Kvailumo ir korupcijos dialektika kuria tą bendrą vaizdą, kuriuo seniai virto mūsų politinio gyvenimo kasdienybė. Viešojoje erdvėje politikos beveik nebeliko – visur kalbama tik apie kaltinimus, įtarimus, nutekinimus, paviešinimus, prekybą poveikiu, apkaltas, operatyvines ir analitines pažymas, ikiteisminius tyrimus, bylas, interesų konfliktus ir kas su kuo galimai slapta susitiko. Visa tai vainikuoja teisinei valstybei netinkama, bet Lietuvoje prigijusi pamatinė prielaida: kaltumo prezumpcija. Jei apie žmogų pasklinda gandas, kad jis kaltas, vadinasi – kaltas. Panašiai kaip korupcija ir kvailumas išstumia iš viešosios erdvės politiką, taip jų bendras kūdikis gandas išstumia teisę ir tiesą.
Pagal Aristotelį, žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas. Pagal Lietuvoje vyraujančias aktualijas, žmogus iš prigimties yra šiaip gyvūnas, o politika – nesibaigiantis linčo teismas, rodomas televizijos laidose ir aprašomas interneto portaluose tikrovę gerokai iškraipančiu „politikos aktualijų“ pavadinimu. Nes tose aktualijose beveik nėra nei politinio žmogaus, nei tikros politikos. Žmogaus politinė prigimtis Lietuvoje po Sąjūdžio eros, regis, užmigo letargo miegu.
Prigimties sąvoka apskritai daug kam kelia nepasitenkinimą, nes lyg ir apeliuoja į bendrus nekintamus dalykus žmoguje, į įtartiną „būk žmogumi“, o ne paauglio (arba senstančio paauglio) širdžiai mielą „būk savimi“. Tik vienišas Konstitucijos 18 straipsnis primygtinai skelbia, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tačiau šis straipsnis neturi jokios praktinės prasmės, nes beveik niekas negali dorai paaiškinti ir praktiškai niekam neįdomu žinoti, kas ta žmogaus prigimtis ir kaip iš jos kildinamos žmogaus teisės ir laisvės.
Kas yra žmogaus prigimtis? Kas yra prigimtinė teisė? Į šiuos klausimus Vakarų politinė filosofija seniai pateikė du idėjiškai konfliktuojančius, nesuderinamus atsakymus. Šiandien jie abu yra užmiršti. Bet vienu iš jų – pamirštu, nors ir klojančiu žmogaus teisių pamatus – politiškai vadovaujamasi, nesukant sau galvos dėl jo ištakų. Tas, kuriuo vadovaujamasi, yra Naujųjų laikų politinės filosofijos – ankstyvosios Švietimo epochos – atsakymas.
Naujųjų laikų politinė filosofija atmetė klasikinę prigimtinės teisės idėją ir skleidėsi ant šio atmetimo padarinių. Klasikinės prigimtinės teisės idėjos prasmei ir reikšmei esminio politinės filosofijos klausimo statusą sugrąžino iš Vokietijos į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravęs žydų kilmės filosofas Leo Straussas. Strausso pastangomis dviejų prigimtinės teisės koncepcijų – klasikinės ir šiuolaikinės – priešprieša, paskutinį kartą išryškinta XVIII a. rašytojo Jonathano Swifto kūrinyje „Knygų mūšis“, grįžo į gyvų idėjų pasaulį kaip alternatyvi politinės filosofijos istorija, nesutapusi su vyraujančiu istoricizmo kanonu.
Šiuolaikinė prigimtinė teisė šiuo požiūriu buvo prie vadinamųjų individo prigimtinių teisių (vėliau – autonominio subjekto orumo ir žmogaus teisių) idėjinių ištakų, siekiančių XVII a. britų politinės filosofijos korifėjų – Hobbeso ir Locke`o – samprotavimus apie žmogaus prigimtį. XVIII–XIX a. moderniosios minties tradicija atmetė net ir pačią prigimties sampratą, jos vietą užleisdama istoriniam tapsmui (Rousseau, Kantas, Hegelis), „laiko dvasiai“, volksgeist, kultūrai. Žmogus ir visuomenė tapo istorijos, pažangos ir kultūros produktais. Šiems produktams, neturintiems prigimties, šiandien vis dėlto paradoksaliai priskiriamos prigimtinės teisės. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai net nepasivargino apsispręsti, kas yra prigimtis, kuri leidžia normatyviai kalbėti apie prigimtines teises.
