Turbūt yra nemažai žmonių, kuriems šie vardai savaime nieko nesako. O tų, kuriems sako ir kurie žino šių dviejų žmonių galimybes, yra, galima sakyti, saujelė. Tad, kalbant populiariųjų antraščių žargonu, „praskleiskime paslapties šydą“ ir „nebepalikime vietos vaizduotei“.
Neliupšienė iškart po 2009 m. prezidento rinkimų atėjo dirbti į Dalios Grybauskaitės komandą ir netrukus tapo joje svarbiausiu užsienio politiką kuruojančiu žmogumi. (Ne tik užsienio politiką, bet tai jau kita istorija). Ir nors to meto užsienio politikoje būta nemažai nuostabaus chaoso, Neliupšienė padėjo jį suvaldyti.
Tai buvo tikrai nelengva, turint omenyje, kad minėtą chaosą, nepabijokim to žodžio, kūręs žmogus už Neliupšienę tuo metu buvo gerokai įtakingesnis.
Jei didieji politikos realistai, tokie kaip Platonas, Al Farabis ar Niccolo Machiavellis, galėtų patarti šių dienų Lietuvos valdovams, ką rinktis savo dešiniąja ranka, tai Survila tikrai būtų tarp rekomenduojamų patarėjų-strategų.
Tai nėra vien objektyvi duoklė ar juolab komplimentas jo politiniam mąstymui: norint galima pamatyti ir the dark side of the Force. Jautresniam krikdemui ar vertybiniam konservatoriui gali visiškai nepatikti tai, kaip toks mąstymas instrumentalizuoja vertybes.
O jis daro tai. Panašiai kaip Platonas instrumentalizuoja mitą ir politinį teisingumą („Valstybėje“, kurioje iš suabsoliutinto teisingumo švelniai pasišaipyta); kaip Al Farabis instrumentalizuoja religiją ir kaip Machiavellis instrumentalizuoja dorybę.
Keturi pavyzdžiai realizmo, tris iš kurių kai kas net pavadintų cinizmu.
Įdomu tai, kad su šiuo vertybiniu instrumentalizmu ateinama į Užsienio reikalų ministeriją padėti įgyvendinti būtent vertybinę užsienio politiką, dėl kurios jau antrus metus verda gan aštrūs ginčai.
Bent jau taip skelbia oficiali versiją: ateina pastiprinimas URM vadovybei.
Iškart kyla minčių apie tas klaidas, kurių bus padedama nebedaryti, ir problemų keliančius veikimo būdus, kurių bus stengiamasi išvengti. Gal Neliupšienės ir Survilos atėjimas į URM viceministrus liudija ligšiolinės vertybinės užsienio politikos saulėlydį ir realpolitik saulėtekį?
Jei kam nors šauna toks įtarimas, jį reikia iškart išsklaidyti. Chaoso suvaldymas gali net nepaliesti vertybių dėmens, o vertybių instrumentalizavimas reiškia, kad jos turėtų nešti paprastam Lietuvos žmogui ne tik Taivano laisvę, bet ir, kaip sakytų Al Farabis apie religiją arba Raimondas Kuodis apie ekonomiką, laimę.
Čia reiktų truputį stabtelėti ir bent probėgšmais aptarti daug kam rūpimą šios kadencijos dalyką: vertybinės užsienio politikos, kurią vieni keikia, o kiti liaupsina, fenomeną.
Pastaruoju metu, kai tik kur nors parašydavau arba pasakydavau, kad Lietuvos vertybinė užsienio politika grindžiama teisingomis prielaidomis ir yra idėjiškai nuosekli, sulaukdavau pastabų: kaip čia taip, tu juk ją kritikuodavai, o dabar – giri?
Kai tik parašydavau kritinį tekstą apie vertybinės užsienio politikos nevykusį praktinį įgyvendinimą, prapliupdavo pykčiu kita stovykla: kaip tu drįsti?!
Ir viena, ir kita reakcija plaukia iš naivaus paklydimo. Tie, kurie laukia tik kritikos vertybinės politikos atžvilgiu ir vadina save pragmatikais, iš tikrųjų dažniausiai nori, kad Lietuvos užsienio politika būtų tiesiog plaukimas pasroviui – net jei ta srovė neša pamazgas ir srutas į jų surinkimo vietą.
Savo ruožtu tie, kurie nuolat spirga svajodami pakariauti su Putino Rusija ir jaučiasi sudalyvavę kruvinuose mūšiuose, kai gerai išsikeikia feisbuke ir pažaidžia jame virtualią politiką, džiūgauja dėl parodomųjų akcijų, viešųjų ryšių, tokių kaip ambasadorių atšaukimas, ko niekas kitas nedaro, arba Kinijos provokavimas, kurio visi kiti apdairiai išvengia, nes jiems užsienio politika panaši į paauglišką nonkonformizmą.
Tai savita jaunatviško protesto subkultūra, kuriai vertybinė saviraiška svarbesnė už prasmingą siektiną rezultatą. Šiai subkultūrai būdinga tai, ką Danielis Bellas sakė apie šiuolaikinę televizinę kultūrą: ji „skatina sentimentalumą, siūlo pseudodalyvavimo įvykiuose pseudoritualą“ ir „gelbsti jusles nuo proto“.
Iš vertybinės užsienio politikos šios juslių gelbėtojų nuo proto sektos nariai laukia ne racionaliai paaiškinamo tikslingumo, o emocijos, panašios į tą, kurią sirgaliams kelia jų komandos įmuštas įvartis.
