Rytų kunigaikščiai, atrodė, rinkosi į šventinį vakarėlį – su dastarchanu, kumysu, šašlyku ir pilvo šokio šokėjomis, o jiems šlapiu skuduru per intelektualių diskusijų neišvargintus veidus – istoriosofinis pranešimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakarių politinę problematiką.
Tie du vadovai, kurie sėdėjo arčiausiai Putino, atrodė ypač sutrikę. Gal net supanikavę. Jų išbaidytuose iš amžiams fiksuotos orbitos žvilgsniuose blaškėsi kognityvinis disonansas ir nervinio tiko nuojauta.
Pirmam ir paskutiniam SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui ne visada pavykdavo ištarti žodį „Azerbaidžanas“ – mat pindavosi liežuvis. Putino pranešimo klausytojai, tarp jų ir pats Azerbaidžano vadovas, sprendžiant iš įsitempusių veidų, tuo metu irgi būtų jo neištarę.
Kas tokio baisaus nutiko, kad Putinas, neišsikalbėjęs per savo metinę spaudos konferenciją, net šioje intelektualiai abejotinoje posovietinių padišachų aplinkoje rėžė iš pat sielos gelmių, kaip, jo manymu, viskas buvo Europoje prieš 80 ir daugiau metų?
Žinoma, nepaprastai stipriu dirgikliu Putinui tapo Europos Parlamento (EP) rugsėjo mėnesį priimta rezoliucija dėl istorinės atminties svarbos minint Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-ąsias metines.
Joje, be kita ko, pripažįstama, kad Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-aisiais atvėrė vartus Antrajam pasauliniam karui ir kad ne tik Vokietija, bet ir SSRS yra šio karo kaltininkė – to paties raugo agresorė, okupantė ir inspiratorė (primenant SSRS agresiją prieš Lenkiją, Suomiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rumuniją).
Stalinizmas iš esmės prilygintas hitlerizmui, sovietinis mitas apie Vokietiją, kaip vienintelę agresorę 1939–1940 m., – išsklaidytas.
Tarp šios rezoliucijos rengėjų – Lietuvos europarlamentarai Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius ir Petras Auštrevičius.
Kai tokį dokumentą paskelbia EP, Maskvos ideologinis naratyvas ir jo skleidėjų diplomatinės pastangos virsta apgailėtinu spektakliu, į kurį net nebeateina žiūrovų. Tik aktoriai bėgioja po sceną, o Kremliuje niršta nesuprastas režisierius.
Kai Sovietų Sąjungą okupante ir agresore, o ne išvaduotoja pavadina kuri nors buvusi okupuota valstybė, Kremlius gali atsikirsti frazėmis „pats kvailys“ arba „iš fašisto girdžiu“.
Visai Europos Sąjungai šitaip neatsakysi, nevisavertiškumo kompleksą turinčia revanšiste bei nacizmo kolaborante jos šaltu veidu nepavadinsi. Tai ką daryti Kremliui, kurio ideologinė pasaka žlugdoma tarptautiniu lygiu?
Dar gegužės mėnesį, darydamas prielaidą, kad šis failas jau ne vienus metus bręsta Kremliaus informacinio karo desktope, parašiau straipsnį apie Sovietų Rusiją kaip vieną iš WWII inspiratorių, rengusių agresiją prieš Europą nuo pat bolševikų pergalės Rusijos pilietiniame kare.
Po to, kai EP priėmė kalbamą rezoliuciją, buvo įdomu, kaip visa tai suvokia, aiškina, sublimuoja ir racionalizuoja (psichoanalitine prasme) Rusijos elito atstovai, gerai girdimi ir matomi savo šalies (ir ne tik) viešojoje erdvėje.
Beveik iškart po EP rezoliucijos – spalio pirmoje pusėje – šia tema dariau interviu su vienu žymiausių Rusijos žurnalistų ir publicistų, kuris net truputį labiau prancūzas ir amerikietis nei rusas, – Vladimiru Pozneriu.
Su juo kalbėjomės gerokai daugiau nei valandą. Didžiąją dalį laiko jis atsakinėjo ramiai, santūriai, bet į pabaigą, kai ėmėmės Rusijos vaidmens užkuriant Antrojo pasaulinio karo peklą, pašnekovo ramybė dingo. Atsakymai tapo gan emocingi, panašūs į pasipiktinusio žmogaus atkirtį.
Kitaip nei kai kurie etiketes klijuojantys visažiniai (besisemiantys „žinių“ tik iš to, kuo labiausiai tiki, – savęs), nelaikau Poznerio nei primityviu propagandininku, nei Putino valdžios įrankiu.
Manau, šis žmogus išreiškia palyginti neblogai išprususios Rusijos visuomenės dalies pažiūras. Net ir gindamas kurį nors status quo elementą arba įsiliedamas į Kremliaus propagandinį naratyvą, jis nėra proputiniškas: jis – tiesiog prorusiškas.
Ir Pozneris – ne gerai kalbantis tamsuomenės tribūnas ir pataikūnas, o inteligentiškas aukštos kultūros žmogus, turintis ne tik savo nuomonę, bet ir to, kas verčia jos rimtai paisyti, – proto ir žinių (dauguma, deja, neretai turi tik savo nuomonę, ir tai taikytina ne tik Rusijai).
Įdomu tai, kad, interviu kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir ištakas, jis sakė beveik tą patį, ką ir gruodžio pabaigoje – Putinas.
