Šį procesą savo knygoje „How Will Capitalism End?” aprašantis Wolfgangas Streeckas pažymi, kad neoliberalizmo pergalingas žygis sutapo su mąžtančiu (neskaitant retų ir trumpalaikių išimčių) rinkėjų aktyvumu.
Autoriaus pastebėjimu, nuo rinkimų daugiausia nusišalino mažesnes pajamas gaunantys rinkėjai – paradoksaliai kaip tik tie žmonės, kuriems labiausiai reikėjo didesnę socialinę lygybę garantuojančios demokratijos. Sumažėjo – kai kuriose šalyse dramatiškai – ir narystė tradicinėse partijose, profsąjungose (p. 21).
Prasidėjo visuotinė denacionalizacija, žinoma kaip globalizacija. Kapitalas ir kapitalo rinkos peržengė valstybių sienas. Vietinės darbo jėgos derybinė ir politinė galia sumenko.
Neoliberalizmo žygis startavo kaip kapitalo maištas prieš pokario keinsizmą. Demokratija tapo nebeefektyvi kaip ekonominio augimo veiksnys ir kai kuriais atžvilgiais virto net kliūtimi naujajam ekonominiam modeliui. Taip gimė vadinamoji „postdemokratija“ (Colino Croucho nukalta sąvoka).
„Vėliausiai dešimtajame dešimtmetyje „globalizacija“ virto pagrindine neoliberalųjį kapitalizmą legitimuojančia politine ir ekonomine formule, kurios esmę nusako vokiškas žodis Sachzwang, reiškiantis jokio pasirinkimo nepaliekančią faktinę prievartą.
Netrukus net politinė kairė integravo į savo pažiūras globalizacijos idėją kaip politinėmis priemonėmis nestabdomą, neišvengiamą evoliucinį procesą, ir ėmė vaduoti šią idėją iš socialdemokratinio kalėjimo <…> Nuo šiol nebe tiek rinkos buvo talpinamos valstybėse, kiek valstybės – rinkose“ (p. 22).
Net kairiosios vyriausybės persiorientavo „konkurencingumo“ linkme: darbas vėl buvo suprekintas, o išlaisvintas ir daug mobilesnis kapitalas ėmė reikalauti mažesnių mokesčių, mažesnio reguliavimo ir didesnio vadinamojo lankstumo.
Globalizacijos diskursas per du dešimtečius įtvirtino naują – paklusnumo tarptautinių rinkų reikalavimams – politinės ekonomijos logiką. Streecko knygoje ji vadinama NJA – „Nėra jokios alternatyvos“.
„Šių reikalavimų akivaizdoje demokratija pradėjo atrodyti nebe kaip siektinas standartas, o atgyvena: per lėta ir vangi, kolektyvistinė ir konservatyvi, nepakankamai inovatyvi, palyginti su mitriais individais, greit atsiliepiančiais į rinkos siunčiamus ženklus ir konkurenciją.
Iškilo naujos santvarkos poreikis – lanksčios, globalios, pakeičiančios valstybes „pilietinėmis visuomenėmis“, tarptautinėmis organizacijomis, verslo sektoriais ir „problemų sprendėjais“ – ekspertais“ (p. 23).
Greičiausiai „globalizavosi“ finansų sektorius. Finansai tapo tarsi atskira vyriausybe, o paskolų alkstančios valstybės, nebegalinčios apmokestinti savo turtingiausių piliečių dėl sąlygas diktuojančio kapitalo mobilumo, tapo priklausomos nuo privataus finansų sektoriaus ekspertinių konsultacijų.
Įsiskolinusioms demokratijoms pradėta autoritetingai patarinėti, ko ir kiek nacionalinės vyriausybės gali apmokestinti, kiek ir kokių joms leista turėti išlaidų, kaip jas paskirstyti ir didinti biudžetų pajamas.
„Finansizacija paverčia finansų sektorių tarptautine privačia vyriausybe, disciplinuojančia nacionalines politines bendruomenes bei jų vyriausybes ir neprisiimančia jokios demokratinės atsakomybės“, – rašo Streeckas (p. 24). Rinkėjų balsų galia pralaimi pinigų galiai.
