Lietuviai ėmė nekęsti lietuvių ir rengti šiuos jausmus politikos rūbais, nuvilktais nuo beveik nejudančio ir nekalbančio politinio kūno.
Nesikartosiu apie viešojo gyvenimo depolitizaciją: rašiau apie ją pastaruosius dvidešimt metų. Klausimas – iš kur tokia neapykanta ir kodėl ji taip noriai velkasi politinius drabužius.
Neapykantos prigimtis – socialinė ir kultūrinė, ne politinė. Dvi Lietuvos – ne tiek politinė, kiek kultūrinė ir visuomeninė skirtis, grindžiama pirmiausia socialine stratifikacija, o ne ideologija. Neapykantos šaknys glūdi dviejų Lietuvų susidūrime.
Tačiau kalbos apie dvi Lietuvas ir jų priešprieša juk kilo dar praėjusio dešimtmečio pradžioje – per prezidento Rolando Pakso apkaltos skandalą. Kas iš esmės pakito? Ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuva išgyveno didelį susipriešinimą tarp dešiniųjų (konservatorių, krikdemų) ir buvusių komunistų.
Kalbant apie pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pagrindinę priešpriešą, pažymėtina, kad ji buvo ne tiek socialinė, kiek politinė ir ideologinė. Ją lėmė politinis santykis su sovietine praeitimi ir skirtingos valstybės ateities vizijos.
Nereikėtų pamiršti, kad net 2000 metais Algirdas Brazauskas viename interviu atvirai pasisakė prieš NATO. Šiandien toks politinis akibrokštas būtų net neįsivaizduojamas. Šiandien apskritai vis sunkiau įsivaizduojamas toks dalykas, kaip artikuliuota politinė pasaulėžiūra, juolab – neįsipaišanti į mainstreamą.
Taip pat tiems, kurie nėra per jauni, turbūt nereikia priminti, koks buvo dešiniųjų pralaimėjimo kartėlis po 1992-ųjų Seimo rinkimų ir 1993-ųjų prezidento rinkimų. Jis buvo išskirtinai politinis: „Mus veja atgal į sovietmetį.“ Tai nebuvo įžeisto socialinio statuso ir atstumtos kultūros protestas.
Vadinamoji sovietinė inteligentija mielai palaikė Brazauską. Tikrai ne elitui atstovavusi Socialdemokratų partija rėmė Lozoraičio kandidatūrą. Taigi pasikartosiu: esminė skirtis buvo politinė, o ne socialinė.
Per Pakso apkaltos skandalą pirmąkart išryškėjo politinius pavidalus įgijusi galinga socialinė priešprieša, padalijusi visuomenę nacionaliniu lygiu į dvi nesutaikomas stovyklas. Taip: dvi Lietuvas. Bet tai buvo tik dabartinės neapykantos preliudija.
Ano dešimtmečio neapykanta dar nebuvo abipusė kaip dabar. Protesto balsai už Paksą 2002–2003 metais ir Darbo partiją 2004 metais vis dar buvo žaidimas į vienus vartus. Nepatenkintieji, virtę nekenčiančiaisiais, taikėsi į elitą. Elitas ir jo „rėmėjai“ gynėsi. Gynėsi efektyviai ir gan solidariai, bet tai buvo tik reakcija.
Maža to, priešprieša vis dar turėjo akivaizdžių politinių bruožų ar bent jau poteksčių. „Naujosios politikos“ bloko partijos ir „darbiečiai“ mėgino parduoti tautai politinę mintį, kad ir kairieji, ir dešinieji beviltiškai „prisidirbo“, o nauja trečio kelio – gelbėtojų jėga viską sutvarkys ir atneš žmonėms tikrą laimę.
Jurijaus Borisovo figūra Pakso istorijoje ir spaudos konferencija Maskvoje Viktoro Uspaskicho istorijoje taip pat, švelniai tariant, nebuvo politiškai neutralūs dalykai. Taip, įtampa buvo ne tik politinė, bet socialinės ir kultūrinės prigimties pyktis ir neapykanta daugiausia kilo iš nepatenkintų „apačių“.
