„Istorijoje svarbiausia ne faktai, o nuomonių įvairovė, interpretacijos ir išryškėjančios vertybės, LRT RADIJUI sako istorikas Alvydas Nikžentaitis. Anot jo, vargu ar yra viena istorinė tiesa, nes nė vienas jos tyrinėtojas negali išvengti žmogiško subjektyvumo“ (LRT.lt). Ir štai – tiksli paties A. Nikžentaičio citata: „Vargu ar galima sakyti, kad yra viena tiesa“.
Tai tipinis minėto reliatyvizmo ir liaudies išminties, skelbiančios, kad nėra vienos tiesos ir kiekvienas turi savo tiesą, pavyzdys. Gerbiu A. Nikžentaitį kaip puikų žmogų ir istoriką, bet negaliu gerbti padarinių, kurie dažnai plaukia iš jo reiškiamos reliatyvistinės prielaidos. Ir nemanau, kad turėtume sutikti su pačia prielaida. Esminė problema, aprėpianti ir mokslą, ir filosofiją, ir moralę, ir teisę, ir vadinamųjų vertybių diskursą, taip pat – informacijos patikimumo klausimą, įvairius stereotipus, propagandą, – kaip tik toje prielaidoje ir glūdi.
Istorijos mokslas šiuo atžvilgiu – ne išimtis. A. Nikžentaitis mums teigia štai ką: „Vargu ar galima sakyti, kad yra viena tiesa. Kiekvienas istorikas yra konkrečios bendruomenės žmogus. Jis turi tam tikras pažiūras, todėl istoriniai vertinimai pasižymi subjektyvumu.“ Išeina, kad istorijos mokslas renčiamas ant objektyvios tiesos nebuvimo, asmeninių pažiūrų ir priklausymo kažkuriai bendruomenei epistemologinių pamatų. Stipru.
Jei nėra vienos objektyvios tiesos, prie kurios siekiama metodiškai priartėti, tai ko, po galais, siekia socialiniai mokslai ir filosofija? Kažkokių subjektyviai atrinktų ir laisvai interpretuotų vertybių, kurias leidžia atrasti mokslininko kūrybingumas, asmeninio gyvenimo patirtys, bočių kaimo gandai, kaimynai ir vaikystės prisiminimai apie sudėtingus santykius su mama? Bet tai būtų nebe mokslas ar filosofija, o kažkas panašaus į meną, fantaziją arba kalbėjimąsi su asmeniniu psichoterapeutu, gulint veidu į lubas ant kušetės.
Jei nėra vienos objektyvios tiesos, tai ką siekia išsiaiškinti, tarkime, žurnalistas? Kokia jo misija ir darbo prasmė? Ar žurnalistas neturi siekti tiesos, nes viena tiesa – tik iliuzija, „tiesų“ esą daug, ir jis pats tėra viena iš daugybės „kiekvieno savų tiesų“?
Apie ką tada yra viešoji informacija? Tiesiog apie asmeninius įspūdžius? Na, taip, esama ir tokių žanrų, bet dabar juk kalbame ne apie juos. Kaip galima pasitikėti naujienomis, jei jų pateikimas negrindžiamas objektyvios tiesos pripažinimu? Mums sakoma, kad, na žinote, objektyvumas, aišku, būtų gerai, bet nieko nepadarysi – informacija vis tiek bus subjektyvi, nulemta asmeninių „pažiūrų“ ir „vertybių“, kad ir kiek žurnalistas stengtųsi būti objektyvus.
Šiai tariamai žurnalisto subjektyvumo neišvengiamybei bandoma rasti atsvarą vadinamojoje „abiejų pusių išklausymo“ taisyklėje. Tačiau ši taisyklė, nors kartais ir turinti taikomosios vertės, yra vidujai prieštaringa ir todėl negali būti plačiai ir universaliai taikoma tol, kol nėra pripažįstama vienos tiesos tikrenybė.
Intelektiniu požiūriu ji neatlaiko kritikos, nes neatsako į paprastą klausimą: ar, kalbėdami apie dangaus kūnus, turime išklausyti ir astronomo, ir astrologo nuomonių, jei juodu nesutaria? Ar pamišęs biologas, rimtai aiškinantis, kad žmogaus politines pažiūras 50 proc. lemia genai, politikos mokslų klausimais taip pat išklausytinas, kaip ir bet kuris normalus politologas, sociologas ar idėjų istorikas?
Atsakymas „taip“ reikštų, kad, atrenkant „abiejų pusių“ pašnekovus, jų kompetencija nesvarbi, ir žiniasklaida gali drąsiai garinti actą. O atsakymas „ne“ reikštų, kad pašnekovams taikomas dalyko išmanymo kriterijus, kuris laužo „abiejų pusių išklausymo“ taisyklę ir grįžta prie klasikinės vienos tiesos prielaidos (vienas žino geriau už kitą; žinoti geriau – vadinasi, būti arčiau tiesos, o ne „žinoti kitokią tiesą“).