Kapitalizmo logika, grindžiama rinkos savireguliacijos utopija, teigia Streeckas, primindamas garsiąją Karlo Polanyi knygą „Didžioji transformacija“, verčia absoliučiai suprekinti darbą, žemę ir pinigus. Tačiau šie dalykai, idant nekenktų kapitalo akumuliacijai, gali būti suprekinami tik iki tam tikros ribos. Ją peržengiantis kapitalizmas ima judėti susinaikinimo link.
„Kitaip tariant, kapitalizmas gali išgyventi tik priimdamas, savo ar ne savo noru, visuomenės draudimą eiti iki galo vadovaujantis visiško suprekinimo logiką, kuri jam pačiam žalinga“ (ten pat). Tačiau tam reikalinga nacionalinių vyriausybių galia, kuri pastaraisiais dešimtmečiais visiškai pakirsta.
Laisvas darbo jėgos judėjimas, nežabota migracija ir etninė įvairovė tampa neoliberalios ideologijos principais, griaunančiais darbo jėgos socialinę apsaugą, iškovotą po Antrojo pasaulinio karo ir efektyvią tik nacionalinės valstybės rėmuose.
Palanki vadinamiesiems freelanceriams, pakaitiniam darbui ir „nulinėms“ darbo sutartims, ši ideologija siekia socialinės ir ekonominės normos statuso.
Dabartinė darbo suprekinimo stadija, Streecko ir jo bendraminčio Richardo Sennetto nuomone, yra ne tik darbo rinkos, bet ir apskritai kapitalizmo krizės simptomas. Mat augantys darbo regiuliavimo „lankstumo“ reikalavimai nesuderinami su esminiais darbo gebėjimais, kuriuos skatina stabilios profesinės tapatybės (žr.: Sennett, The Culture of New Capitalism, Yale University Press, 2006).
Finansizuoto kapitalizmo sąlygomis, sako Streeckas, Bernardo de Mandeville`io apdainuotas žmogaus privačių ydų virtimo viešosiomis dorybėmis stebuklas išvis nebeveikia, ir „tai atima iš kapitalizmo jo paskutinį moralinį pateisinimą“.
Kapitalo savininkų ir menedžerių vaizdavimas visuomenės globėjais šiomis aplinkybėmis praranda įtikinamumo likučius. „Viešąją savivoką giliai persmelkia cinizmas, kapitalizmą visuotinai suvokiant kaip viso labo institucionalizuotą galimybę glaudžiais ryšiais susijusiems turtuoliams tapti dar turtingesniems“ (p. 34).
„Elito šūkiai, skelbiantys, kad reikia grąžinti pasitikėjimą (Lietuvos dešiniųjų politikų dažnai kartojama klišė – V.L.) ir laikytis bendrų vertybių, nebeveikia gyventojų. Nes juos vienija materialistinės, utilitarinės visuomenės, kurioje viskas yra ir privalo būti parduodama, tapatybė“ (ten pat).
Politinis ir ekonominis elitas turi ieškoti naujų legitimavimosi kelių, bet jam sunkiai sekasi juos surasti, ir tai atveria kelią tiek dešiniojo, tiek kairiojo populizmo bangai, kurios liudininkais šiandien tapome.
Streecko nuomone, kapitalistinė visuomenė dezintegruojasi iš vidaus, neveikiama išorinio priešo, bet ir neturėdama jokio sisteminio socioekonominio įpėdinio. Jo žodžiais, kapitalizmas, įveikęs savo oponentus, tapo labiau kapitalistinis nei jam iš tiesų naudinga.
„Lėtas augimas, groteskiška nelygybė, skolų kalnai; pokario kapitalizmo pažangos variklio – demokratijos – neutralizavimas ir pakeitimas oligarchiniu neofeodalizmu; barjerų, trukdžiusių darbo, žemės ir pinigų suprekinimui nugriovimas globalizacijos procese; sisteminė netvarka, korupcijos virusas konkurencinėje kovoje už didesnį kąsnį; asmeninės sėkmės vaikymasis, gaubiamas demoralizuotos kultūros (p. 35).
Skamba žiaurokai? Lietuvoje už tokias mintis dėstytojai varomi lauk iš universitetų, vadinami radikalais ir apokalipsės pranašais. Civilizuotoje Vokietijoje mokslininkai prieina prie tokių išvadų nepersekiojami, necenzūruojami ir nedemonizuojami.
