Bet tiek jau to, prie šito įpratome, o dar po dviejų metų, dabar nepasileidus seimui, kitaip ir išvis nebemokėsime kalbėtis. Blogiau, kad savo vidinę partinių santykių destrukciją bandome paversti tarptautine problema, iš europinių intelektualinio mąstymo kontekstų reikalaudami tik mums suprantamo ribotumo ir tik mums suprantamo patriotiškumo, ir tai blogiau, negu kad būtų tik juokinga.
Kai Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompuji Berlyno sienos griūties metinių proga paskelbė, kad nacionalinių valstybių era jau baigėsi, kad nacionalinės valstybės metafizinėje politinėje erdvėje jau seniai yra iliuzija ir saviaupgaulė, jis tikrai neturėjo galvoje Lietuvos ar kurios kitos mažos valstybės. Šiuolaikiniame politiniame universume tokie dydžiai kaip Lietuva, Latvija, Estija išvis neegzistuoja (ir guoskimės tuo, kad neegzistuoja, vadinasi, mums palikta galimybė tvarkytis taip, kaip norime, nes nuo mūsų paprasčiausiai nepriklauso jokios didžiosios pasaulio politikos slinktys ir tendencijos).
Europos Sąjunga dėl to taip skubotai ir iš dalies neapgalvotai ir plėtėsi, kad tikėjosi bent paskutinę akimirką iš unifikuojamo pasaulio išskirti save kaip atskirą finansinį, politinį, dvasinį dydį, nes dvidešimt pirmajame amžiuje valstybės sąvoka tapo labiau negu išblukusi. Ji tapo tiesiog menama, tam tikras sutartinis ženklas, ir tiek. Tikrasis, vidinis valstybės gyvenimas dabar dažniausiai vyksta už pačios valstybės, ir kai, tarkim, kalbame apie Izraelį, iš esmės kalbame apie JAV, o kai tariame Graikijos vardą, iš tiesų galvojame apie Airiją, Portugaliją ir Ispaniją.
Dvidešimt pirmasis amžius, laikydamasis švento įsipareigojimo neliesti po Antrojo pasaulinio karo nubrėžtų politinių sienų, vis dėlto politinį žemėlapį perbraižė iš pagrindų ir iš esmės, nes po JAV invazijos į Iraką, apie Amerikos vidaus gyvenimą ir vidaus politines strategijas imta kalbėti operuojant ne pačios Amerikos, o Irako realijomis ir probleminiais taškais. Didžiosios Britanijos premjero Tonio Blairo likimas buvo modeliuojamas ne pagal jo veiksmus šalies viduje, o pagal jo paklusnumą arba nepaklusnumą George’ui W.Bushui.
Tad nesistebėkime, kad mūsų prezidentė koketuoja su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka: čia turime reikalą ne su Lietuvos-Baltarusijos tarpusavio santykiais. Čia turime reikalą su Europos Sąjungos-Rusijos santykių subtilybėmis ir plonybėmis. Ir tokių pavyzdžių būtų galima pateikti lygiai tiek, kiek įstengtume išvardyti valstybių pavadinimų. Nė vienos šiandieninės valstybės vidaus reikalai nesisprendžia šalies viduje, ir kai šiame kontekste imama kalbėti „apie gintaro lašelį tą nublankusį“ kaip apie kažkokią ypatingą, nepakartojamą vertybę, imi nebesuprasti, naivumas tai ar piktavališkumas. Piktavališkumas ta prasme, kad bandančią civilizuota apsimesti valstybę kažkas per jėgą bando vėl aprengti drobiniu marškoniu ir apauti medinėmis klumpėmis.
Pašiurpau, kai perskaičiau mūsų politikų anos H. Van Rompuji kalbos komentarus: nė vienos partijos, nė vienos frakcijos lyderis nesuprato, apie ką kalba H. Van Rompuji ir tuo labiau, ką kalba jis pats.Visi svaičiojo apie mažos valstybės savarankiškumo vertingumą, net nenujausdami, kad kol tirpsta, asimiliuojasi didžiosios valstybės, tol mažosios yra saugios ir didžiosioms jos paprasčiausiai nerūpi.
Negalima kalbėti apie Europos Sąjungos siekį sunaikinti, suniveliuoti mažąsias tautas, kol jos pačios savy, savo viduje augina minivalstybes: tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje dažniau sutiksi turką, arabą ar afrikietį, negu vokietį ir prancūzą, o kadangi, tarkim, turkai Vokietijoje gyvena gana kompaktiškai, vadinasi, Vokietijoje susikūrė Turkijos valstybė emigracijoje. Ir tai toleruojama, tai gina Vokietijos (o ir Prancūzijos) įstatymai.
Intelektualiai motyvuotas nacionalizmas yra sveikintinas ir sveikas reiškinys, jis gali būti kultūrinio, dvasinio ir net ekonominio šalies gyvenimo variklis, bet nacionalizmas toks, kokį jį skleidžia populiarioji žiniasklaida, yra mažų mažiausiai juokingas, o galiausiai ir pavojingas. Ieškome ko nepametę. Jei būtume tikri patriotai, jau prieš dešimtmetį nuo visų valdžių būtume nuviję visas partijas, o savo universitetuose išsiugdę tikrus visuomenės lyderius ir tikrus ekonomikos žinovus.
Šiandien didžiausias patriotizmas būtų vietoj dabartinių politikų ir politikierių išsirinkti (jei nėra iš ko, tada pasikviesti, kaip prieškario Kauno universitetas kvietėsi profesūrą iš Europos ir net Rusijos) tikrą intelektualinį ir dvasinį šalies elitą, kuris šiandieninį valstybės modelį pripildytų pozityvaus ekonominio, socialinio, kultūrinio turinio, ir tuomet niekam net į galvą nešautų mintis bėgti, emigruoti.
O natūraliai, autentiškai didžiuodamasis savo šalimi žmogus ne kieno nors paskatintas, o natūraliai, pats savaime ieškos ir Lietuvos istorijos veikalų, ir folkloro įrašų, ir klasikos raštų tomų. O dabar? Tai ką, viską niveliuojanti Europa lėmė, kad šiandien vidurines mokyklas baigia bemaž devyniasdešimt procentų kalbos beraščių? Europa taip trokšta, kad jos pačios skiriami pinigai nusėstų ne į gamybos ciklus ir intervalus, o į valdininkų kišenes?