Čia ryškėja dvi priešininkų stovyklos. Vienoje pusėje – biurokratiškai atsikalbinėjantys miškų ūkio demagogai ir verteivos, mišką traktuojantys kaip medieną bei pajamų šaltinį. Kitoje pusėje – kažkokie trumparegiai gėlių vaikai, kuriems tinka posakis, kad per pavienius medžius nebemato miško.
Pirmosios stovyklos principai – godumas ir abejingumas. Antrosios stovyklos – sentimentalus piktinimasis dėl antraeilių dalykų ir nesugebėjimas išskirti prioritetų. Tačiau ir vieni, ir kiti apeina esminę problemą.
Pirmoji stovykla galvoja ne apie medžius, o medieną, brandų mišką vadina „gera mediena“ ir visada trokšta jį kuo greičiau ir didesniais kiekiais kirsti. Taip mąsto ir uniformuoti miškininkystės verteivos, ir jiems artimos interesų grupės, tarp jų – gamtą niokojančius sprendimus priimantys politikai.
Antroji stovykla – beveik kaip tos daugiabučių kiemų bobutės, lesinančios balandžius, šeriančios neleistinose vietose tuntus benamių kačių arba paliekančios savo būstuose trupinių tarakonams ir pelėms veistis, nes juk visi šitie padarai – gyva saugotina gamta. Šitoks „gerumas“ neliudija sveiko proto.
Esminė problema – ne tai, kad kertami tik kirtimui skirti miškai, o tai, kad Lietuvoje dramatiškai trūksta saugomo, kirsti draudžiamo miško plotų, kad net ir saugotini miškai deramai nesaugomi, o suvokimas, ką ir kaip reiktų saugoti, prilygsta kaimynus balandžių išmatose ir parazituose skandinančių senolių demencijai.
Problemą puikiai paaiškina žymus gamtosaugininkas, ornitologas, keliautojas ir publicistas Algirdas Knystautas ir gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. A. Knystautas prieš septynerius metus yra taikliai sakęs:
„Statistiškai miškų daugėja. Urėdijos rūpinasi miškų atsodinimu. Privatininkai – ne: jie tik iškerta ir išparduoda. Atsodinti miškai, savo ruožtu, yra matyti iš oro, ir pagal nuotraukas daromos išvados. Atsodinti miškai, žinoma, yra gėris. Tačiau jie yra nulis palyginti su brandžiais, pilnos biologinės įvairovės miškais, kuriuose medžiai – patys brangiausi.
Visa tai kertama ir naikinama kartu su juodųjų gandrų ir erelių lizdais. Lietuvoje prieš kertant mišką net nėra atliekama ekologinė ekspertizė. O privatininkams gamta apskritai nerūpi: jei jie negali parduoti žemės, tai bent jau stengiasi išspausti maksimalią naudą iš medienos. Štai kur baisus, godus vartotojiškas požiūris. Laisvosios rinkos instituto atstovės apskritai lygina mišką su bulvių lauku.“
Anot A. Knystauto, mūsų girininkai ir urėdai mišką dažnai suvokia kaip fermą, kurioje tam tikro amžiaus paršelį tiesiog reikia skersti. Užuot bent dalį miškų masyvų palikę ramybėje ir leidę jiems būti tokiems, kaip Belovežo giria, kur medžiai auga iki brandžiausio amžiaus ir miršta natūralia mirtimi, o nugriuvę prisideda prie ekosistemos gyvybingumo, jie mano, kad mišką reikia „tvarkyti“ ir „profilaktiškai“ nuolat kirsti.
Esmė ta, kad brandus ir mišrus miškas su krituoliais ir nekertamais senais medžiais – ne koks nors jaunas monotipinis pušynas, kurio ekologinė vertė išties menka – yra būtina sveikos ekosistemos išsaugojimo dalis. Kalbos apie tai, kad miškui negalima leisti pasenti ir esą reikia būtinai kirsti, yra visą mišką tik kaip medieną traktuojančių pusgalvių tauškalai ir interesų grupių demagogija.
Taip, dalis miškų naudojama pramoniniais tikslais, bet kažkuriai jų daliai juk reikėtų leisti išgyventi natūralų ciklą ir priartėti prie vadinamojo natūralaus ar pirmykščio miško būsenos. Tada Lietuvoje turėtume ir savo Belovežo girią. Tokius miškus reikia saugoti ir plėsti jų teritoriją ir ekologiniais, ir rekreaciniais tikslais. Uždrausti juose kirtimus. Neleisti aplink juos kurtis aktyvios miško pramonės zonoms.
Minėtų tikslų nepavyks pasiekti, jei tokios saugomos teritorijos bus viso labo išmėtytos po Lietuvą mažomis salelėmis, kurios dar dalijamos į skirtingas kategorijas pagal apsaugos lygį, ir jei dalį tų teritorijų bus leidžiama „saikingai“ niokoti
Toks padalijimas – tai jau nebe apsauga, o apsaugos imitacija arba paliatyvas, iš kurio gamtai nedaug naudos. Floros ir faunos įvairovei, ekosistemos gyvybingumui užtikrinti neužtenka tų menkučių ir tik iš dalies saugomų lopinėlių.