Moraliniu požiūriu tokia „abiejų pusių išklausymo“ taisyklė taip pat neatlaiko kritikos. Kuo turėtų vadovautis žurnalistas, aprašantis Holokaustą ir vykstantis į koncentracijos stovyklą pasikalbėti su kaliniais ir darbuotojais? Gal abiejų pusių išklausymo taisykle, lygiai pusę savo straipsnio, be jokios antipatijos naciams ir užuojautos jų aukoms, skirdamas Heinricho Himmlerio pozicijai? Ar vis dėlto – objektyvios moralinės tiesos egzistavimo prielaida, kuri verstų budelius vadinti tikraisiais vardais?
Atsisakymas pripažinti vienos tiesos ir, vadinasi, objektyvių suvokimo ir vertinimo standartų egzistavimą socialiniuose moksluose, politinėje filosofijoje ir žurnalistikoje veda į moralinį reliatyvizmą, atmetantį objektyvią blogio ir gėrio skirtį. Jei jau prabilome apie nacių atvejį, tai konkrečią moralinio reliatyvizmo situaciją taikliai nusako Lewisas Mumfordas, kalbėdamas apie prieškario liberalus (tinka ir dabartiniams) bei jų mąstymą:
„Jie neskiria civilizacijos nuo barbarizmo <...> Tai ta sankirta, ties kuria pragmatiškas liberalas akis į akį susiduria su fašistu. Kad ir kaip jis niekintų pastarąjį, yra daugybė įrodymų, kad <...> liberalas tiesiog neranda žodžių jam pasmerkti. Šis negebėjimas pripažinti blogį blogiu fatališkai vėlino pasaulio reakciją į barbarizmą (L. Mumford, Faith for Living, 1940).
Istoriją, žurnalistiką, politiką ir moralę subjektyvaus vertybinio žaismo įrankiais verčiantis A. Nikžentaičio realiatyvizmas turi ir filosofinį atitikmenį, vadinamą „istori(ci)zmu“ (historicism). Filosofija, kuri visais laikais, pagal Platono olos alegoriją, įkūnijo išėjimą iš olos su jos netikrumo ir subjektyvumo šešėliais į dienos – tiesos – šviesą, dabarties istoristų, kaip sako Leo Straussas, suvokiama kardinaliai priešingai – kaip neišvengiamai esanti toje oloje, istoriniame kontekste, kultūroje, Weltanschauung, A. Nikžentaičio žodžiais – „konkrečioje bendruomenėje“.
Objektyvi tiesa čia nebėra nei svarbiausias tikslas, nei matas. Čia viską lemia priklausymas pačiai olai – „kultūrai“, „konkrečiai bendruomenei“, „pažangos dėsniams“. Kitaip tariant, tiesos normatyvumas ir universalumas perkeliami iš anapus olos ir dienos šviesos atgal į olą – subjektyvių interpretacijų šešėlių buveinę, kur tiesa tampa „kiekvienam sava ir interpretuotina pagal olos – „kultūros“, „konkrečios bendruomenės“, „istorinio proceso“ – reikalavimus (L. Strauss, Natural Right and History, 1953).
Ką mums šiandien reikštų grįžimas į tą daugybės konkuruojančių „tiesų“ ir istorijos interpretacijų olą? Paminėsiu bent du akivaizdžius dalykus. Pirma – pripažinimą, kad Rusijos propaganda ir agresija prieš Čečėniją, Gruziją, Ukrainą tėra istorinių interpretacijų dalykas. Kitaip tariant, Rusijos veiksmai ir juos pateisinanti propaganda tėra „kitokia tiesa“ ir „kitokia istorijos interpretacija“, paremta kitu subjektyvumu ir kita „konkrečia bendruomene“ su jos vertybėmis bei tiesiog kitaip mąstančiais, o ne meluojančiais ir tarnaujančiais blogiui, politikais, teisininkais, istorikais ir žurnalistais.
Antra, tai reikštų, kad istorija, politinė filosofija, žurnalistika apskritai neturi akademinės ar profesinės prasmės, nes, pripažindamos reliatyvistinę prielaidą, jos tampa savita meno rūšimi, kur tikslas yra nebe tiesa, o subjektyvi interpretacija, kad ir paklūstanti tam tikroms akademinio arba žurnalistinio ritualo taisyklėms. Jos tampa tiesiog skonio reikalu ir specializuota estetika. Kaip sako Alvydas Jokubaitis, „postmodernistai visur mato vien estetiką“ (A. Jokubaitis, Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas, 2005). O mes, deja, matome, kad visur daugėja postmodernistų.