Vladimiras Laučius. Teismų reputacija: problema – ne tik teismuose

Politinės bendruomenės gyvenime yra bent trys sritys, kurių atstovų darbas – ieškoti tiesos: tai politinė filosofija, žiniasklaida ir teismai. Todėl pilietinės visuomenės santykis su šiomis trimis sritimis ir pasitikėjimas jomis tiesiogiai priklauso nuo pilietinės visuomenės santykio su tiesa. Būtent šis santykis yra esminė bendra teismų, politinės filosofijos ir žiniasklaidos reputacijos problema.

Jūs negalite pasitikėti institucijomis ir žmonėmis, kurių darbas – ieškoti objektyvios tiesos, jei netikite objektyvia tiesa. O šiuolaikinė demokratinė visuomenė dažnai linkusi netikėti objektyvia tiesa – ne tik galimybėmis ją surasti, bet ir pačiu jos egzistavimu.

Daug kas tiki ir vadovaujasi prielaida, kad objektyvios tiesos apskritai nėra ir kad kiekvienas mūsų, kaip madinga sakyti, „turime savo tiesą“. O jei kiekvienas vadovaujamės tik sava tiesa, neturėdami objektyvios tiesos orientyro, tai ir žurnalistika, ir politinė filosofija, ir teismai yra pasmerkti būti subjektyvūs.

Jei jūs galvosite, kad teismų sprendimą lemia subjektyvi teisėjų nuomonė, vadinamoji „sava tiesa“, kurią kiekvienas turi kitokią, tai reikš, kad abejojama esmine profesine teisėjo savybe ir reikalavimu jo ar jos profesijai – objektyvumu. O jei juo abejojama, tai apie jokią iš tiesų gerą teismų reputaciją ir tikrą, o ne tariamą pasitikėjimą teismais kalbėti nebeišeina.

Vadinasi, gera ar bloga teismų reputacija priklauso ne tik nuo gero ar blogo teismų darbo, apie kurį dauguma žmonių turi ganėtinai menką ir paviršutinišką supratimą. Juk tam, kad žmogus galėtų susidaryti dėmesio vertą nuomonę apie teismų darbą, jis turi arba rimtai ir nuosekliai tuo domėtis (dauguma žmonių to tikrai nedaro), stebėti bylų nagrinėjimą, kas irgi vargu, ar yra eilinio Lietuvos piliečio gyvenimo kasdienybė.

Geras ar blogas teismų darbas yra tik nedidelei mažumai suvokiamas teismų reputacijos veiksnys, nes daugumos supratimas apie šį darbą grindžiamas ne sunkiai prieinamu žinojimu, o greitai sudaromu paviršutinišku įspūdžiu.

Trumpai ir paprastai tariant, geras ar blogas teismų darbas yra tik nedidelei mažumai suvokiamas teismų reputacijos veiksnys, nes daugumos supratimas apie šį darbą grindžiamas ne sunkiai prieinamu žinojimu, o greitai sudaromu paviršutinišku įspūdžiu.

Paviršutiniškas įspūdis arba įvaizdis yra antras teismų reputacijos ir visuomenės pasitikėjimo arba nepasitikėjimo teismais veiksnys. Jį lemia fragmentiškos asmeninės patirtys, įvairios nuogirdos ir neretai – žiniasklaidos nušviečiami įvykiai, tokie kaip rezonansinės bylos arba, tarkime, teisėjų ir žurnalistų vairavimas išgėrus. Tiesa, pranešimai apie žurnalistų vairavimą išgėrus, ko gero, padaro žiniasklaidai kiek mažiau reputacinės žalos – galbūt todėl, kad dalis visuomenės tiki, jog buvimas išgėrus yra žurnalisto darbo dalis, be kurios neapsieina joks skambus tyrimas ar bendravimas su šaltiniais.

Vis dėlto didesnę žalą teismų reputacijai, ko gero, daro ne žiniasklaidoje mirgančios istorijos apie teisėjų elgesį, bet rezonansinių bylų baigtys, kurios nuvilia tas bylas kaip sporto varžybas ar mėgstamus televizijos serialus stebinčius žiūrovus. Paskutinė tokia garsiai nuskambėjusi ir daug ką nuvylusi istorija buvo „MG Baltic“ ir Eligijaus Masiulio byla. Teismo verdikto dieną teko savo akimis stebėti nusivylimo vaizdą vienoje iš žiniasklaidos redakcijų. Po šitokių sprendimų daug kas būna linkęs generalizuoti: „tokie tie mūsų teismai“. Nesistengiama gilintis į teismo atlikto darbo subtilumus: visuomenė jau būna nuteisusi tuos, kurie, jos manymu, tikrai kalti, ir jei teismas to visuomenės verdikto nepatvirtina, vadinasi, teismas – blogas.