Jis kone teisino Molotovo-Ribentropo paktą, smerkė JAV, Prancūziją ir Angliją, abejojo, ar Rusija išties okupavo tai, ką okupavo, neigė, kad rusai kartu su vokiečiais 1939 m. rugsėjį pradėjo karą, užpuldami Lenkiją, ir net apie Lenkijos užpuolimą kalbėjo beveik kaip Putinas: rusai esą ne puolė, bet „įžengė“.
Ne, veikiau atvirkščiai: ne „kagėbistas Pozneris“ (kaip jį vadina visada viską geriausiai žinantys mūsų paprasti žmonės) orientavosi į Putiną, bet Putinas – į Poznerį. Ne konkrečiai ir asmeniškai į Poznerį, o į tą vyraujančią Rusijos visuomenės ir šviesuomenės dalį, kuri galvoja arba (dažniau) jaučia tai, ką Pozneris geba suformuluoti, pagrįsti ir konceptualizuoti.
Taip, tamsuomenė Rusijoje panašia kryptimi balsuoja, geria ir tiki. Šviesuomenė, savo ruožtu, ta kryptimi galvoja, tyli arba (ir) kalba. O Pozneris su visa jo politine pasaulėžiūra – arba nepaisant jos – yra Rusijos elito dalis ir įkūnija tai, kas jame geriausia, o ne blogiausia.
Tai ir yra didžioji dabartinės Rusijos problema.
Putinas – jos padarinys, o ne priežastis. Jis turi dirbti su tokia visuomene ir šviesuomene. Kitokios visuomenės jis tiesiog neturi. Labiau prisitaiko ne jie, o jis.
Per „Radio Svoboda“ buvo laida apie Borisą Nemcovą, kurioje pašnekovas pasakojo istoriją, kaip Nemcovas atėjo pas Putiną pirmaisiais jo prezidentavimo metais ir piktinosi dėl grąžinto SSRS himno. Putinas į jo priekaištus atsakė labai trumpai: „Какая страна, такие и песни“ („kokia šalis, tokios ir dainos“).
Šie Putino žodžiai gerai paaiškina Rusijos valdžios ir visuomenės sąveiką ir atsako į pagrindinį šio straipsnio klausimą apie netikėtą istorinės argumentacijos protrūkį aukščiausiu politiniu lygiu per „kalėdinį“ sovietinės Azijos lyderių & „Co“ vakarėlį.
Kodėl būtent prieškarį ir karo pradžią aprėpianti SSRS istorijos atkarpa, nepaisant Stalino smerkimo Vakaruose ir vis dar prieštaringų jo vertinimų Rusijoje, Putinui atrodo tokia svarbi ir sakralizuotina?
Todėl, kad 1939 metai – imperijos atkūrimo pradžia. O Putinas – imperialistas. Nes, kaip jis sako, „kokia šalis, tokios ir dainos“. Putino „daina“ (idealas) – ne imperiją palaidojusi 1917 m. revoliucija su Leninu priešaky, o nuo 1939 m. Stalino vykdyta geopolitinė restauracija.
Rusijoje dabar tokia santvarka, kurią galima pavadinti kvazifeodaline oligarchija. Darbo liaudis sutinka gyventi blogai ir nemaištauti prieš lobstančius oligarchus, mainais reikalaudama iš savo ponų ideologinių pasakų apie tai, kokia jų šalis visada stipri, nenugalima ir, svarbiausia, – gera, morali, teisinga.
Šios pasakos turi saugoti žmonių smegenis, atitverti jas nuo sunkios, į depresiją varančios realybės bei teikti įsivaizduojamą prasmę visuotinei beprasmybei ir nevilčiai.
O kažkoks nesukalbamas EP užmynė grubiu tiesos kerzu rusų pasakai ant gerklės.
Visuomenės smegenys liko nebeapsaugotos nuo skaudžių istorinių faktų, todėl visų žvilgsniai natūraliai nukrypo į tą, kuris visada už viską atsako ir viską žino, – Putiną.
Putino Rusijoje istorija jau senokai falsifikuojama – ir viešojoje erdvėje, ir specialistų pasaulyje, ir mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Tačiau šįkart Maskva patyrė smūgį politiniame kovos lauke, o tai jau – iššūkis Šeimininko autoritetui.
Prezidentas turėjo dvi opcijas, kaip būtų galima į šį akibrokštą atsakyti: arba tradiciniu politiniu atkirčiu (a la Marija Zacharova), kurio po patirto smūgio būtų akivaizdžiai nepakakę, arba – pritaikius sau Europos istorijos Mokytojo, nešančio šviesą tamsiems žmonėms, amplua.
Teko rinktis antrąją opciją ir statyti į nepatogią padėtį rūsčius iškilmingus svečius iš sovietinės Vidurinės Azijos.
Tikrasis „mokymo“ adresatas – Putino kalėdinio pamokslo tikslinė auditorija – buvo, žinoma, ne ES, o Rusijos visuomenė, kuriai, kaip sakyta, reikia smegenų apsaugos nuo nemalonių istorijos faktų.
Ir jei norėdamas dar labiau konsoliduoti savo, švelniai tariant, kritinio mąstymo tradicijų truputį stokojančią liaudį Putinas turės dar labiau falsifikuoti savo šalies istoriją, tai kokios problemos? Jis tai padarys. Tad laukiam prezidento Putino pažadėto straipsnio.
