Vladimiras Laučius. Ką iš tikrųjų puola ir gina Albinas Januška?

Į Lietuvos saugumo ir užsienio politiką veržte veržiasi viešieji ryšiai ir magija. Vieni mėgina atkreipti į save dėmesį, trigger‘indami vidaus ir užsienio auditorijas radikaliais poelgiais, sprendimais ir pareiškimais; kiti stengiasi užburti politinę tikrovę žodinėmis apeigomis, pašalinančiomis iš regėjimo lauko nepageidaujamus, „nekorektiškus“, anot būrėjų, elementus.

Trigger‘intojai tiki, kad užsienio ir saugumo politika bus veiksminga, jei mums pavyks sudirginti ir savo priešus, ir sąjungininkus, ir savo pačių visuomenę iki tokio lygio, kai sprendimų priėmėjų radikali pozicija neišvengiamai išgarsės. Galbūt išgarsės liūdnai, galbūt – truputį gėdingai, bet užtat – plačiai ir spalvingai.

Taip atsirado iš esmės beprasmiai sprendimai ir nereikalingi mūšio laukai, kai tapome vienintele Vakarų valstybe, susigadinusia santykius su Kinija dėl Taivano atstovybės pavadinimo, ir valstybe, susipykusia su pačia savimi bei trikdančia sąjungininkus savo nenuspėjamumu kai kuriais kitais užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Būrėjai, savo ruožtu, aplipdo politiką ir gyvenimą savitais tabu (kokių sąvokų nevalia vartoti, kaip nevalia mąstyti ir kalbėti, kokius meno kūrinius reiktų eliminuoti), juokingais kontrkultūros stabais („Lietuvos Zelenskis“) ir be perstojo kartojamais užkeikimais: „Putino režimas tuoj žlugs“ (kartojama pastaruosius 13–14 metų); Rusija jau pralaimėjo (sakoma nuo praėjusių metų kovo); sankcijos tikrai veikia (nuo 2014 metų).

Visa šita komunikacinė stabmeldystė ir burtininkystė giliai suleido šaknis Lietuvos viešojoje erdvėje per pastarąjį dešimtmetį. Kalbos draudimų ir magiškų formulių sistema virto naujuoju normalumu. Norminę kalbą iš kalbininkų perėmė XXI amžiaus ideologai.

XXI amžiaus ideologais jie vadintini ne todėl, kad gyvena XXI amžiuje, o todėl, kad jų ideologija neatsiejama nuo taisyklių sąvado, skelbiančio, kas, kalbos, mąstymo ir moralės požiūriu, yra normalu ir nenormalu XXI amžiuje. „Negali vykti tokie dalykai, kai už lango – XXI amžius“. „Kaip jūs galite taip kalbėti? Juk už lango – XXI amžius!“

Ši tikinčiųjų bendruomenė meldžiasi ne Dievui, o amžiui. Jos narius net karas Ukrainoje morališkai piktina ne tik ar ne tiek dėl jį sukėlusių priežasčių (Rusijos monstro politinės prigimties ir Vakarų valstybių susitaikėliškumo), į kurias jie tiesiog tingi gilintis, kiek todėl, kad jis vyksta XXI amžiuje, kur jam „ne vieta“, kur jo paprasčiausiai „negali būti“, nes jis trukdo matyti pasaulį tokį, kokį jį mato Greta Thunberg ir projekto „Vyrai yra gėlės“ dalyviai.

Šios religinės bendruomenės požiūriu, karas Ukrainoje blogas tuo, kad, versdamas kariauti su Rusija, jis trukdo kariauti „tikruosius“ XXI amžiaus karus: su klimato kaita ir tais vyrais, kurie, deja, nėra gėlės.