Klasikinės prigimtinės teisės idėjos ištakų, pagal Straussą, reikėtų ieškoti Sokrato, Platono ir Aristotelio politinėje filosofijoje. Klasikinė prigimties idėja buvo senovės Graikijos filosofų atsakas į to, kas vadinama nomos – teisės, konvencijos, papročio, sutarties ir autoritetinės nuomonės – dominavimą tradicionalistinėje mąstysenoje ir ja grįstose politinės bendruomenės gyvenimo normose. Papročius ir konvencijas žmogus pažįsta ir priima per savo tiesioginę patirtį. Prigimtinės teisės principai, savo ruožtu, turi būti atrandami intelekto pastangomis. Jų senovės Atėnų laikais pradėjo ieškoti politinė filosofija.
Kaip teigia Straussas savo fundamentaliame veikale „Prigimtinė teisė ir istorija“, klasikinės politinės filosofijos klausimas apie prigimtinę teisę iškyla tada, kai įžvelgiamas ir apmąstomas prieštaravimas tarp įvairių gyvensenų, įstatymų ir tradicijų. Šis prieštaravimas liudija, kad nekintamos vertybės ir moralės normos neišvedamos iš besiskiriančių, nelygu tradicija ir bendruomenė, papročių ir konvencijų. Rimta intelektinė akistata su šiuo prieštaravimu verčia susimąstyti apie nekintamą, nepriklausomą nuo papročių ir įstatymų įvairovės bendrą moralės standartą ir jo ieškoti.
Bet kuris kitas kelias, išskyrus tikėjimo kelią, veda į reliatyvizmą ir nihilizmą. Einant juo, civilizacijos nebeįmanoma atskirti nuo barbarizmo. Vaikų ar belaisvių masinis aukojimas kokiam nors lietaus dievui, kanibalizmas, tautų genocidas ir moterų užmėtymas akmenimis duobėse tuomet laikytini tiesiog kultūriniais savitumais ar nacionaliniais ypatumais. Jie šiuo požiūriu smerktini ne todėl, kad yra amoralūs ir neteisingi, o tik todėl, kad mes viso labo sutariame juos laikyti amoraliais – „nehumaniškais“. Taip ryškėja dvi visiškai skirtingos mąstysenos. Klasikinė politinė filosofija ieško įpareigojančio bendro moralės kodo, o šiuolaikinė reliatyvistinė mąstysena gali tik apeliuoti į sentimentą (užuojautą, gailestį, baisėjimąsi žiaurumais) ir remtis sentimentaliu humanitarizmu.
Klasikinis politinis mąstymas, būdingas Antikai, grindžiamas įsitikinimu, kad išskirtinė žmogaus savybė yra gebėjimas reikšti mintis racionaliai argumentuota kalba (lógos). Kitaip tariant, žmogų iš gyvūnų išskiria tai, kad naudojasi racionalia kalba, o ne tik balsu (phōnē), skirtu jausminei komunikacijai. Ir Aristoteliui, ir Ciceronui lógos yra šis tas daugiau nei elementarus gebėjimas viešai reikšti jausmus bei aistras. Lógos įgalina žmogų elgtis ir veikti taip, kaip negali elgtis joks kitas gyvūnas. Žmogus sugeba suvokti ir išreikšti, argumentuotai dėstydamas mintis, skirtumus tarp to, kas naudinga ir žalinga, teisinga ir neteisinga, gera ir bloga. Būtent ši savybė leidžia jam gyventi politinėje bendruomenėje, kuri, kaip ir namų ūkis, tik aukštesniu lygiu, kartu yra ir moralinė bendruomenė (koinōnia).
