V.Laučius. Apie prezidentinį valdymą ir žurnalistinį nesivaldymą

Jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs a.a. Stasys Lozoraitis, tai išmintingi motyvai, skatinę žmones už jį balsuoti, daug ką būtų vertę apgailestauti dėl Konstitucijos, suteikusios per mažai galių valstybės vadovui.

S. Lozoraitis, daugelio nuomone, buvo vertas didesnių konstitucinių galių. Tą patį apie savo kandidatą galvojo ir ne vienas Algirdo Brazausko rinkėjas, nors tuometė LDDP pasisakė už parlamentinę respubliką.

Dar septintą XX a. dešimtmetį Vakarų politologai aprašė kaip pavojingą tendenciją cezarizmo (žr.: A. Riencourt, „Coming Ceasars in America?“: 1968), ir su juo susijusį „dviejų daugumų“ – prezidentinės ir parlamentinės – reiškinį (žr.: W. Kendall, „The Two Majorities“: 1960).

Lietuvoje „dviejų daugumų“ reiškinys atsiskleidžia per priešpriešą tarp prezidento ir parlamento, kai visuomenė pasidalina į dvi demokratiškai atstovaujamas, bet su skirtingomis institucijomis savo lūkesčius siejančias daugumas. Toks pasidalinimas įvyko per vadinamąją prezidentinę krizę 2003-2004 m.: apkaltos Rolandui Paksui šalininkai gynė Seimo, o kita demokratinė dauguma – legitimaus prezidento pozicijas.

Vladimiras Laučius

Kelią į 2003-2004 m. prezidentinę krizę pramynė ne tiek arba R. Paksas, arba jo oponentai, kiek su prezidento institucija susiję bei daugiau nei dešimtmetį brendę „cezariški“ visuomenės lūkesčiai ir tais lūkesčiais manipuliavęs elitas.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje prezidentinei daugumai būdingas cezarizmo nuotaikas kurstė Sąjūdžio atstovai ir šalininkai, pageidavę prezidentinės Lietuvos. 1997-1998 m. į jas apeliavo du pagrindiniai varžovai prezidento rinkimuose – Artūras Paulauskas ir Valdas Adamkus. Abu jie stengėsi pabrėžti savo nepriklausomumą nuo Seimo ir politinių partijų bei tai, kad jie gali būti „aukščiau visų tų siaurų interesų“.

A.Paulauskas per rinkimų kampaniją buvo lyginamas su JAV prezidentu Johnu Kennedy. Svajingai susimąsčiusių vienoda poza A. Paulausko ir J. Kennedy nuotraukos puikavosi viena šalia kitos užsakytuose straipsniuose.

Badydamas vienasmenio pranašumo pirštu į LDDP ir konservatorių valdančiąsias daugumas, A. Paulauskas telkė prezidentinę daugumą reklaminiais žodžiais: „Nusipelnėme gyventi geriau“. Kaip prezidentinės daugumos telkėjas jis buvo tarsi kronprincas, turėjęs paveldėti prezidentinį „sostą“: juk A. Brazauskas jį buvo paskelbęs savo įpėdiniu.

Ir nors visa tai nepadėjo A. Paulauskui laimėti prezidento rinkimų, savo žvaigždžių valandos jis sulaukė 2000-taisiais, kai Seimo rinkimus laimėjo „naujosios politikos“ blokas. Tai buvo vienasmenės politikos – madingų ir populiarių, nors ir tuščiakalbių lyderių bei jų sukurtų marionetinių partijų pergalė prieš tradicinę partinę politiką. Cezarizmas skleidėsi kaip populiarėjanti banalybė.

V. Adamkaus prezidentavimas tiesiogiai neprisidėjo prie cezariško lyderio mitologijos, tačiau nemenkai sustiprino viršpartinę – o kartu neišvengiamai ir antipartinę cezarizmo nuostatą. Seimas ir politinės partijos tapo „nepartinės“ prezidento kritikos objektu. Nuolat ruseno ir buvo kurstoma mintis apie gerą, asmeniškai susirūpinusi dėl Lietuvos prezidentą ir rūpesčių jam keliantį blogą, partinį (vien “siauri interesai“!) Seimą.

Būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais iš premjero pareigų dėl konflikto su valstybės vadovu teko pasitraukti Gediminui Vagnoriui bei visai jo vyriausybei. Ir būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais Lietuvos politiniame gyvenime aktyviai ėmė veikti prezidento institucinis alter ego – iš esmės šešėlinė valdžia: prezidentūra.