„Prieš nueidamas velniop, kapitalizmas numatomoje ateityje pakibs netikrumo būsenoje, miręs arba mirštąs nuo savo paties savybių perdozavimo. Bet jo dar bus visur sočiai, nes niekas neturės jėgų pastumti iš kelio jo yrantį kūną“ (p. 36).
Pasak Streecko, žengiame į sisteminės dezintegracijos laikus: visuomenė susigūš, palikdama savo narius kapanotis vienus ir vienišus, desperatiškai improvizuojančius, priverstus kliautis nebe bendra struktūra, o asmenine išlikimo strategija.
Visi, išskyrus daug galimybių turėsiančius oligarchus ir išsišokėlius, kentės nuo šios netikrumo būsenos, panašios į „tarpuvaldį“, prasidėjusį penktajame mūsų eros amžiuje – laikus, kuriuos vadiname Tamsiaisiais amžiais.
Streecko pranašaujamą postkapitalistinio tarpuvaldžio atomizuotą visuomenę valdys neoliberalusis konkurencinio prasimušinėjimo etosas, rinkai tarnaujančio žmogaus entuziastingas atsidavimas darbui ir smagiai optimistinis, žaismingas prisitaikymas prie šito „nebevaldomo pasaulio“, kaip sakytų Zbigniewas Brzezinskis.
Jau dabar puikiai matome, kaip tūlo įmonės darbuotojo tinkamumas „iššūkiams“ (madingas žodelis iš skurdaus vadybinio leksikono) kuo rimčiausiai matuojamas debiliškos šypsenos dydžiu entuziazmo ir optimizmo išraišką net išeinant iš tualeto nutaisančiame veide. Nes juk tai liudija darbštumą, komunikabilumą, stuburo lankstumą ir lojalumą.
Kaip rašo Streeckas, Tamsiųjų amžių žmogui svarbios savybės – gebėti iškęsti esamą padėtį ir kažko tikėtis. Pakantumas susiklosčiusioms aplinkybėms – tarsi ištvermingumo, išradingumo, kantrybės, optimizmo ir pasitikėjimo savimi testas šiame politiškai nebevaldomame pasaulyje.
Svarbu būti kantriam tvirtai kažko tikintis, viliantis. Šioji viltis apibrėžtina kaip individualios sąmonės pastanga įsivaizduoti ir tikėti palyginti netolimoje ateityje laukiančiu geresniu gyvenimu.
Čia tinka žodis „svajonė“ – kaip jis vartojamas Amerikos politiniame ir kultūriniame diskurse, suteikiančiame asmens svajonėms kone moralinės pareigos bendruomenei statusą.
Svajonės – tai, pasak Streecko, galbūt net vienintele išlikusi priklausymo bendruomenei pareiga liberaliojo individualizmo pasaulyje, kad ir kokios sunkios būtų socialinės ir ekonominės aplinkybės.
Svajonėms leidžiama, o svajotojai netgi skatinami būti visiškai atitrūkę nuo realybės. Kaip išsvajotasis komunizmas buvo tapęs religijos pakaitalu Sovietų Rusijoje, taip asmeninė svajonė atlieka panašią funkciją postkapitalizmo ir postdemokratijos link su šypsenomis entuziastinguose veiduose nusliuogusioje visuomenėje.
Bandymai ištraukti žmogų iš naivių svajonių pasaulio vertinami kaip grubus ir nepriimtinas kišimasis į neliečiamą asmeninę erdvę. Svajonės, virsdamos pabėgimo nuo realybės vieta, geriau nei kas kita sulaiko visuomenę nuo aktyvesnio bendro veikimo ieškant racionalių išeičių iš Tamsiųjų amžių tarpuvartės.
2000 metais žurnalo „Time“ atlikta apklausa parodė, kad tarp respondentų, kurių teirautasi, ar jie mano priklausą vienam procentui gaunančiųjų didžiausias pajamas, net 19 procentų pareiškė priklausantys tam vienam procentui ir dar 20 procentų teigė besitikį kada nors gyvenime priklausyti (p. 42).