XXI amžius šitų žmonių galvose – tai kone dieviškos pažangos apoteozė. Tai laikas, kai žmogus pagaliau išsivaduoja iš stereotipų, religinių prietarų, biologinio determinizmo, politikos, šeimos ir dviejų lyčių; kai akylai stebi kosmosą ir savo religinėje ekstazėje ieško egzoplanetų, nes kosmosas jam – tarsi Dievo miestas, palyginti su puolusiu ir nykiu Žmogaus miestu; tampa veganu, valgo svirplius arba pats virsta svirpliu, kai to reikalauja jo kintama tapatybė; kovoja su klimato kaita, augina startuolius ir vienaragius. Ir staiga – karas! Su artilerija, tankais ir aviacija. To negali būti. To neturi būti.

Vadinasi, netrukus visa tai baigsis – kaip blogas sapnas. Tereikia kuo dažniau kartoti magiškas formules apie tai, kas neišvengiamai nugalės ir neišvengiamai pralaimės; tikėti, kad Putinas sunkiai serga ir greit numirs; badyti adatėlėmis medžiaginę vudu lėlytę įsivaizduojant, kad Putinui nuo to susuks vidurius; pakeisti savo feisbuko cover‘į – įdėti rusų karo laivo pasiuntimo keiksmažodį vietoje prieš tai buvusių burtažodžių. (Prieš tai ten greičiausiai puikavosi mėlyną kraują liudijąs užrašas „Educated. Vaccinated“).

Tokių būrėjų gretas visiškai netikėtai papildė racionalus ir išmintingas žmogus – diplomatas ir signataras Albinas Januška. Jam užkliuvo tai, kad prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys, kalbėdamas apie mūsų saugumo perspektyvas, tarp gerų ir vidutiniškų karo Ukrainoje baigties scenarijų įvardijo ir vieną blogą scenarijų.

Tokių būrėjų gretas visiškai netikėtai papildė racionalus ir išmintingas žmogus – diplomatas ir signataras Albinas Januška. Jam užkliuvo tai, kad prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys, kalbėdamas apie mūsų saugumo perspektyvas, tarp gerų ir vidutiniškų karo Ukrainoje baigties scenarijų įvardijo ir vieną blogą.

Toks valdžios atstovo kalbėjimas prieštarauja taisyklėms ir reikalavimams, kuriuos mums kelia į magiją, burtažodžius ir tabu orientuota politinė kultūra. Netikėtai paaiškėjo, kad Januška galimai yra šios kultūros atstovas ar bent jau – tam tikrose situacijose – gynėjas. Akivaizdu, kad jam taip nutinka tik tam tikrose situacijose, nes kitais atvejais jis kaip tik šios kultūros apraiškas demaskuoja ir dekonstruoja.

Tai kodėl reikėjo viešai užsipulti prezidento patarėją, kuris savo matymą ir kalbėjimą grindžia politinės tikrovės, o ne propagandos ir viešųjų ryšių prielaidomis? Januška tai aiškina viso labo tuo, kad Budrys – ne politikos apžvalgininkas ir analitikas, o prezidento atstovas.

„Kai nervinamės dėl kitų šalių oficialių atstovų pasisakymų apie karą Ukrainoje, visada verta pasižiūrėti į save, – rašo feisbuke signataras. – Kaip sureaguotų demokratinis pasaulis, kaip sureaguotų Ukraina, jei Bideno nacionalinio saugumo patarėjas Sullivanas paskelbtų, kad JAV saugumo taryboje kaip vienas iš realių būtų svarstomas Ukrainos pralaimėjimo scenarijus. <…> Arba Prancūzijos prezidentūra, ar Vokietijos kanclerio ofisas praneštų apie tokias mąstymo tendencijas?“

Šiaip tai Prancūzijos prezidentūroje ir Vokietijos kanclerio ofise vyksta daug blogesni dalykai nei kalbėjimas apie karo Ukrainoje scenarijus, tarp kurių būtų minimas vienas blogas. Tie negeri dalykai – tai pats Prancūzijos prezidentas, siūlantis saugumo garantijas Putino Rusijai, ir Vokietijos kancleris, kone visus metus blokavęs tankų perdavimą Ukrainai. Bet dabar kalbame ne apie tai.

