V.Keršanskas. Lenda rusiška yla iš LLRA maišo?

Praėjusią savaitę beveik visos didžiosios Lietuvos partijos pasirašė susitarimą dėl finansavimo valstybės gynybai didinimo. Dėl skirtingų motyvų iškart jo nepasirašė tik dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), išsakiusi savo poziciją, kurią galima palaikyti arba ne (ji dokumento nepasirašė išvis) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuri persigalvojo ir dokumentą pasirašė tik po poros dienų. Vis dėlto toks gestas – dar vienas su šia partija susijęs nerimą keliantis signalas, verčiantis klausti, kieno interesams ji atstovauja.

LLRA pirmininko pavaduotojas, Seimo narys Leonardas Talmontas pareiškė, jog partija negalėjo pasirašyti šio susitarimo, nes esą informaciją apie jį gavo pavėluotai ir nespėjo suderinti veiksmų partijos prezidiume. Tačiau atstovas neišreiškė jokio susirūpinimo, kad dokumento pasirašyti nespėjo, kurio turinį jau po pasirašymo pakomentavo kaip labai svarbų: „Buvo daug abejonių, ar verta pasirašyti, bet nusprendėme, kad gynyba – svarbiausias dalykas <...>“ – teigė Seimo narys. Kitais žodžiais tariant, LLRA įšokti į pavėluotą traukinį didelio entuziazmo nerodė. Tad imuosi pasvarstyti, kas slypi po šiuo iš pirmo žvilgsnio ne itin svarbaus įvykio. Galimas atsakymas kyla atlikus nedidelę dabartinio neoficialaus Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino idėjų analizę. 

Šio rusų politinio veikėjo mintis visai neblogai savo straipsnyje „Eurazijinė Rusija: naujosios imperijos prognozės“ aprašė politikos mokslų studentė Indrė Balčiūnaitė, todėl tik trumpai pristatysiu pagrindines A. Dugino idėjas. Rusiją valdant Borisui Jelcinui A. Duginas buvo marginalas, skleidęs savo idėjas mažuose bendraminčių ratuose bei nesėkmingai bandęs į didžiąją politiką patekti su Nacionalbolševikų partija. Įdomu, kad A. Dugino kilimas karjeros laiptais ėjo koja kojon su ką tik trečiajai kadencijai prisaikdinto Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsigalėjimu. Pastebėtina, kad šiandien šis veikėjas turi itin didelę įtaką formuojant tiek užsienio politiką, tiek pagrindinių Rusijos veikėjų sąmonę. 

Tai iliustruoja vienas pavyzdys: 2008-aisiais viename interviu, A. Duginas pareiškė, kad Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje yra „genocidas“. Kitą dieną genocidu Tbilisio politiką regione apibūdino to meto ministras pirmininkas V. Putinas, o dar po dienos – ir prezidentas Dimitrijus Medvedevas. Taigi, kokios pagrindinės šio įtakingo Rusijos ideologo tezės?

Aleksandras Duginas yra neoeurazizmo atstovas, eurazizmo ideologijos tęsėjas, kurią Kanados vyriausybės patarėjas užsienio reikalams Geoffrey Clarfieldas, cituojamas I. Balčiūnaitės straipsnyje, nusako taip: „tai vėliausia rusiško nacionalizmo versija; ji yra hierarchizuota, imperialistinė, ekspansinė, militaristinė ir nedemokratinė“. Tai patvirtina šiandieninėje Rusijoje vykstantys procesai: vieno asmens įsigalėjimas bei opozicijos slopinimas, ryškus karinių išlaidų didinimas ir kariuomenės modernizacija, ekspansinės politikos (ir tiesioginės, ir netiesioginės – supirkinėjant kaimyninių šalių žiniasklaidos priemones; išlaikant energetinį monopolį) vykdymas.
Ši ideologija pastato Rusiją į pagrindinės opozicionierės Vakarams, o labiausiai – JAV, vietą. Rusija, kryptingai dirbdama tiek kultūriniu, tiek ekonominiu lygmeniu aiškiai stato priešpriešą JAV propaguojamam atlantizmui. Skaitytojui greičiausiai kyla klausimas, kuo ši rusų ideologo doktrina susijusi su straipsnio pradžioje aptartu įvykiu. Atsakymas susideda iš dviejų dalių. 