Šios bendruomenės lyderio „idealusis tipas“ yra „išmintingas vyras“ (vir sapiens), gebantis proto ir kalbos (ratio et oratio) pagalba civilizuoti bendruomenės narius: ugdyti jų žmogiškumą ir pilietiškumą, skiepyti pagarbą įstatymui bei lavinti teisingumo jausmą. Kitaip tariant, vir sapiens yra gero politiko standartas, o jo naudojama politinė retorika, vienijanti išmintį ir iškalbą, leidžia filosofijai ir politinei dorybei daryti įtaką bendruomenės reikalams ir versti ją moralinio diskurso bendruomene, kurios reikalai nesusiveda į banalų materialinį interesą ir prisitaikymą prie esamos konjunktūros. Klasikinė prigimtinė teisė plaukia iš tokios žmogiškumo ir žmogaus prigimties sampratos. Ji yra šiuolaikinio politinio konformizmo priešybė.
Modernioji politinė filosofija rinkosi kitą kelią ir atvedė į šiuolaikinę kultūrą. Šiuolaikinė kultūra yra masinė kultūra, o masių idėjos, kaip sakė „Masių sukilimo“ autorius José Ortega y Gassetas, tėra į žodžius įvynioti troškimai. Masių visuomenės, vedamos šių idėjomis apsimetančių troškimų ir susidurdamos su moralės klausimais, atsakymų ieško ne tiek intelekto pastangomis, kiek naudodamosi masinės kultūros štampuojamais sentimentalaus humanitarizmo šablonais, veikiančiais kone Pavlovo refleksų lygiu. Kaip sako Digby Andersonas ir Peteris Mullenas, gyvename visuotinio sentimentalizavimosi laikais.
Sentimentalus humanitarizmas žmogaus teises traktuoja kaip būtiną pagarbą tam, kas žmogų sieja su gyvūnijos pasauliu – kitaip tariant, fiziologinio būvio faktui, – o ne kaip pagarbą Dievo atvaizdui žmoguje (imago Dei pagal krikščioniškąją minties tradiciją) arba žmogaus morališkai, racionaliai ir politiškai atsakingai (pagal klasikinę minties tradiciją) prigimčiai. Išvesdamas žmogaus teises ne tiek iš prigimties, kurios negeba apibrėžti, o iš paprasčiausio gyvybės ir savisaugos fakto, sentimentalusis humanitarizmas natūraliai plečia teisių diskursą ir galiausiai ima kalbėti ne tik apie žmogaus, bet gyvūnų ir net augalų teises. Šiandien tai jau nieko nestebina. Prigimtį nustelbia universali empatija (vienoda užuojauta pamestiems kačiukams, vystantiems augalams ir sunkumus patiriantiems žmonėms) ir universalus egoizmas (asmeninių poreikių, voliuntaristiškai paskelbiamų teisėmis, projekcija į visuomenę ir žmoniją).
Tuo metu nepriklausomas nuo masių kultūros moralės standartas, anot Danielio Tanguay, „yra prigimties idėja arba pati prigimtis“. Kuo ši idėja mums aktuali šiandien?
Iš visų pusių girdime besikartojančius masių visuomenės šablonus: „už lango XXI amžius, o jūs sakote, kad…“; „svarbu atitikti laiko reikalavimus“; „nėra vienos tiesos, kiekvienas turi savo tiesą“; „švietimo sistema turi prisitaikyti prie rinkos poreikių“ ir t.t. Sakoma, kad technikos naujovės turi tarnauti žmogui, bet čia pat reikalaujama, kad žmogus prisitaikytų prie naujos technikos keliamų reikalavimų. Subrendęs žmogus, pagal rinkos visuomenės „išmintį“, turi prisitaikyti prie dar nesubrendusio, o mokytas – prie nemokyto. Jei nesubrendusiam neįdomu mokytis, bet smagu žaisti mokyklėlę, tai turime žaisti su juo apsimesdami, kad tai geras būdas ko nors išmokyti. Jei jaunoji karta nenori skaityti knygų, tai prisitaikykime prie analfabetų pasaulio ir apsieikime be knygų skaitymo. Jei analfabetas jaučiasi viską puikiai išmanąs, tai prisitaikykime prie jo išvedžiojimų, užuot pripažinę nejaukią tiesą. Ir jei kvailys turi galios, tai taikykimės ne prie išminties, o galios.