Apibendrinsiu tai, kas iki šiol pasakyta. Abu aptarti teismų reputacijos veiksniai – ir visuomenės supratimas apie teismo darbą, ir teismo įvaizdis visuomenėje – neprisideda prie objektyvaus teismų vertinimo. Pirmasis veiksnys neprisideda todėl, kad per mažai žmonių pakankamai žino apie teismų darbą. Antrasis veiksnys neprisideda todėl, kad per daug žmonių patys nori būti teisėjais rezonansinėse bylose ir laukia iš teismų tik nuosavo verdikto patvirtinimo. Nuvilti žmonių lūkesčiai formuoja neigiamą įvaizdį, o šis daro žalą reputacijai.

Politikai panašią įvaizdžio problemą sprendžia griebdamiesi populizmo, kurstydami naujus rinkėjų lūkesčius arba versdami kaltę politiniams oponentams ir kurdami sąmokslo teorijas. Teismai tokio populizmo griebtis negali, paskelbtų verdiktų sukeltas nusivylimas niekaip neamortizuojamas, todėl neigiamo įvaizdžio ir įspūdžio veiksnys konvertuojasi tiesiai į nepalankią teismams visuomenės pasitikėjimo statistiką.

Beje, ši nepasitikėjimo statistika, kaip liudija visuomenės nuomonės apklausos, yra gana panaši abiejų minėtų objektyvios tiesos ieškančių institutcijų – žiniasklaidos ir teismų – atžvilgiu. Ir abiem atvejais koja kojon eina su objektyvumo klausimu susijusi nepasitikėjimo priežastis – įsišaknijęs įsivaizdavimas, kad objektyvios tiesos nėra, todėl nei žurnalistika, nei teismų realizuojamas teisingumas negali būti objektyvūs. Šis tikėjimas vadinamas reliatyvizmu.

Esmė būtent ta, kad labai didelį smūgį teismų, kaip ir žiniasklaidos, reputacijai suduoda ne tiek blogas arba geras teismų ir žiniakslaidos darbas ir net ne tiek blogas ar geras teismų ir žiniasklaidos įvaizdis, kiek visuomenės sąmonę užvaldęs realiatyvizmas – šių dienų tikėjimas, kad objektyvios tiesos nėra, kiekvienas turi savo tiesą, ir todėl bet kokia normatyvinė ar normatyvumo elementą turinti pozicija, kad ir kas ją skelbtų – ar teismas, ar žiniasklaidos leidinys, – tėra subjektyvi nuomonė, kuri teismo verdikto atveju visiems privaloma, visuomenės informavimo atveju – viso labo laisvai pasirenkama, bet abiem atvejais – stokoja pasitikėjimą įgalinančio autoriteto.

Taigi turime dvi teismų reputacijai kenkiančias problemas, priskirtinas visuomenės būklės, politinės santvarkos ir politinės kultūros sritims: tai reliatyvizmas ir autoriteto nuosmukis. Autoritetas šiuo atžvilgu neturi nieko bendra su tuo, ką rodo visuomenės nuomonės apklausos, kai žmonės atsako į klausimą, ar jie pasitiki, ar nepasitiki kuria nors institucija. Tas apklausų „pasitikiu–nepasitikiu“ yra daugiau „myliu–nemyliu“, „patinka–nepatinka“ klausimas nei tikro autoriteto ar tikro pasitikėjimo matas. Kitaip tariant, apklausų rodomas pasitikėjimas pirmiausia byloja apie tai, kas vadinama populiarumu, o ne tai, kas laikytina autoritetingumu.

Autoritetas ir populiarumas priklauso skirtingoms vertinimo kategorijoms. Autoritetas remiasi objektyviu, nuo rinkėjų simpatijų ir nuotaikų nepriklausomu gebėjimo, profesionalumo, išsilavinimo, patirties ir nuopelnų matu. Svarbiausi autoriteto veiksniai: pagarbumas, patirties ir išmanymo pripažinimas, pelnytas pasitikėjimas. Populiarumas savo ruožtu vertinamas tik kiekybine simpatijų išraiška, kuri nepriklauso nuo jokio objektyvaus vertinimo standarto. Šiuo atžvilgiu populiarumas tėra autoriteto regimybė, o jo besivaikantys žmonės pagrįstai laikomi populistais.

Kas paaiškina teismų reputacijai kenkiantį autoriteto nuosmukį? Reikėtų kalbėti bent apie du svarbius reiškinius. Pirmasis susijęs su demokratinės visuomenės ypatumais, kuriuos beveik prieš du šimtus metų pirmosios pasaulio demokratijos politinėje laboratorijoje ištyrė Alexis de Tocqueville‘is. Masės demokratinėje visuomenėje, jo požiūriu, jaučiasi viską žinančios geriau už bet kurios srities autoritetus, ir autoritetų nuomonė joms tiesiog dažniausiai nerūpi. Tiesa joms yra ne tai, prie ko priartėja jos ieškančių profesijų žmonės, o tai, ką nusprendžia rinkėjų dauguma.

