V.Laučius. A.Valinsko partija virsta šmėkla

Naujausių „Vilmorus“ apklausų duomenimis, kuriuos šeštadienį skelbė „Lietuvos rytas“, Seimo pirmininko Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija (TPP) žaibiškai ir triuškinamai prarado rinkėjų pasitikėjimą. Jos nuosmukis – rekordinis: valinskininkų reitingas per mėnesį sumažėjo net penkis kartus – nuo 15 proc. gruodį iki 3 proc. sausį. To dar Lietuvos politikos avanscenoje nėra buvę.

Kone trigubai per mėnesį padaugėjo žmonių, neigiamai vertinančių patį A. Valinską. Sausį jį nepalankiai vertino 65,8 proc. apklaustųjų, o gruodį neigiamai jo atžvilgiu nusiteikusių buvo tik 23,8 proc. A. Valinsko simpatikų per mėnesį sumažėjo daugiau nei trigubai: gruodį jį palankiai vertino 37,3 proc. apklaustųjų, o sausį mylinčių A. Valinską teliko 11,7 proc. TPP burbulas subliūško, o jos lyderis atsidūrė visuomenės pasitikėjimo užribyje.

Taip ir netapusi normalia partija su savo struktūromis, politiškai ir ideologiškai motyvuota naryste, programa ir veikla, TPP pernai kaip cirko trupė sudalyvavo rinkimų kampanijos šou. Paveikusi šokantiems meškinams ir kalbančioms papūgėlėms plojančią rinkėjų auditoriją, TPP pateko į Seimą. Tuomet klounai atsisakė vardų ir liepė tituluoti juos pareigūnais. Kaip partija TPP gyveno tik virtualų gyvenimą: apčiuopiamumą ir gyvastį jai suteikė reitingai. Dabar neliko nė jų. A. Valinsko partija virto šmėkla.

Iš esmės, tie keliolika prisikėlėjų Seime dabar reikalingi tik patys sau. Kam ir kokiais pagrindais jie atstovauja – neaišku. Juokingai atrodo „tautos prisikėlimo“ politinė jėga, kuri net nepatektų į Seimą, jei dabar vyktų rinkimai. Ką ji gali prikelti, kai pati guli leisgyvė ir niekam nereikalinga? Jos pirmininkas, prisisiautėjęs Seime, pelnė tik arogantiško ir nelabai protingo skandalisto reputaciją. Ir jis ryšis kandidatuoti prezidento rinkimuose?..

Seimo pirmininko nuomone, Seimas „kaltas“. Pirmiausia kaltas dėl to, kad nepritarė populistiniam Darbo partijos pageidavimui sumažinti Seimo narių skaičių. Šią beprasmę idėją pirmas prieš keletą metų iškėlė Viktoras Uspaskichas. Taigi A. Valinsko idėjų lygis - kaip ir V. Uspaskicho: jis paprasčiausiai gaivina apipelijusio Darbo partijos populizmo senienas.

Esama ir daugiau pavyzdžių, liudijančių, kad TPP tėra DP ir jos lyderio populistinių kalbų beždžioniautoja. Per praėjusius Seimo rinkimus V. Uspaskichas vis kartojo, kad Lietuvą iki tol valdžiusios partijos nustekeno šalies ūkį, kad vienodai „prisidirbusi“ esanti ir opozicija, ir valdžia. Anot V. Uspaskicho, ir kairieji, ir dešinieji kalbėjo viena, o darė kita. Jis nesąs nei kairysis, nei dešinysis, bet „civilizuotos valstybės kūrėjas“.

O štai ką skelbia TPP programinė deklaracija: „Tarp ligi šiol Lietuvą valdžiusių politinių partijų deklaruojamų šūkių ir darbų yra didžiulis atotrūkis. Ir valdančios, ir opozicinės partijos tapo vien galingų interesų grupių patarnautojomis“. Ir dar – apie santykį su kairumu ir dešinumu: „Mes nesiūlome eiti kartu nei į dešinę, nei į kairę ... Eikime drauge pirmyn...“

Panašu, kad pagal savo politinės retorikos lygį, prasmę ir tikslus A. Valinskas su V. Uspaskichu yra drėbti iš to paties molio. Skirtumas tas, kad V. Uspaskichas su tomis pačiomis idėjomis ir šūkiais buvo pirmesnis ir, vadinasi, originalesnis. Ir politiką jis šiek tiek labiau primena nei A. Valinskas. Be to, jei reikėtų rinktis naują Seimo pirmininką iš galimų DP ir TPP pretendentų, tai, manding, Virginija Baltraitienė būtų geresnis variantas už A. Valinską.

Žinoma, TPP lyderis turi politinės nuovokos ir gebėjimų išsikapanoti iš nepasitikėjimo duobės, kurioje atsidūrė visuomenės nuomonės smarkiai stumtelėtas. Beje, stumtelėtas anaiptol ne todėl, kad visuomenė kažkokia „nedėkinga“, bet pirmiausia todėl, kad pats, kaip sakoma, „užsirovė“ – savo agresyvumu ir mužikiška nuvorišo-iškilėlio arogancija, demonstruota ir visuomenės, ir jos informavimo priemonių atžvilgiu.

Šiaip ar taip, smukus reitingams iki politinės komos lygio, TPP tampa nebe „tautos prisikėlimo“, bet „A. Valinsko prikėlimo“ partija.

Nemenkai smuko ir pasitikėjimas pirmoje vietoje buvusia valdančiąja Tėvynės sąjunga – nuo 21 proc. gruodį iki 11,6 proc. sausį. Tačiau, kitaip nei TPP, konservatoriai-krikdemai ne tik nepriartėjo prie nulio, bet niekados tuo nuliu nebuvo ir nebus. Prasidėjus ekonomikos sunkmečiui, konservatoriai, vadovaujantys dirbančiai vyriausybei, o ne žurnalistus persekiojančiam Seimui, žengė tam tikrus nepopuliarius, bet reikalingus žingsnius, pakenkusius reitingams, bet ne reputacijai.

Maža to, nepaisant itin nepalankaus laiko perimti valdžią iš Gedimino Kirkilo vyriausybės ir kritikos viešojoje erdvėje, TS-LKD sugebėjo išlikti tarp didžiausią pasitikėjimą turinčių politinių partijų.

Konservatorių-krikdemų pastangomis skubiai įvykdytas mokesčių pertvarkymas ekonomikos nuosmukio sąlygomis negalėjo nesukelti tam tikro pasipriešinimo ir nusivylimo. Juolab kad padaryta klaidų, su krizės įveikimo planu suplakus krizei įveikti niekuo nepadedantį, bet kai kurioms verslo šakoms ir visuomenės grupėms pridariusį skriaudos valstybinį sadomazochizmą.

Konservatoriai taip pat pakenkė patys sau, sumenkindami viešosios komunikacijos reikšmę. Šie du dalykai verčia kalbėti apie kabinetinį-buhalterinį jų politikos stilių. Abiem atvejais atsakomybę tenka prisiimti premjerui Andriui Kubiliui. Tinkamiausias būdas dabar parodyti, kad klaidų pripažinimas ir atsakomybės prisiėmimas nėra tik žodžiai, yra šią savaitę per Seimo sesiją priimti klaidas taisančius sprendimus.