalviai iš darbininkiškų Birminghamo ar Rostocko kvartalų, o Lietuvoje ir Lenkijoje apie absoliučią tautos ir kalbos išlikimo pirmenybę gražbyliauja universitetų profesoriai.
Lietuvos politologas Mariuszas Antonowiczius savo komentare apie šiuolaikinės Lenkijos atminties politikos kontroversijas (kurios ne kažin ką pasistūmėjo nuo J. Mackiewicziaus aprašytų lenkiško ir lietuviško nacionalizmo akligatvių) pastebi, kad dabartinės Lenkijos valdžios ultranacionalizmas iš esmės atsigręžia prieš Lenkijos valstybę.
Be kitų dalykų, Antonowiczius remiasi politikos mokslininke Aine Ramonaite, kuri neseniai atliko tyrimą apie Lietuvos piliečių pasirengimą ginti savo šalį: „Paaiškėjo, kad nuosaikūs dešinieji yra labiau linkę ginti Lietuvą nei radikalūs nacionalistai. […] svarbu pažymėti, kad didesnė dozė nacionalizmo nereiškia didesnio lojalumo savo šaliai.“
Bent dviejų Józefo Mackiewicziaus romanų Kelias į niekur ir Nereikia garsiai kalbėti pagrindiniai herojai (ir autoriaus alter ego) pabaigoje bėgdami nuo sovietų stačiai ištirpsta kažkur giliai Vilnijos giriose.
J. Mackiewicziaus moralas aiškus ir kietas kaip plieno vinis: geriau glaustis miške, negu gyventi komunistų valdžios nelaisvėje. Nes jam kalbos ir kultūros išlikimas nebuvo tikslas pats sau. Svarbesnis klausimas – kokia kalbėjimo prasmė: ar kalba reikalinga melstis, ar klausytis ateisto paskaitos; ar sakyti ką galvoji, ar nekalbėti ko nereikia.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.