Svajonės ir idiotai, matyt, dažnai susitinka ir puikiai tarpusavyje susišneka. Svajonių ideologija gelbsti nuo didelio vargo: mąstymo. Nemąstymas, savo ruožtu, leidžia lengviau prisitaikyti prie vis daugiau laiko ir gyvenimo praryjančio darbo – o tai, Streecko teigimu, dabar vertinama kaip tikroji asmeninės sėkmės galimybė (p. 60).
Užsisvajojusiam XXI amžiaus žmogui kažin kodėl neturi rūpėti, kad vadinamasis šeimos atlyginimas, kurį pokario metais uždirbo vyras, nunyko kaip reiškinys, bet moterų įsiliejimas į darbo rinką proporcingai nepraturtino namų ūkių. Šeimos parduoda vis daugiau ir vyro, ir žmonos darbo valandų, o atlyginimai tuo metu vis labiau atsilieka nuo produktyvumo – ypač Jungtinėse Valstijose (p. 63). Dirba du, o uždirba ne ką daugiau nei kadaise uždirbo vienas.
* * *
Kaip sako Streeckas, neoliberalaus mainstreamo utopija yra „prie rinkos prisitaikanti demokratija“ (Angelos Merkel vartotas terminas), apsieinanti be rinką reguliuojančių galių. „Nenuslūgsta elito spaudimas ekonomiškai neutralizuoti egalitarinę demokratiją. Europoje tai vyksta suteikiant politinių ir ekonominių sprendimų galią viršnacionalinėms institucijoms, tokioms, kaip ECB ir vyriausybių vadovų pasitarimai“ (p. 56).
Prie rinkos prisitaikanti demokratija, kad ir ką sakytų Vokietijos krikščionių demokratų lyderė, vargu ar gali būti nuosekliai grindžiama krikščionybe su jos tradiciniu požiūriu į turtėjimo kultą ir palūkininkavimą. Tai – godumo valdoma politinė sistema, kuri su krikščionybe ir demokratija turi ne ką daugiau bendra nei oligarchija – su lygybe.
Maxas Weberis, brėžęs ribą tarp kapitalizmo ir godumo, grindė tą įsivaizduojamą ribą gražiais dalykais: savęs disciplinavimo, atsakomybės, atsidavimo ir pašaukimo dvasia.
Tačiau, kaip pažymi Streeckas, Weberis negalėjo numatyti „dvidešimto amžiaus paskutiniojo trečdalio neoliberalios revoliucijos su jos suteiktomis precedento neturinčiomis galimybėmis žmogui tapti labai turtingam“ (p. 70). Juolab – tapti labai turtingam tik vienam procentui, kuriam Amerikoje tiki priklausą dvidešimt procentų ir dar tiek pat tiki jam priklausysią.
Tas jų naivus, iš svajonės plaukiąs tikėjimas yra politinės sistemos dalis. Kad ir truputį juokinga dalis, kaip, tarkime, tikėjimas Rusijos valdžia arba horoskopais. Tačiau bet kuri politinė santvarka be tikėjimo yra tarsi milžinė ant molinių kojų.
Tikėjimų, susijusių su santvarkos tvarumu, gali būti keli ar daugiau; jų gali būti didžių ir menkų, kvailų ir persmelktų savitos išminties; o tarp visų jų svarbiausias tas, kuris grindžia sistemą morališkai – teisingumo požiūriu. Tam, kad sistema būtų gyvybinga, svarbu, kad žmonės tikėtų jos moraliniais pamatais.
Ant kokių moralinių atramų laikosi dabartinis kapitalizmas? „Niekas nebetiki kapitalizmo moraliniu atgimimu. Weberio pastangos atskirti jį nuo godumo galiausiai žlugo“, – savo knygoje konstatuoja Streeckas (p. 71).
Jei knygos autorius teisus, mes gyvename ant amoralaus pamato – griuvėsiais pamažu virstančiame statinyje. Tikėdami visokiais niekais ir prekiaudami neįkainojamais dalykais.
The holy dove
She will be caught again
Bought and sold
And bought again
The dove is never free
(Leonard Cohen)
W. Streeck. How Will Capitalism End? Essays on a Failing System. Verso: 2016. 262 psl.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.