Lūžis įvyko maždaug per 2008–2012 m. Seimo kadenciją ir pirmąją prezidentės Dalios Grybauskaitės kadenciją. Tada, kai baigė mokyklas ir įstojo į universitetus pirmoji nepriklausomybės vaikų karta.
Tada, kai atsirado socialinis tinklas „Facebook“. Jis tapo neapykantą platinančių sostinės, didmiesčio, aukštesnio socialinio statuso ir kultūrinio mainstreamo atstovų, trokštančių revanšo ir kraujo, kariniu poligonu.
O vėliau ji pratrūko: balsavimuose, diskusijose, partijų viršūnėlėse ir jų fanų būreliuose, konferencijose, privačiuose pokalbiuose ir straipsniuose, anoniminėse erdvėse, feisbuke.
Prieš 12–15 metų su pašaipa, susierzinimu, bet vis dar gana atlaidžiai apie antrą Lietuvą buvo sakoma „runkeliai“. Šitai tariantiems buvo aišku, kad runkeliai – nepažangūs, tamsūs. Bet buvo aišku ir tai, kad juos veikiau reikia šviesti nei traiškyti sunkiąja politinės komunikacijos artilerija.
Dabar jau viskas kitaip. Pažangieji skelbia tikrą kultūrinį karą nepažangiesiems. Patys pradeda konfliktus, atsirenka ir persekioja aukas, nesibodi vulgariais juokeliais ir primityvia propaganda.
Atsiranda ištisa „influencerių“ (žodis, legitimuojantis subkultūrinę propagandą) industrija, aiškinanti, kas yra pažangu ir kokiuose patamsiuose braidžioja nepažangi Lietuva. Tikinanti, kad jai geriau iš čia emigruoti, išnykti, palikti šalį aristokratiškai pirmosios Lietuvos rasei. „Runke Raus!“
Ir neapykanta jau liejasi laisvai iš abiejų pusių. Socialinė, kultūrinė, ne politinė. Bet tai dar toli gražu ne viskas.
Pirmosios Lietuvos karingų propagandininkų taikiklyje atsiduria ne tik tikra arba tariama tamsuomenė, bet ir tie, kurių išsilavinimas, auklėjimas, kultūra neleidžia kaip komjaunuoliams ar hitlerjugendui įsilieti į tų propagandininkų gretas. Tokiems atskalūnams taikomas principas „kas ne su mumis, tas – prieš mus“.
Dar truputis kantrybės: jau artėjame prie aprašomo neapykantos reiškinio prigimties. Tai, kad ji kyla neapsikentusioje šviesuomenėje, nebematančioje kito būdo išvaduoti Lietuvą nuo tamsybių, kaip tik tas tamsybes sumindyti ir apspjaudyti, tėra iliuzinis šydas, dangstantis nuogą karalių ir jo psichologines problemas.
Deja, elitui save priskiriantys kovotojai su tamsybėmis dažnai arba net dažniausiai yra netikras, dirbtinis elitas – toks, kurį a. a. Leonidas Donskis vadino anglišku žodžiu self-appointed (apytiksliai išvertus – save pasiskyręs). Jis vedamas neapykantos, aptekęs kompleksais ir tuo, ką Friedrichas Nietzsche vadino ressentiment.
Iš ko tai kyla ir kaip veikia – straipsnio pabaigoje, iki kurios liko visai nedaug. Dabar – keli žodžiai apie antrosios Lietuvos neapykantą tariamam ar tikram elitui, kuri ne ką prasmingesnė už pastarojo neapykantą runkeliams.
Pagrindinė jų mintis, jei tai galima vadinti mintimi, ta, kad tikrasis elitas Lietuvoje nustumtas į paraštes, kur tyliai puoselėja teisingumą, dvasingumą ir lietuvybę. Tuo metu viešosios erdvės avanscenoje grūdasi tuščiagarbiai rašeivos, tauškaliai, pamaivos, sistemos pasamdyti politologai, intelektualais apsimetantys neišmanėliai, „Landsbergio pakalikai“, „vagiai“ ir visokie valdžiažmogiai.