Būtent ši šešėlinė struktūra priglaudė, leido apsiplunksnuoti ir palaimino naujam politiniam skrydžiui iš premjero posto 1999 m. rudenį atsistatydinusį R. Paksą – ambicingiausią lietuviško posovietinio cezarizmo pranašą.

Tad kelią į 2003-2004 m. prezidentinę krizę pramynė ne tiek arba R. Paksas, arba jo oponentai, kiek su prezidento institucija susiję bei daugiau nei dešimtmetį brendę „cezariški“ visuomenės lūkesčiai ir tais lūkesčiais manipuliavęs elitas. Elitas, savo elgesiu kurstęs nepakantumo parlamentarizmui persunktą politinės vienpatystės bei vienijančios „vertybinės“ lygiavos instinktą: Ein Volk, ein Reich, ein Führer.

"Cezarizmas - ne diktatūra, ne vieno asmens nežabotų ambicijų padarinys, ne valdžios užgrobimas revoliucijos keliu. Jis negrindžiamas doktrina arba filosofija. Tai lėta <...> nesąmoninga raida, kuri baigiasi laisvų žmonių bėgimu nuo laisvės ir pasidavimu vienam autokratiniam šeimininkui <...> Tai augantis "tėvo kompleksas", kai norima būti vadovaujamiems vieno asmens. Tai augantis nepasitikėjimas parlamentais, kongresais bei kitais atstovaujamaisiais susirinkimais <...> Visuomenė siekia suasmeninti problemas ir atsakomybę“, - rašo A. Riencourt.

Dalios Grybauskaitės pergalė per pastaruosius prezidento rinkimus, kaip ir dabartiniai jos reitingai, yra iš dalies minėto siekinio išdava. Tai paskatino mane komentarui, kurį pradėjau nuo prielaidos, kad nemaža prezidentės rinkėjų dalis norėtų suteikti jai didesnių konstitucinių galių ir šiandien galėtų tai padaryti: „Tereikia D. Grybauskaitei ištarti žodį. Preteksto toli ieškoti nereiktų“.

Tad jau įžangoje pabrėžiu kalbėsiąs apie pretekstą – „susigalvotą, prasimanytą priežastį“, anot žodyno. Ar siūlau prezidentei vadovautis prasimanyta priežastimi, pretekstu? Nesiūlau. Tik gana išsamiai suvardiju, kas gali būti naudojama kaip pretekstas.

Baigdamas komentarą rašau, kad prezidento galių didinimas atitiktų dalies visuomenės lūkesčius, tačiau nespręstų visų problemų ir sukurtų naujų bėdų. Paskutinis štrichas, išryškinantis asmeninę poziciją: „Niekados nebuvau šios galimybės entuziastas ir šalininkas. Tačiau šiandien tai gali būti mažesnė blogybė nei partinių žaidimų balaganu virstantis status quo. Ar šito „gali būti“ pakanka? Vargu bau“.

Prezidento galių didinimas gali būti mažesnė blogybė, bet gali ir nebūti, ir greičiausiai – nėra.

Nustebau kitą dieną perskaitęs Arkadijaus Vinokuro komentaro (Alfa.lt) pirmą sakinį: „Politologas Vladimiras Laučius savo straipsnyje ... aiškiai nenoromis, bet vis dėlto siūlo pabandyti rizikuoti pakeisti Lietuvos Konstituciją, suteikiant didesnes galias Lietuvos prezidento institucijai“.

Ne. Nesiūlau.

A.Vinokuras, nors ir suklysta, bet daro tai santūriai ir su išlyga. Užtat naujienų agentūros BNS direktorius Artūras Račas savo nesugebėjimą suprasti, ką skaito, demonstruoja nesivaldydamas: „Vladimirai, gal pablūdai!!“ „Siūlyti prezidentinį valdymą ... yra beveik tas pats, kas siūlyti...“ „D. Grybauskaitė... turi tapti Lietuvos V. Putinu ar A. Lukašenka... su visuomeniniu judėjimu ar net partija?“ „Kelias vergovės link, kurį siūlo V. Laučius...“ „Tai, ką siūlo V. Laučius ... Lietuvai visiškai nepriimtina“.

O ką siūlo V. Laučius? Ką šįkart įsivaizduojama Lietuva pašnibždėjo į ausį A. Račui? Užuot nepraleidęs geros progos patylėti, susivaldęs ir pamėginęs suprasti, kas parašyta, jis išplėtojo nuosavą fantaziją, pavadino ją „V. Laučius siūlo“ ir susiginčijo pats su savimi. Kaip ir prezidentinis valdymas, šitoks žurnalistinis nesivaldymas Lietuvai – ne į gera.