V.Laučius. Apie „patinka – nepatinka“ politikoje

Politika šiomis dienomis yra absurdiškai suasmeninta. Rinkėjo elgesį vis labiau lemia tai, ar kuris nors Vardenis Pavardenis jam (jai) patinka, ar nepatinka. „Patinka – nepatinka“ požiūriu yra renkamasi, už kurią partiją balsuoti, kuriuos politikus palaikyti ir kuriuos – koneveikti.

Šitokia mąstysena plaukia iš vienpusiško politikos suvokimo. Užuot pirmiausiai galvoję apie tai, kuri partija geriau atstovauja jų interesams, žmonės linkę grįsti savo pasirinkimą pagal simpatijas ir antipatijas asmenybių atžvilgiu.

Žinoma, asmeninių politiko savybių vertinimas yra svarbus pasirinkimo kriterijus. Ir jei rinkėjai turėtų galimybę per savo asmenines patirtis vertinti kandidatus į atstovaujamosios valdžios organus, spręsdami apie jų savybes iš tiesioginio bendravimo, nuostatų ir veiklos analizės, tuomet racionaliai grįsta nuomonė apie asmenis būtų išties svarus pasirinkimo motyvas.

Tačiau daugelio rinkėjų „patinka – nepatinka“ kyla ne iš asmeninės komunikacinės patirties ir ne iš politikų nuostatų bei veiklos analizės, o iš nuotrupų, padrikų fragmentų, kuriuos paprastai perteikia televizija ar kita paviršutiniškai apie paviršutiniškus dalykus kalbanti žiniasklaidos priemonė.

Vladimiras Laučius

Rinkėjo nuostatos ir balsavimas tampa ne tiek intereso, kiek skonio reikalu. Politika vis labiau estetizuojama: politinis „patinka – nepatinka“ atsiduria šalia mėgstamų ir nemėgstamų patiekalų, mėgstamos ir nemėgstamos muzikos, filmų, kavinių, orų ir namų interjero.

Kitaip tariant, vertinamos ne politikų asmenybės, o televiziniai įvaizdžiai. Vertinimo kriterijai taip pat būna televiziniai: kieno atrodymas ekrane patinka ir kieno – nepatinka, kas šmaikščiau atsikirtinėja oponentams, kieno atsakymai atrodo taiklesni ir patrauklesni. Tačiau gebėjimas gerai atrodyti televizijoje yra ne tas pat, kas gebėjimas gerai atstovauti tautai. Apie tai televizinės kultūros paveikti žmonės, deja, neretai pamiršta.

Komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas atkreipia dėmesį į tiesioginį ryšį tarp pastaruosius dešimtmečius plintančios TV žvaigždžių manijos ir partinės politikos nuosmukio. „Gal per drąsu tvirtinti, kad politiko-kaip-žvaigždės iškilimas padarė politines partijas nesvarbias. Ir vis dėlto esama į akis krintančio ryšio tarp tokių politikų iškilimo ir partijų nuosmukio“, - sako N. Postmanas.

Jo žodžiais, anksčiau rinkėjai nei gerai žinojo, nei gilinosi, kas per žmonės yra kandidatai rinkimuose, ir juolab nesidomėjo jų charakteriu ar asmeniniu gyvenimu. O šiandien godžiai ieškoma kaip tik tokio pobūdžio informacijos, kuri, savo ruožtu, tampa priekabių arba liaupsių – „nepatinka – patinka“ – šaltiniu.

N. Postmanas pasakoja, kaip jaunystėje nutarė nebalsuoti už JAV Demokratų partijos kandidatą, kuris jam atrodė esąs pagedęs ir neprotingas. „O koks tau skirtumas? – nustebo jo tėvas. – Visi Demokratų partijos kandidatai yra neprotingi ir pagedę. Bet nejau tu nori, kad laimėtų respublikonas?“

Tuo jis norėjo pasakyti, kad protingi rinkėjai renkasi tą partiją, kuri geriausiai atitinka jų interesą ir visuomeninę padėtį. Balsavimas už „puikų žmogų“ jam atrodė naivi nesąmonė. Jis neabejojo tuo, kad tarp respublikonų yra gerų žmonių, bet suvokė, kad jie jam neatstovauja.

Mąstant klasikinio politikos mokslo principais, N. Posmano tėvas – neteisus, nes kaip tik politikų asmeninės savybės, dorybės ir ydos turėtų lemti rinkėjų apsisprendimą. Tačiau masių visuomenės ir atstovaujamosios demokratijos sąlygomis politinio žaidimo taisyklės yra kiek kitokios nei graikų polyje. Politiko charakteris tampa ne toks svarbus, kaip partijos ideologinė pakraipa ir įsipareigojimas atstovauti rinkėjų interesams.

Maža to, televizinis mąstymas ir jo formuojama politinė komunikacija smarkiai iškraipo ne tik politikų įvaizdžius, versdami mėgdžioti TV šou žvaigždes, bet ir daugelio piliečių kriterijus, kuriais remdamiesi jie vertina ir balsuoja.

„Patinka – nepatinka“ praranda ne tik atpažįstamą vertinimo objektą, kurį užstoja televiziniai įvaizdžiai, bet ir vertinimo subjektą, kuris iš piliečio, besivadovaujančio savo ir visuomenės interesais, virsta žiūrovu, besivadovaujančiu savo ir televizinės visuomenės skoniu.