Abu kraštutinumai – ir pragmatinis „geriau neišsišokime“, ir jaunatviškas „ne, geriau išsišokime“, nėra išmintingi. Nes ne apie išsišokimą reikia galvoti. Be to, pirmasis kraštutinumas neišmintingas todėl, kad verčia remtis klaidingomis prielaidomis, o antrasis – todėl, kad iš teisingų prielaidų išveda klaidingas praktines implikacijas.
Laisvojo pasaulio ir rytietiškų tironijų priešprieša šiandien daugeliu atžvilgių – tokia pati, kaip ir Maratono mūšio laikais. Vakarų civilizacija ginasi nuo tamsos jėgų – agresyvių antivakarietiškų imperijų ir jų satelitų. Tik šiuokart ši priešprieša – pasaulinė, o ne regioninė, kaip kad graikų-persų ar Punų karų laikais.
Pragmatikai norėtų, kad Lietuva šioje priešpriešoje vaidintų pasyvų vaidmenį ir taikytųsi prie didžiujų ES valstybių politikos. Antai socialdemokratas Vytenis Andriukaitis ne kartą ragino liautis laikius Rusiją prieše ir drauge su kitomis (smarkiai klydusiomis ir dabar skaudžiai nudegusiomis) ES šalimis vadovautis pamatine prielaida apie Rusiją kaip gerą ir taikią Europos partnerę.
Tai buvo savižudiška mąstysena, kuri Vidurio Rytų Europai galėjo baigtis dar didesnio masto katastrofa nei dabartinis karas Ukrainoje. Tai to paties ideologinio raugo kairiųjų paklydimas, kaip ir nelegalios migracijos į Europą skatinimas bei kultūrinio pagrindo radikaliajam islamui Europoje cementavimas. Lietuvoje daug kam nelegali migracija prieš septynerius metus neatrodė aktualus dalykas – ir štai, prašom.
Tokia pat neaktuali šiandien gali atrodyti Kinijos komunistų partija ir jos noras pasiglemžti Taivaną. Galbūt prieš 150 metų tokį požiūrį net būtų buvę galima pateisinti ir pagrįsti. Tačiau šių dienų pasaulyje viskas per daug susiję – net ir geografiškai nutolę dalykai. Ir, tiesą sakant, šiandienės Vakarų problemos su Kinija yra prieš 70–80 metų dėl JAV prokomunistinės kairės bukumo padarytų klaidų istorinė pasekmė.
Lietuva, žinoma, gali užsimerkti ir apsimesti, kad visa tai jos visai neliečia. „Nes juk mes, žinokite, per maži. Mes norėtume nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos, bet, žinokite, draugausime ne su tais, kurie šias vertybes puoselėja, o su visais tais, su kuriais pavojinga pyktis.“ Pragmatikų požiūris – maždaug toks.
Ir jie tikrai galės bandyti jį realizuoti, jei laimės Seimo rinkimus. Tačiau šiuo metu vyriausybę ir jos politiką kontroliuoja politinė partija, kurios rinkimų programoje aiškiai parašyta: „Įgyvendinsime vertybėmis grįstą geopolitiką“. Už tai balsavo rinkėjai.
Jei kam nors atrodo, kad šis programinis teiginys – pernelyg miglotas, tai ir NATO sutarties preambulė, kurioje kalbama apie „laisvės, bendro paveldo ir civilizacijos gynimą“, jiems turėtų atrodyti nesuprantama, neaiški, perdėm miglota ir abstrakti. Tuomet galbūt ir visa NATO sutartis – nežinia, apie ką?
To, kas konservatorių rinkimų programoje pavadinta „vertybėmis grįstos geopolitikos įgyvendinimu“, esminė problema yra ne vertybėmis grįsta (geo)politika, o būtent jos įgyvendinimas.
Kitaip tariant – dalykai, dėl kurių nuolat kyla nereikalingos audros: sprendžiant ir komunikuojant tiek dėl baltarusiškų trąšų, tiek dėl tranzito į Karaliaučių, tiek dėl su Lietuvos ir Kinijos dvišaliais įsipareigojimais vargu, ar derančio Taivano atstovybės atidarymo*.
Be perstojo slysti ir kristi lygioje vietoje, lipti ant to paties grėblio ir vaikščioti su guzais kaktoje nėra tas pats, kas „įgyvendinti vertybėmis grįstą geopolitiką“. Jei Neliupšienės ir Survilos atėjimas į URM padės sureguliuoti jos praktinį įgyvendinimą taip, kad paslydimų ir guzų apmažėtų, tai ir piliečių tikėjimas „vertybėmis grįsta geopolitika“ gali nemenkai sustiprėti.
Lietuvos ateičiai tai svarbu. Jei jau norime kovoti už demokratijos vertybes geopolitiškai – visame pasaulyje, visuose laisvė versus tironija frontuose, – tai negalime sau leisti tokios situacijos, kai ta mūsų kova neturi demokratinės rinkėjų daugumos palaikymo pačioje Lietuvoje.
____________________
*Diplomatinių santykių atkūrimo dokumente (1991-09-14) Lietuvos įsipareigojimas – labai aiškus ir nedviprasmiškas: „The Government of the Republic of Lithuania recognizes the Government of the People’s Republic of China as the sole legal government of China and Taiwan as an inalienable part of the Chinese territory.”