Pirmiausia, vienas iš naujosios Rusijos ideologijos principų – strategiškai svarbių regionų, kuriems siekiama daryti įtaką, nestabilumas. Įsivaizduokime, jeigu Lietuva su Lenkija palaikytų tvirtus ryšius ir bendrai identifikuotų abiems valstybėms kylančias grėsmes bei kartu siektų jas spręsti. Pirmiausia tai būtų Rusijos įtakos šioms valstybėms mažinimas, energetinio saugumo užsitikrinimas bei didesnė integracija į Vakarus. Šiandien matome situaciją, apie kurią jau seniai kalbėtis nebepatogu: Lenkijos ir Lietuvos santykiai pasiekė tokį lygį, kai Latvijos pareigūnai siūlosi tarpininkauti (!) sprendžiant iškilusias problemas. Nors nesutarimai tarp valstybių kyla ir dėl istorinių priežasčių, neįžvelgti kryptingos ir kartais net destruktyvios LLRA veiklos visai nepriklausomybės metais būtų neapdairu.

Labiau įsigilinus į šios partijos veiklą Vilniaus krašte tampa aišku, kad viena iš jos funkcijų – nesantaikos ir konfrontacijos tarp lietuvių ir lenkų kūrimas. Tai pasireiškia įvairiais aspektais, visų pirma – lenkų, kaip nepakankamai gerai atstovaujamos tautinės mažumos, įvaizdžio formavimas. Akivaizdžiai matomas nenoras išspręsti įsisenėjusių problemų, tokių kaip pavardžių asmens dokumentuose rašymas originalo kalba ar švietimo įstatymo pataisos, kadangi apie jokį kompromisą net nebandoma kalbėti. 

Šalia to pasitelkiama ir priešinančioji retorika. Mintyse net kyla paralelė tarp J. Stalino 1947 – 1953 metais naudotos taktikos kaip greičiau surusinti tautą: pirmiausia Vilniaus kraštą sulenkinti, o tada slavus bus daug lengviau paversti rusais. LLRA kuriama atskirtis ir tarp lietuvių ir lenkų, rodos, veikia panašiai. Tačiau apie tai jau esu rašęs straipsnyje „Dvigubi Lenkijos standartai Lietuvai“. Taigi, vienas aspektas – nesantaikos ir nestabilumo palaikymo regione – matomas jau kurį laiką ir idealiai atitinka A. Dugino suformuotai doktrinai vykdyti. 

Antras aspektas, išryškėjęs LLRA ne iš karto pasirašius minimą dokumentą, susijęs su bendra euroatlantine erdve. Kaip minėta, JAV pastatoma kaip didžiausia Rusijos geopolitinė priešė, o būtent JAV, ant kurios realiai laikosi NATO, yra Lietuvos saugumo garantija. Tai suvokia ir A. Duginas, viename interviu teigęs: „Tai jau yra NATO narės, mes nebegalim jų sulaikyti. Lietuva, Latvija ir Estija padarė viską, kad taptų absoliučiais Rusijos priešais. <...> O Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis“. Dokumentas apie valstybės finansavimo didinimą buvo pasirašytas, siekiant užtikrinti, kad Lietuva, nepaisant kaitos šalies valdžioje, laikysis savo tarptautinių įsipareigojimų. Tai itin svarbu, kadangi pastaraisiais metais, susidūrus su finansiniais sunkumais, kariniai valstybių biudžetai buvo smarkiai apkarpyti. JAV taip pat mąsto, kaip sutaupyti šioje srityje, nes 2011-ųjų metų viso pasaulio karinių išlaidų net 41 proc. priklausė būtent jai. 

Perbraižant NATO strategijas vis labiau akcentuojamas regioninis bendradarbiavimas saugumo srityje, todėl įsipareigojimų laikymasis yra būtina sąlyga Lietuvai užsitikrinti stiprų užnugarį. Keista, kad LLRA dėl šių elementarių dalykų galėjo kilti klausimas ir, anot politologo Raimundo Lopatos, prireikė pirmiausia pasikonsultuoti su Varšuva. 

Kai kurie politologai pastebi, kad Lenkija siekia įstoti į didžiųjų Europos valstybių klubą, tačiau tai daro ne Vakarų Europos valstybių, o Rusijos metodais. Ko gero tai lėmė ir mįslingoji Smolensko tragedija, po kurios į valdžią atėjo Rusijai daug draugiškesnės jėgos. Pavojų kelia ir didžiųjų Vakarų Europos valstybių flirtas su Rusija: bendri energetiniai projektai, karinių laivų pardavimas. Tačiau šiandien vis ryškiau atrodo, kad didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui turi būtent vidaus jėgos, atstovaujančios rusiškajai politinei linijai. Nors norėtųsi, kad tai būtų tik viena iš teorijų, kuriai lemta neišsipildyti, vis daugiau požymių rodo LLRA užimamą A. Dugino schemos sraigtelio poziciją. Šįkart partija, greičiausiai pakonsultuota Varšuvos (įsivaizduokite kokią gėdą Lenkija patirtų, šiai žiniai paplitus kitų valstybių bei aljanso viršūnių tarpe!), spėjo pasitaisyti. Bet ar nepanašu, kad lenda yla iš galimai rusiško LLRA maišo?