Visais šiais atvejais konformizmas skelbiasi esąs pažangos pranašu. Skelbiasi politikų lūpomis, ekspertų rekomendacijomis, švietimo administratorių nerangiais judesiais, atliekamais su kėde, priaugusia prie nugaros apačios; naujųjų technologijų fanatikų posmais, aptingusio ir išpaikusio jaunimo visažinystės pliūpsniais, Pramonininkų konfederacijos prezidento ištarmėmis. Patys to nežinodami, jie atstovauja tam tikrai ideologijai, bet, būdami filosofiškai neraštingi, paprastai nė nenutuokia apie šią savo priklausomybę ir jos šaknis.
Ankstesniais laikais – filosofija, o šiandien – ideologija, atmetanti klasikinės prigimtinės teisės idėją ir klasikinį, Stasio Šalkauskio įžvalgoms artimą universitetinį ugdymą, kaip ir visuomenė, plaukianti pasroviui, yra reliatyvizmo ir konformizmo dirva. Klasikinė prigimtinė teisė ieško tiesos, skatina jai įsipareigoti ir, vadinasi, reikalauja drąsos, nes tiesa dažnai skaudina visuomenės nuomonę, kurios ji paprastai neatitinka ir kurią Tocqueville`is laikė tikra tironija – ne geresne už vieno žmogaus tironiją. Klasikinę prigimtinę teisę atmetę modernybės šaukliai reikalauja pirmiausia skaitytis su tuo, ką mato pro langą – tikrove, kurią jie pakelia į normos statusą ir priešina klasikinių autorių idealams. Prisitaikymą išaukštinanti politinė mintis baimę laiko žmogaus elgesio leitmotyvu ir, vadinasi, pateisina bailumą kaip normą. Šiuo atžvilgiu bailumo ir drąsos / konformizmo ir tiesos dichotomija nusako dviejų minties tradicijų – ir dviejų minėtų prigimties sampratų – konflikto esmę.
Tiesos kaip drąsos suvokimas, ryšio tarp prisitaikymo prie tikrovės ir bailumo bei reliatyvizmo pripažinimas, reiškiantis, kad bet kokia tikrovė mums tampa norma ir tiesos pakaitalu, šiandien gerokai išblanko ir nugaravo. Rezultatas – nereflektuojamas daugelio įsitikinimas, jog taip, kaip yra, turi būti vien todėl, kad taip yra, o tai, kas yra gerai, bet neatitinka to, kas yra, esą tik neįpareigojantys „teoriniai išvedžiojimai“, kuriais užsiima vadinamieji radikalai. Žodis „radikalas“ šiandien masiškai taikomas viešiesiems intelektualams ir filosofams, kurių kritinės politinės įžvalgos netapatina normos ir tiesos su tikrove.
Šiuokart nebekalbėkime apie reliatyvizmą, skelbiantį, jog nėra vienos tiesos ir esą kiekvienas „turi savo tiesą“ – tai jau daug sykių aptarta kitomis progomis. Yra dar viena problema: menkai tesuvokiama, jog tiesa (arba netiesa) glūdi ne tame, ką matome, girdime ar liečiame, o tame, kaip aiškiname tai, ką matome, girdime ir liečiame. Kitaip tariant, tiesa ir tikrovė gali būti visai skirtingi dalykai. Tai – viena esminių Jacqueso Ellulo knygos „Žodžio pažeminimas“ (1981) minčių. Joje jis aptaria tikrovės kaip vizualumo kultūros puolimą ir pergalę prieš žodžio ir teksto kultūrą, orientuotą į tiesą. Šiuo atveju vizualumas ir tai, ką Ellulis vadina tikrove, atsiduria vienoje fronto pusėje.