Vladimiras Laučius

Gebėjimas gerai atrodyti televizijoje yra ne tas pat, kas gebėjimas gerai atstovauti tautai. Apie tai televizinės kultūros paveikti žmonės, deja, neretai pamiršta.

Trumpai tariant, rinkėjo nuostatos ir balsavimas tampa ne tiek intereso, kiek skonio reikalu. Politika vis labiau estetizuojama: politinis „patinka – nepatinka“ atsiduria šalia mėgstamų ir nemėgstamų patiekalų, mėgstamos ir nemėgstamos muzikos, filmų, kavinių, orų ir namų interjero. Tai, kurią partiją žmogus mėgsta, tampa jo įvaizdžio bei saviraiškos dalimi kartu su drabužiais, elgesiu ir nuomone apie supantį pasaulį.

Daug kam tokia saviraiška, kai visur pabrėžtinai aiškinama, kas jam ar jai patinka ir nepatinka, yra gyvenimo būdas, bendravimo norma ir savojo individualumo išjautimo apoteozė.

Kai nespaudžia „Patinka“ „Facebooke“, šie nuosavų pomėgių ir nemeilių gurmanai žvaliai spaudinėja „Patinka“ ir „Nekenčiu“ nevirtualiame gyvenime. Net jei jų niekas neklausia ir niekam, išskyrus juos pačius, tai neįdomu. Tai tiesiog refleksas: savo estetinės teritorijos pažymėjimas, kaip šuniuko kojos pakėlimas prie kiekvieno stulpo ar kauburėlio.

Milano Kunderos knygoje „Nemirtingumas“ yra šią gyvenimo jauseną gražiai iliustruojantis epizodas iš saunos, į kurią įžengusi jauna moteris iškart ima brukti savąjį „aš“. Ji verčia kitas saunoje buvusias moteris susėsti arčiau, po to šliūkšteli vandens ant akmenų, kad tie net ima šnypšti, o viršun šovęs karštas garas priverčia pagrindinės veikėjos Anjė kaimynę skausmingai susiraukti.

„- Mėgstu karštą garą, bent jaučiu, kad esu saunoj, - įsispraudė tarp dviejų nuogų kūnų ir tuoj prakalbo apie vakarykštę televizijos laidą, kurioje dalyvavo neseniai savo prisiminimus išleidęs garsus biologas. – Buvo nuostabus, - sakė ji. Kita moteris noriai pritarė: - Taip! Ir toks kuklus! – Į tai nepažįstamoji: - Kuklus? Tai net nepastebėjote, kad tas žmogus be galo išdidus? Bet išdidumas man patinka! Dievinu išdidžius žmones! – Ir atsisuko į Anjė: - Gal ir jums atrodė kuklus?

Anjė atsakė nemačiusi laidos, o nepažįstamoji, tarsi pajutusi slaptą nepritarimą, pakartojo labai garsiai, žiūrėdama Anjė į akis: - Nemėgstu kuklumo! Kuklumas – tai veidmainystė! – Anjė gūžtelėjo pečiais. Nepažįstamoji tęsė: - Saunoj man turi būti tikrai karšta. Turiu visąlaik prakaituoti. O paskui – po šaltu dušu. Dievinu šaltą dušą! Nesuprantu žmonių, po saunos lendančių po šiltu dušu. Šiltas dušas man šlykštus! – Greit jai pradėjo trūkti oro, tad dar sykį pakartojo, kad nekenčianti kuklumo, paskui pasikėlė ir išėjo.“

Ekstravertiškoji „patinka – nepatinka“ poniutė saunoje simbolizuoja tą mūsų rinkėjų grupę, kuriai egzistuoja tik viena gera ir teisinga partija, o visos kitos – šlykščios, kaip kuklumas ir šiltas dušas. Rinkėjų grupę, kuri nesitveria kailyje liedama savo politinę meilę ir neapykantą socialiniame tinkle „Facebook“ ir viešojoje erdvėje; kuri visur primygtinai spaudžia „patinka savi“ ir „šlykštūs kitokie“.

Kaip M. Kunderos poniute negali visiems aplinkiniams nepaskelbti, kas jai patinka ir nepatinka, taip ir mūsų politikoje ryškėja tas pats saviraiškos būdas – savojo „aš“ paieška ir primetinėjimas atsistojus į „nekenčiu“ arba „myliu“ pozą.

Patyčios, skirtos nemėgstamiems politikams, virsta gero tono požymiu. Kaip ir „Facebooke“ spausti „patinka“ po politiko nuotrauka, kurioje jis sėdi susirinkime ir mėgaujasi savimi, kurią ir paskelbė iš didelės meilės sau, o ne fotografijos menui. Spausti „patinka“ po šitokia išdidinto ego nuotrauka spaudėjams nebeatrodo juokinga. „Patinka – nepatinka“ mąstysena kenkia humoro jausmui.

Ir didžiausia problema yra net ne tai, kad daugybė žmonių nuoširdžiai gyvena šiame varganame juodai baltame „patinka – nepatinka“ saviraiškos pasaulėlyje. Didžiausia problema yra tai, kad visą viešąją erdvę jie pritempia prie savo lygio ir perša klaidingą nuomonę, kad slapti visų vertinimų motyvai yra tokie patys, kaip jų: „nemyliu – myliu“. Apgailėtinas poniutės saunoje pasaulėlis paskelbiamas vienintele galima tikrove. Ir juk daug kas tuo tiki.