Dabar turėtume bandyti suvokti, kodėl, Januškos (ir visų kitų magiškosios politinės kultūros atstovų) nuomone, prezidentų patarėjai, viešai kalbėdami, turėtų meluoti sau ir kitiems, apsimetinėti, kad blogų scenarijų kare ir politikoje nėra ir būti negali. Juk tai – piliečių apgaudinėjimas, tinkamas nebent autoritarine valdžia besimėgaujančiam manipuliatoriui, o ne demokratinei visuomenei, kuri iš savo politikų tikisi sąžiningumo ir atvirumo.

Šiuo klausimu sutarėme su Tomu Janeliūnu, kurio nuomone, Budrys, kalbėdamas apie įvairius scenarijus, pasielgė tinkamai. Bet tada Januškai užkliuvo ir Janeliūno pozicija, apie ką jis netrukus viešai parašė. Kai tuo klausimu ėmėme diskutuoti, Januška patikslino nesakąs, jog „taip kalbėti negalima“, bet liekąs prie nuomonės, jog Janeliūnui šitaip kalbėti galima, o Budriui – ne.

Manding, politinėje kultūroje, kurioje politikai gerbia tiesą, net jei ir ne visada atvirai ją pasako, turėtų būti ne taip. Kai politiko ar jo patarėjo atstovaujamai valstybei kyla reali grėsmė, ir tą grėsmę labai sustiprina pašonėje vykstančio karo blogasis baigties scenarijus, nekalbėti apie tokį scenarijų, minint tik geruosius variantus, būtų piliečių mulkinimas ir neatsakingas manipuliavimas.

Kitaip tariant, būtent iš prezidento patarėjo, o ne politologo, tos pareigos, kurias jam patikėjo valstybės vadovas, reikalauja atvirai ir viešai įvardyti tai, kas iš tiesų, o ne vien svajonėse, gali laukti Ukrainos ir Lietuvos. Politologą pirmiausia įpareigoja mokslo kriterijai, tarp kurių nėra reikalavimo tiesiai ir paprastai paaiškinti rinkėjams, ko mums tikėtis šįmet. O prezidentą ir jo atstovus įpareigoja kaip tik atsakomybė rinkėjams, reikalaujanti atsakyti į esminius politikos klausimus, liečiančius visų mūsų dabartį ir ateitį.

Šis, kaip ir daugelis kitų maginiu mąstymu grindžiamos politinės kultūros protrūkių, niekuo iš esmės nesiskiria nuo to, ką labai atvirai ir teisingai kritikuoja pats Januška – nuo visos tos magijos, kuri leidžia Vokietijos politikams dangstyti gražiomis kalbomis apie Zeitenwende savo bejėgystę ir neveiklumą, o tiesos ir tikrovės bijančius Lietuvos politikus – tikėti tų magiškų vokiečių apeigų galia.

Tereikia pratęsti šias įžvalgas apie Vokietijos tuščiakalbystės magiją, kad matytume, jog prezidento patarėjo Budrio santykis su tikrove yra kaip tik tai, ko Januška pasigenda Lietuvos požiūryje į Vokietiją.

Vienas svarbiausių Rusijos tironijos ginklų šimtmečius trunkančioje kovoje su Vakarais ir Vakaruose puoselėjama laisvės politine kultūra yra melas. Melas, kaip atskleidžia savo knygoje „Sainte Russie“ Alainas Besançonas, yra Rusijos politinės kultūros esmė. Ir jei mes bandysime kovoti su Rusija šiuo jos tradiciniu ginklu, tai anksčiau ar vėliau tas ginklas mus pačius pavers tuo blogiu, su kuriuo kovojame. Nes jo poveikis – kaip Johno Tolkieno galios žiedų.