Kalbant paprasčiau, tai, ką matome pro langą, yra tikrovė, bet ji – visai kitos plotmės daiktas nei tiesa arba netiesa. Tikrovės arba faktiškumo tironija, apie kurią Ellulis užsimena ir kitur (Žr.: Jacques Ellul, Propaganda: The Formation of Men`s Attitudes, 1962), klaidina mus taip, kaip klaidina televizijos operatoriaus darbas, kai, tarkime, kuris nors karinis konfliktas rodomas tik vienos pusės akimis. Rodoma tikrovė, bet ne tiesa. Būtent vizualinė kultūra labiausiai atsakinga už žodžio ir tiesos pažeminimą.
Tiesos buveinė, pagal Ellulį, yra žodžio pasaulis; savo ruožtu tikrovė – vadinamųjų faktų viešpatija, užvaldantį šiuolaikinio žmogaus mąstyseną ir virstanti tiesos pakaitalu žodžio kultūros išsižadančiame ir ją niekinančiame pozityvistinio faktiškumo pasaulyje. Tai, ką Ellulis rašo apie žodžio pasaulį, labai primena Platono „valstybę, įsteigtą žodžiuose“. „Kai aš sakau, jog žodis paprastai susijęs veikiau su Tiesa nei Tikrove, turiu galvoje tik tai, kad egzistuoja dvi pažinimo santvarkos – dvi nuorodų rūšys, kuriomis naudojasi žmonija. Viena rūšis nurodo į konkrečią, potyriais atpažįstamą mus supančią tikrovę; kita rūšis priklauso kalbos pasauliui. Kalbos pasaulis yra mūsų išradimas – tai, ką įsteigiame ir prikeliame gyvenimui žodžiais. Esu įsitikinęs, kad žmonija jautė galingą poreikį būti pasaulyje, visiškai kitokiame nei verifikuojamas pasaulis, ir įgyvendino šį poreikį per kalbą. Šį pasaulį mes vadiname tiesa“, – rašo Ellulis.
Jo teigimu, esmiškai svarbu tai, kad kalbos vertė glūdi tiesoje. Kalba nepririšta prie realybės – ji pasižymi pajėgumu sukurti kitą pasaulį, kurį galime vadinti metatikrovės ar metafizikos vardais. „Kad būtų paprasčiau, vadinsime jį tiesos santvarka. Žodis yra tiesos kūrėjas, steigėjas ir rengėjas.“
Nuoseklus mąstymas nevyksta be loginės argumentacijos, o loginė argumentacija nevyksta kažkur anapus kalbos. Vaizdas yra ne argumentas, o įspūdis. Vizualinei kultūrai įsigalėjus, gyvename nebe tiek racionalių argumentų, kiek įspūdžių aplinkoje. Todėl žiniasklaida mirga nuotraukomis ir video, kurie esą geriau pagrindžia pranešimą nei tekstas. Mūsų visuomenių moto – „mačiau, todėl žinau, kad…“ O turėtų būti – „mąsčiau, todėl žinau, kad…“ Matymas byloja, bet nei paaiškina, nei pagrindžia. Tačiau pasaulyje, šventai įtikėjusiame vaizdinio „argumento“ galia, žmonės linkę darytis normatyvines išvadas vien iš to, ką mato. „Už lango – XXI amžius, todėl …“ O jei už lango žiema, ir gatvėje du išgėrę vyrai muša kumščiais senutę? Ar tiesa bus ta, kad žiemą išgėrę vyrai vaikšto po du ir muša senutes? Ar norma ir tiesa plaukia iš tikrovės už lango, ar vis dėlto – iš mąstymo išvadų, kuris nepriklauso nuo tikrovės (pagal Ellulį)?