Akivaizdu, kad griežtai saugomų teritorijų plotai turi būti didesni, jei norime turėti tvarių tikros ir nesudarkytos gamtos plotų, o ne apgailėtinų nuograužų. Ir nors griežtai saugomi plotai dėl ekonominių sumetimų negali būti labai dideli ir jų negali būti taip daug, kaip galbūt norėtume, svarbu, kad jie būtų iš visų pusių supami miško, kuris būtų saugomas gal ir ne taip griežtai, kaip rezervatai, bet niekas jame nevykdytų plynų kirtimų, o tie kirtimai nebūtų dažni, masiniai, pramoniniai.
Griežtai saugomus branduolius juosiančiuose neniokojamų miškų „žieduose“ turėtų būtų nevykdomi aktyvūs kirtimai, paliekami seni ir vertingi medžiai, puoselėjama augmenijos įvairovė (ne monotipiniai pušynai kirtimų vietose), kas ilgainiui leistų juose atsirasti sengirių ruoželiams ir natūraliai išplėstų saugomo branduolio ekosistemos ribas, palankias miško faunai, kuri paprasčiausiai neišgyvena mažyčiuose „getuose“, supamuose gyvenviečių arba plynų kirtimų ir jaunuolynų.
Tokių didesnių nedarkomo miško masyvų aplink griežčiau saugomas teritorijas nebuvimas yra viena esminių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje beveik neperi kai kurios retos paukščių rūšys, kaip antai juodieji gandrai, ir negali gyventi bent kelios meškos, kaip Baltarusijoje ar Latvijoje. Šios dabar tik užklysta po vieną, pasibaisėja tuo, ką pamato, ir tyliai dingsta.
Turėtume apsispręsti, kuriuos senesnius ir didesnius Lietuvos miško plotus po penkiasdešimties metų norėtume matyti kaip lietuviškąjį Beskidų nacionalinį parką ar Belovežo girią, ir imtis būtiniausių veiksmų. Kaip yra rašęs A. Gaidamavičius, tokius saugomus plotus turi supti kuo mažiau žmogaus ūkinės veiklos veikiamų miškų „sanitarinis kordonas“, ilgainiui galėsiantis virsti lietuviškojo Belovežo dalimi.
Jei ten pasitaikytų privataus miško, jį galima išpirkti arba kaip nors kompensuoti jo išlikimą. Kol kas, deja, viskas vyksta atvirkščiai: antai mažytis Plazės gamtinis rezervatas prie Karklės per pastaruosius keletą metų dar labiau sumažėjo, kone pačiame jo centre – prie pat Plazės ežero – išdygus gyvenamajam namui. Keista, kad dar nepastatė lošimo namų. Prie pat paukščių rojaus – godumo ydos rūmeliai.
Norint, kad situacija kistų į gera, reikia naujos kryptingos miškų politikos, o ne žaliaisiais apsimetančių politikų, miško prižiūrėtojais apsimetančių verteivų ir sentimentaliai virkaujaunčių gėlių vaikų, kurie maištauja dėl detalių, kai naikinama visuma.
Apie klounus, kurie feisbuko burbule ir kitur tik tyčiojasi iš gamtos apsaugos, išvis nekalbėsiu, nes jie kaip iš zoologijos sodo pabėgę babuinai: juos reikia sugauti ir pasodinti atgal į narvus, kur jais deramai pasirūpins ir netgi leis naudotis feisbuku, kuris jiems dažnai atstoja ir gyvenimo prasmę, ir išvietę.
Didžius patriotus primityviai vaizduojantys kai kurie Lietuvos dešinieji labai nemėgsta ir susierzina, kai kas nors drįsta teigti, jog per 28 nepriklausomybės metus ne viskas Lietuvoje pagerėjo.
Man visiškai neįdomu, ko jie nemėgsta ir kas juos erzina, juolab kad dalis jų prieš 20–28 metus tuštinosi net ne į feisbuką, o į sauskelnes. Bet daugelis tų, kurie dar atsimena, kaip Lietuvos gamta atrodė pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, turėtų gebėti palyginti ir suvokti, ko per tą laiką netekome, nesukūrėme ir kaip vadinasi ta yda, kurios vaisius šiandien raškome.
P. S. Nesupratusių straipsnio prašau nesivarginti ir nekartoti: „miškingumas padidėjo“. Ačiū.
* Valstybinių miškų urėdijos (VMU) vadovas Marius Pulkauninkas: „Saugomose teritorijose, norint išlaikyti tą pačią miško rūšį, be plyno kirtimo negalima to pasiekti” (BNS).
* „Plyni kirtimai regioniniame parke yra leidžiami ir dabar jie tokie yra daromi“, – BNS sakė M. Pulkauninkas, antradienį kartu su aplinkos ministru Kęstučiu Navicku aplankęs miško kirtavietes Labanoro regioniniame parke.
* Apie visuomenės reakciją: „VMU vadovas VŽ teigė, kad (…) tokios griežtos reakcijos priežastis gali būti ir siauros žinios, kiek miško Lietuvoje yra, kiek jo sodinama, kertama“ (15min.lt).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.