Šiuose išvedžiojimuose gali būti dalis tiesos, tačiau dalis tiesos gali turėti su tiesa tiek pat bendra, kiek perplėštas per pusę dvidešimties eurų banknotas – su dešimties eurų banknotu.
Daugelį šių neapykantos sankiulotų vienija iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nereikšmingi, bet iš tiesų labai svarbią jų mąstysenos ydą nusakantys bendri bruožai: jie neturi humoro jausmo ir gero literatūrinio skonio.
Tai anaiptol ne smulkmena. Tai – kultūrinė, civilizacinė, socialinė tuštuma, neleidžianti susikalbėti, suprasti kito ir sugyventi aukštesniu nei buities, stereotipinės elgsenos ir kasdienio darbo lygiu.
Kultūra – tai ir vidinis poreikis, ir išorinė paskata kilti nuo žemesnių dalykų prie aukštesnių. O minėti kovotojai kaip tik traukia oponentus žemyn, kad šioje savo komforto zonoje pasakytų, ką iš tiesų galvoja ir pagalvotų, ką iš tiesų pasakė.
Self-appointed elitas savo dešimtmetį trunkančiame neapykantos „apačioms“ žygyje – ne geresnis už nekenčiamas tamsybes. Jo esminė mąstymo yda kyla iš jau minėto Nietzsche’s ressentiment ir įtikėjimo savo kone prigimtiniu aristokratizmu.
Jo atstovai džiaugiasi vieni kitais įvairių „elitinių“ veiklų sulipdytuose snobiškuose būreliuose, „Facebook“ paskyrų įrašuose ir socialinį statusą patvirtinančiuose pasirodymuose viešojoje erdvėje. Jie metai iš metų siunčia vieni kitiems, savo fanams ir Lietuvai nepaprastai svarbią žinią: kvailiai – kvaili, o protingi – tie, kurie randa ir demaskuoja visų kvailiausius kvailius.
Pabaksnoję pirštu į kvailį, pasityčioję feisbuke iš ko nors nelabai protingo, jie jaučiasi esą tikri bajorai – naujosios aristokratijos luomas. Kai kurie jų net savo manieromis mėgdžioja įsivaizduojamų aristokratų elgesį su žemesniais luomais: švelni panieka, atsainumas, kilmingojo, bendraujančio su mužiku, tonas ir veido išraiška.
Šiaip jau pats noras susekti ir demaskuoti idiotizmą yra sveikintinas dalykas. Gal jie ir jaučiasi šitaip atlieką savo pilietinę pareigą. Nepavargstu kartoti, kad Raimondas Kuodis buvo labai taiklus, didžiausiomis Lietuvos problemomis dar prieš gerą dešimtmetį pavadinęs korupciją ir kvailumą.
Problema, dėl kurios su kovotojų su kvailiais tariamas aristokratizmas tėra gan juokinga poza, o ne tikra proto ir dvasios būklė, glūdi pasirenkamuose gniuždyti objektuose.
Nereikia būti mėlynakrauju intelektualu ir pirmosios Lietuvos pažiba, kad išsityčiotum iš gan menkai išprususio ir į gilų politikos ar ekonomikos suvokimą pretenduoti negalinčio, nors gal ir draskančio akis savo ištarmėmis, žmogelio.
Jei jau taip norite vaidinti aristokratą, tai išsirinkite sau apylygį priešininką, o ne tokį, kuris tik per klaidą ir nesusipratimą atsidūrė Seime, politikoje, viešojoje erdvėje. Jei taip branginate savo įsivaizduojamą mėlyną kraują, nekvieskite į proto dvikovą to, kuris, nebūdamas jūsų „luomo“, nemoka naudotis ginklais.
Todėl tie mūsų nenusisekę „aristokratai“, išsikėlę pirmosios Lietuvos vėliavą, apsiriboja didinga povyza ir užsiima silpnesnių mušimu. Lygiems arba stipresniems – nebent kirtis iš pasalų, o jei gauna atkirtį, tai ima verksmingai šaukti, kad juos nepelnytai skriaudžia.