Panašiai kaip žodinė racionali kultūra yra žodžio ir minties laisvės, tiesos ir drąsos buveinė, pasidavimas tikrovės ir vizualumo kultūrai yra konformizmo požymis. Skambus reklaminis šūkis apie Lietuvą kaip drąsią šalį plaukia iš prisitaikymo prie rinkodaros reikalavimų, selektyviai besiremiančių tikrovės fragmentais ir, žinoma, galinčių vizualiai juos patvirtinti gražiais vaizdiniais, dokumentika ar lakia vaizduote, tačiau, ieškodami tiesos, o ne vaizdinių dabartinėje mūsų visuomenėje, patvirtinimų šiam šūkiui mažai terastume. Kad ir kaip gražiai pieštume savo drąsą, gyvename ganėtinai bailioje visuomenėje, kuriai tik Gasseto „į žodžius įvilkti troškimai“ galėjo leisti pritaikyti „drąsios šalies“ įvaizdį.
Praėjus 28 metams po Kovo 11-osios, Lietuvą kausto baimė. Ir tai – ne išorės priešo, epidemijos, bado, ateivių antplūdžio ar kitokios apokalipsės nuojauta. Tai – baimė būti nepakviestam į karjeristų ir pataikūnų puotą, kurioje tai, ką pavyks pagriebti nuo vaišių stalo, tiesiogiai priklausys nuo pataikūniškumo ir karjerizmo laipsnio. Čia karaliauja tuštybė, godumas ir padlaižiavimas, pakelti į standarto aukštumas. Puotos dalyviai dreba iš baimės šio standarto neatitikti. Dreba dar ir dėl to, apie ką kalbėta šio pranešimo pradžioje: juos gąsdina kaltumo prezumpciją legitimuojančios aktualijos, vadinamos „politinėmis“, o iš tiesų stumiančios politiką lauk iš jai priklausančios teritorijos. Kartu su politika iš viešosios erdvės neišvengiamai traukiasi laisvė, o ten, kur nelieka laisvės, įsiviešpatauja baimė. Kuodžio minėta korupcija ir kvailumas šitaip prisideda prie policinės valstybės kūrimo.
Visuomenėje, praradusioje ir tikėjimo, ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija“, ugdomus klasikinius moralinius kelrodžius, žmogus pradeda vengti nebe ydų, o dorybių, tarp jų – drąsos. Jis bijo turėti, reikšti ir ginti nuosavas pažiūras. Bijo turėti tikrų bendraminčių ir bendražygių bei viešai su jais solidarizuotis. Bijo, kad, būdamas ištikimas ir tvirtas, nukentės arba nepakils karjeros laiptais aukštyn, todėl lengva ranka savo bendražygius išduoda arba juos palieka likimo valiai kaip tik tada, kai jie ir jų įsitikinimai pralaimi – ne teisiesiems, o stipresniesiems. Įsipareigojimas bendroms pažiūroms ir jas ginantiems bendražygiams, kaip ir ištikimybė lemiamu sunkiu momentu, reikalauja būtent drąsos – to, kas bailių visuomenėje vertinama mažiausiai, nes trukdo prisitaikyti ir klestėti, plaukiant pasroviui ir bučiuojant svarbias rankas.
Drąsa, apie kurią kalbame, nėra vien tai, dėl ko savanoris kovoja su okupantu arba žmogus tiesiog pasirengęs aukoti gyvybę už savo artimą ir tėvynę. Taip, Homero Achilas yra drąsos kaip dorybės herojus, bet – ne vienintelis jos herojus ir net toli gražu ne svarbiausias. Ne priešą puolantis karžygys, o tiesą saviškiams į akis rėžiantis filosofas yra tikrasis drąsos kaip dorybės didvyris. Savų piliečių už tiesą nuteisto Sokrato mirtis, o ne strėlė Achilo kulne yra didžioji drąsos drama.
Ne kario, o politikos filosofo – Sokrato gyvenimas yra klasikinis drąsaus gyvenimo idealas vakarietiškoje minties tradicijoje. Gyventi ieškant tiesos ir mirti už ją, nebijoti atvirai ir viešai sakyti politiškai nekorektiškus, nepatogius ir nemalonius, dažnai pavojingus kalbančiajam dalykus yra ta antroji drąsaus gyvenimo pusė (šalia miesto sienų gynėjo drąsos). Tai klasikinės prigimtinės teisės, ieškančios tiesos klaidingų nuomonių ir bukinančių stereotipų persunktoje tikrovėje, išmintinga drąsa.