Kitaip tariant, autoriteto nuosmukį lemia demokratinės mąstysenos ir elgsenos projektavimas iš politikos, kur joms pagrįstai numatyta vieta, į teisę ir teisingumą, mediciną, politinę filosofiją, apskritai akademiją, galiausiai – ir į žurnalistiką. Demokratinės visuomenės pilietis turi pagundą manyti, kad daktarai jį nugydys, ir jis arba liaudies medicina geriau nei diplomuoti medikai žino, kuo jis serga ir kaip jam gydytis. Teismų verdiktais jis nepasitiki, nes pats žino, kas kaltas ir kaip kaltuosius reikėtų bausti. Žurnalistais jis nepasitiki, nes informaciją jis jaučiasi savarankiškai gausiąs ir atsirinksiąs geriau už bet kokią žiniasklaidą.

Sąrašą galima tęsti. Deja, ši tendencija būdinga demokratijoms. Realų intelektą ir profesionalumą išstumia įsivaizduojamas permanentinis balsavimas visais klausimais – savotiška kasdienė visuomenės nuomonės apklausa. Blogu teisėju ar žurnalistu vox populi vertinimu tampa ne tas teisėjas ar žurnalistas, kuris suklysta, kuriam trūksta išmanymo, o tas, kurį tiesiog nušvilpia angažuota dauguma. Jei dauguma bus tamsi, tai teisėjo ar žurnalisto neišsilavinimas jai bus nė motais arba kaip tik atrodys veikiau gera ir sveikintina savybė nei trūkumas.

Dalis žurnalistų jau kurį laiką – ypač išpopuliarėjus socialiniams tinklams – tarnauja ne tiek tiesai, kiek savo gerbėjų auditorijoms. Dalis tų auditorijų norėtų, kad joms tarnautų ir politikai, ir teismai.

Šioje vietoje turiu pabrėžti, jog tai, ką sakau, nėra demokratinės santvarkos pasmerkimas. Tai tiesiog priminimas, kad demokratinė santvarka susiduria su tam tikrais iššūkiais, tokiais kaip mano minėtas populizmas arba daugumos politinės galios principo perkėlimas iš rinkimų procedūrų į profesinės veiklos sritis. Lietuvoje kartais išlenda iš savo vidaus problemų pasaulio koks nors Žygimantas Pavilionis ir ima neblaiviai postringauti, esą Laučius – prieš demokratiją. Esu ir visada buvau už demokratiją. Už demokratiją, bet kartu – ir už tokią švietimo sistemą (demokratija kaip Švietimo epochos produktas neatsiejama nuo visuotinio švietimo idėjos), kuri moko pasitikėti autoritetu tose profesinėse srityse, kurių kiekvienas pilietis neišmano ir negali išmanyti taip pat gerai, kaip tų sričių profesionalai. Deja, švietimo sistema šio ugdomojo tikslo stokoja.

Prie to prisideda ją persmelkiantis reliatyvizmas. Jo padariniai gal net labiau jaučiami žiniasklaidoje nei visuomenės santykyje su teismais. Antai abiejų nuomonių išklausymo taisyklė žiniasklaidoje dažnai virsta reliatyvistine nuostata, kad abiem pusėms reikia suteikti vienodą tribūną, vienodai jas abi gerbiant ir pripažįstant, kad vienos tiesos nėra ir būti negali, vadinasi, abi pusės yra „savaip teisios“. Ši nuostata Antrojo pasaulinio karo metais reikalautų suteikti vienodas tribūnas nacių koncentracijos stovyklos budeliui ir jo aukai. Šiandien ši nuostata tarnauja Rusijos propagandai, kuri daug kur Vakaruose dar visai neseniai buvo laikoma viso labo „kitokia nuomone“ ir „antra puse“, kuri esą irgi „turi savo tiesą“.

Be abejo, šališkumo, neobjektyvumo, vadinasi, neprofesionalumo atvejų pasitaiko įvairiose srityse, ir nei žiniasklaida, nei teismai nėra šiuo atžvilgiu išimtis. Profesinio darbo brokas yra problema, nuo kurios niekas neapsaugotas. Tačiau kartu turėtume matyti ir tas teismų reputacijos problemas, kurios kyla ne dėl pagrįstą nerimą keliančių reiškinių teismuose, o dėl pagrįstą nerimą keliančių reiškinių visuomenėje.