Vladimiras Laučius. Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę

Lietuvos politinis elitas taip drąsiai kovoja už laisvę ir demokratiją Baltarusijoje, fotografuodamasis socialiniams tinklams su Sviatlana Cichanouskaja ir darydamas grėsmingus pareiškimus, kad net keista matyti Aliaksandrą Lukašenką vis dar prie valdžios vairo ir nesprukusį kuo toliau nuo Vilniaus rūstybės.

Tuo metu Europos Sąjunga niekaip neįstengė susitarti su savimi dėl sankcijų, o situacija Baltarusijoje klostosi Kremliaus naudai, didindama Lietuvos nuogąstavimus dėl Rusijos kariuomenės atsiradimo prie mūsų rytinių sienų.

Daug kur užsienio politikos sėkmė matuojama apčiuopiamais rezultatais – bet tik ne Lietuvoje. Mes ją matuojame įvaizdžio, drąsių pareiškimų, simbolinių akcijų ir postų feisbuke matais. Todėl, nors Lukašenka išlaikė valdžią, o Rusijos įtaka Baltarusijoje tik auga, mes jaučiamės beveik nugalėję tame simboliniame kare, kurį kariaujame savo pačių simboliniame pasaulyje.

Raimondas Kuodis daug metų kartojo, kad reikia remtis naudos ir kaštų analize. Kas būtų, jei šią analizę pritaikytume savo užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu pastangoms?

Ko siekta ir tikėtasi Baltarusijoje? Kad pavyks sustabdyti Astravo AE statybas. Kad Rusijos įtaka Baltarusijoje neaugs ir laviruojantis Lukašenka ims labiau bendradarbiauti su Vakarais. Galiausiai – kad demokratinės jėgos privers diktatorių trauktis. Ir ką iš viso to šiandien turime?

Mums sakoma, kad reikia vadovautis vertybėmis, kad užsienio politikoje svarbiausia – vertybinė orientacija. Tebūnie. Tačiau ką daryti su tokiu neromantiškai skambančiu dalyku, kaip praktiniai interesai, kai jie ima prieštarauti vertybinei orientacijai? Aukoti interesus? Jei taip, tai kodėl mūsų partnerės – didžiosios ES narės savo interesų, kai šie prieštarauja vertybėms, aukoti neskuba?

Vadinamoji vertybinė, arba idealistinė, užsienio politika padeda Lietuvos veikėjams ne tiek pasiekti apčiuopiamų rezultatų, kiek gerai atrodyti ir skambėti vidaus politikos rinkoje. Matome, kaip ji tampa įrankiu vidaus konkurencinėse kovose. Tas, kuris „vertybiškai“ kalba ir garsiau šaukia, atrodo didesnis laisvės kovotojas, demokratas, idealistas. Tai gan paprasta ir mažai kainuoja politinės komunikacijos požiūriu: nereikia nei sunkiai dirbti, nei ką nors asmeniškai aukoti. Pavadinate Rusiją „teroristine valstybe“ – ir jūsų fanai labai laimingi, jaučiasi laimėję vertybių mūšį.

Idealistinė užsienio politika gali turėti svarių argumentų jos naudai galios žaidimuose, kuriuose dalyvauja didieji pasaulio žaidėjai, tokie, kaip JAV. Tačiau net ir ten jos vertinimas politinės praktikos ir analizės požiūriu visad buvo ir bus prieštaringas. Realistinė užsienio politikos samprata, kuria remiasi idealistinės sampratos oponentai, turi ką pasakyti ir kuo paprieštarauti vertybinės orientacijos šalininkams.

Lietuvoje ši prieštara nustumta į paraštes. Realistinė užsienio politikos praktika ir analizė ne tik neskatinama, bet ir dažnu atveju iš anksto pasmerkiama arba (diskurso ir analizės lygiu) cenzūruojama. Kai vyksta kokie nors forumai su Rusijos ar Baltarusijos atstovais, tai panašu į ritualines bendraminčių apeigas, per kurias susirinkę vienodai mąstantys ir kalbantys apeigų dalyviai dvidešimt penktą kartą kartoja vienas kitam tą patį, stengdamiesi užburti tikrovę savo mantromis, idealų blizgesiu ir vertybių magija.

Bekariaudami vadinamuosius informacinius karus, mes ne tiek intelektualiai sutvirtėjome ir tapome atsparesni, kiek atbukome ir ištižome. Tapome tokie jautrūs priešiškai propagandai ir dezinformacijai, kad plačiai atvėrėme savo smegenis nuosavai propagandai ir ryjame ją kasdien kaip raminamuosius vaistus ar antidepresantus.

Atsiranda pavojingas pripratimas, priklausomybė. Mūsų vadinamoji vertybinė orientacija ir idealistinė poza socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, politikoje dažnai tėra šio atsiradusio pripratimo ir priklausomybės nuo nuosavos propagandos – politinių antidepresantų – padarinys.

Jei Rusija turėjo tikslą per savo propagandą paveikti mūsų visuomenės ar elito smegenis, ta ji šio tikslo iš dalies pasiekė. Pasiekė ne todėl, kad jos propaganda ir dezinformacija Lietuvoje pradėta labiau tikėti, o todėl, kad kritinio mąstymo, objektyvios analizės, žodžio ir minties laisvės poreikis daugelyje sričių, priskirtų informacinio karo laukui, grėsmingai mąžta, į jį aršiai veržiantis nuosavos propagandos ir uniformuoto, „vertybiškai“ aprobuoto, sukarinto mąstymo – jei tai dar galima vadinti mąstymu – paskatoms.

Užsienio politika, kitaip nei vidaus politika, yra ne tiek apie politines santvarkas ir jas grindžiančias vertybes, kiek apie valstybių interesus. Siekti keisti politines santvarkas ir skleisti demokratiją užsienyje gali sau leisti didžiosios šalys, tokios, kaip JAV, nors ir ten demokratijos eksporto koncepcija neretai ir pagrįstai kritikuojama kaip jau ne kartą nuvedusi brangiai kainavusiais ir pabloginusiais situaciją klystkeliais.

JAV gali sau leisti suklysti, ištarti „oops“ ir pasukti kitu keliu. Jų klaidų didžiausi padariniai liks kur nors Libijoje, Sirijoje, Irake arba Irane. O Lietuvos klaidos labiausiai jausis Lietuvoje.

Kad ir kaip svarbu mums paremti Baltarusijos pilietinę visuomenę prieš smurtaujantį ūsuotą diktatorių, mes nesame su jais nei viena valstybė, nei sąjunga. Jų pilietinei visuomenei, kaip siūlė Maksimas Milta, mes galime kurti sąlygas atvykti dirbti, gyventi, kurti šeimas ir norėti likti Lietuvoje. Ne šimtams, o tūkstančiams ar net dešimtims tūkstančių baltarusių. Galime daugiau investuoti į savo rusakalbę žiniasklaidą, iš kurios pastarosiomis savaitėmis daugelis baltarusių sėmėsi informacijos.

Daryti visa tai, o ne įtikinėti pačius save, kad kovojame už demokratiją Baltarusijoje, nors iš tiesų tik žaidžiame žvanginimo vertybėmis žaidimus savų žiūrovų užpildytoje nacionalinio politikos čempionato rungtynių aikštelėje.