Šį apgailėtiną bailumą papildo dar vienas įdomus bruožas – įtikėjimas išgalvotu socialiniu statusu. Išpuikę zuikeliai mėgsta vaizduotis esą iš prigimties didmiesčio, pageidautina – Vilniaus, kultūrinės aplinkos šulai, nors būna kilę toli gražu ne iš Vilniaus.
Ir kas bjauriausia – jie niekina provinciją, miestelius, kaimus kaip „žemą lygį“, nors patys ten būna praleidę ir visą savo vaikystę, ir paauglystę, ir dalį jaunystės.
Tai dar vienas neskanus pavyzdys, kaip Lietuva nekenčia Lietuvos – kaip kilę ne iš Vilniaus, bet atsikraustę į jį iš provincijos, nekenčia savo kilmės vietovės ir įtikina save neturį su ja nieko bendra. Kai kurių self-appointed elito pažibų galvose šis kognityvinis disonansas virsta išgalvotomis tapatybėmis.
Kartais tikro, bet kur kas dažniau tariamo elito – bent jau gan nemažos jo dalies – socialinė ir kultūrinė neapykanta antrai Lietuvai šiandien brėžia pagrindinius vidaus karo frontus. Šis karas – absoliučiai beprasmis, žeminantis abi kariaujančias puses ir silpninantis valstybės pamatus.
Kaip jį sustabdyti – neaišku, nes tai turėtų būti labiau pirmos Lietuvos atstovų atsakomybė, bet jos viešųjų erdvių smogikai pastarąjį dešimtmetį išsiugdė savyje daugiau įniršio net už antros Lietuvos protesto kariaunas, siautėjusias nesisteminių gelbėtojų – Pakso ir Uspaskicho – politinės galios laikais.
Problema yra ne tik savo mėlynu krauju įtikėjusi socialinė grietinėlė, pati save nugraibiusi ir padovanojusi tautai, juokingas bomondas, madingo manierizmo sektantai ir šiaip visi išdidžiai fantazuojantys apie save snobai. Problema taip pat yra jų gerbėjų armijos, intelekto spragas dažnai kompensuojančios įspūdingu agresyvumu ir fanatišku atsidavimu kumyrams.
Tokias armijas lengviausiai mobilizuoja politinės partijos ir savo „elitinę“ mąstysenos pakraipą sumaniai išryškinantys politikai. Įtikinamas priešo vaizdinys – tradicinė ir veiksminga politinės mobilizacijos priemonė. Kai tikros politikos nebėra ir įvardijęs ideologinį priešą nieko šiais laikais neišjudinsi, gelbsti sociokultūrinis frontas tarp dviejų kovojančių Lietuvų.
Štai kam reikalingi gyvybės ženklų beveik neberodančio politinio kūno aksesuarai ir (pseudo)ideologinės uniformos, apie kurias užsiminiau straipsnio pradžioje. Nelabai akylam stebėtojui gali rimtai atrodyti, kad vyksta kova dėl principų, pasaulėžiūrų: „valstiečiai“ kovoja su konservatoriais, tradicinės partijos – su populistinėmis ir tarpusavyje (kairė versus dešinė).
Paviršutiniškas žvilgsnis leidžia manyti, kad politinės partinės batalijos verda ir kunkuliuoja. Bet, geriau įsižiūrėjus, esminių politinių / ideologinių skirtumų beveik nematyti. Tiesiog aktoriai scenoje daro tai, ką moka – vaidina, o žiūrovai užsiima tuo, už ką moka – žiūri. Žiniasklaida aprašo butaforijas, rinkėjai už jas balsuoja, politikai jas gamina.
Vietoje socialinės santarvės ir politinės idėjų kovos – politinis idėjinis sąstingis ir socialinis šaltasis karas. Lietuva prieš Lietuvą. Patriotizmui – sunkūs laikai: meilė Lietuvai neberanda savo objekto, kai dvi Lietuvos kovoja viena su kita, atskirtos neapykantos barikadomis.