Tiesos drąsa svarbesnė už kario drąsą todėl, kad pastarąją gali maitinti Achilo garbėtroška ir tuštybė arba tiesiog profesionalo (samdinio) pareiga gerai dirbti savo darbą. Tuo metu pažiūrų drąsa, įsipareigojimas tiesai, tvirtumas ginant moralinius principus ir ištikimybė idėjiniams bendražygiams yra dorovinio ugdymo ir auklėjimo šerdis, kai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą, o ne tik kario ir patrioto elgesį pavojaus tėvynei akimirką. Kovojanti Lietuva buvo drąsi karžygių šalis 1944–1953 metais. Taikiai išsivaduojanti iš melo, žodžiais ir principais stojanti ginti tiesos ir paminto teisingumo Lietuva buvo sokratiškai (filosofiškai) drąsi šalis 1988–1991 metais. Pirmosios drąsos šiandien galime tikėtis iš mūsų kariuomenės, savanorių, šaulių. Antrosios drąsos turėtume tikėtis iš visuomenės. Deja, ši viltis vis dažniau atrodo bergždžia.
Vienas liūdniausių tai liudijančių dalykų yra vyraujantis lietuvių požiūris į savo filosofus. Gero tono taisyklė – vadinti juos radikalais. Bet juk Sokratas irgi buvo radikalas. Ir ką? Vėl nuteisime? Daugybė lietuvių savo filosofus šiandien laiko neišmanėliais, svaičiotojais ir taria jų pavardes su ironija, greičiausiai, pagal sumanymą, turinčia liudyti ironizuojančio kvailio aukštą kultūros lygį. Pamaivų ir pašlemėkų stiliumi koneveikiami tai Arvydas Šliogeris, tai a.a. Romualdas Ozolas, tai Vytautas Radžvilas, pastaruoju metu – ir Alvydas Jokubaitis. Visi tie, dėl kurių lietuvių filosofija po sovietmečio turi ką pasakyti ir kuo didžiuotis.
Tai ir yra didysis mūsų laikų bailumas: koneveikti ir niekinti tuos, kurie rėžia į akis nemalonią tiesą apie visuomenės ir politikos problemas – tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos; šalinti nepasidavusius konformizmui dėstytojus iš universitetų; naikinti disciplinas, kurios ieško nepatogios tiesos, o ne patogios tikrovės dalykų; mokyti jaunuolius ir paauglius ne įsipareigojimo tiesai ir atsparumo bukinančiai tikrovei, ne intelektinės drąsos prieš despotišką visuomenės nuomonę, o atvirkščiai – prisitaikymo prie tikrovės ir atsparumo tiesai.
Masinė neapykanta intelektualinės mažumos maištui prieš konjunktūrą ir jo forpostui – politinei filosofijai, kuri konformistinėje visuomenėje iš principo negali nebūti radikali, yra intelektinio vergo būdas jaustis padėties šeimininku. Šiandien visuotinė taisyklė – ginti ir gerbti įvairias mažumas. Tačiau vienintelė mažuma, kurios kažkodėl neprašoma gerbti ir kuriai Lietuvoje atvirai reiškiamas ideologinis priešiškumas, yra pasroviui neplaukianti intelektualinė mažuma. O mūsų dienų prisitaikėliai ir bailiai Lietuvoje yra dvasiniai palikuonys tų, kurie senovės Atėnuose balsavo už mirties bausmę Sokratui.
Šis visuomenės vaizdas, žinoma, nėra absoliuti tikrenybė, o veikiau Maxo Weberio „idealusis tipas“. Didžiausia problema yra net ne tai, kad šis tipas vyrauja, o tai, kad beveik neliko konformistinio mąstymo prielaidas, užmačias ir institucionalizuotą ugdymą radikaliai kvestionuojančios intelektinės atsvaros. Būtent tokios atsvaros reikmė parodo klasikinės prigimtinės teisės aktualumą.
Vladimiro Laučiaus pranešimas skaitytas gegužės 11–13 d. vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje Šiauliuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.