Per 1992 ir 1996 metų Seimo rinkimus priešai ir bendražygiai sudarė dvi dideles tarpusavyje kovojančias stovyklas, lengvai atpažįstamas tuometėje „kairumo“ ir „dešinumo“ skalėje. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio politinį vaizdą lėmė vadinamoji švytuoklė. Buvo aiški pasaulėžiūrinė takoskyra.
Per 2000 ir 2004 metų rinkimus „kairės“ ir „dešinės“ priešpriešą stumtelėjo į šoną „senųjų“ ir „naujųjų“ kova. Pasaulėžiūrinis dėmuo gerokai sumenko, nes „naujieji“ gyrėsi ne tiek savo idėjomis, kiek savo naujumu. 2000-aisiais „senuosius“ kone įveikė „naujosios politikos“ blokas. 2004-aisiais pergalę šventė Darbo partija, skelbusi, kad ir socialdemokratai, ir konservatoriai Lietuvą valdė labai prastai ir kad šalis suklestės patikėjusi Viktoro Uspaskicho skaičių magija – 11, 111, 1111.
Sulig prezidento Rolando Pakso apkalta į „kairės“ ir „dešinės“, „senųjų“ ir „naujųjų“ fronto linijas pamažu ėmė skverbtis „neteisingos teisėtvarkos“ ir kovos su tikru ar tariamu neteisingumu retorika. Tada bene pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo teisėtvarkos institucijos tapo informacinio karo dalyvėmis, ir net spec. tarnybos ėmė šmėžuoti nebe politinio gyvenimo užkulisiuose, o pačioje scenoje.
2003-2004 metų įvykiai piršte piršo mintį apie tai, kad informaciniame kare ir politinėse grumtynėse praverstų, vaizdingai tariant, efektyvesnė ginkluotė ir pažangesnės priešų dorojimo technologijos, nei buvo įprasta iki tol. Teisėtvarka, spec. tarnybos šiuo atžvilgiu domino ir kaip potencialios tų ginklų tiekėjos, ir kaip galimi taikiniai ieškant priešų. 2006 metais prasidėjęs politinis skandalas aplink VSD išjudino griovimo mašiną, kurios smagračiai sukasi iki šiol, traiškydami konflikto dalyvius – ir jau ne prezidentus, o teisėtvarkos pareigūnus.
Formaliai depolitizuoti galios žaidėjai tapo labai reikšmingi ir interesų grupėms, ir politinėms partijoms, ir jų visuomeniniams bei žurnalistiniams ruporams. Prisiminkime, kokį triukšmą jie kėlė dėl atleistų VSD pareigūnų Vytauto Damulio ir Kastyčio Braziulio. Prisiminkime, kaip vis ta pati kompanija nėrėsi iš kailio dėl kadenciją baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus. Kaip jos viešieji smogikai kovojo stengdamiesi, kad laikinai ėjęs generalinio prokuroro pareigas Raimondas Petrauskas būtų paskirtas generaliniu prokuroru.
Kodėl visa tai buvo daroma? Iš idealistinių patriotinių sumetimų? O gal vis dėlto tai primena interesų grupių spaudimą ir įniršį, kai nepavyksta pasiekti savų tikslų? Dabar ta pati kompanija garsiai rėkia, kad kone vieninteliai teisėtvarkos šventieji yra leidimo dirbti su valstybės paslaptimi netekę buvę FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas.
Dėmesio vertas paatviravimas: energetika, pasirodo, yra tik „smėlio dėžė“, o esmių esmė, supraskite, yra teisėtvarkos partinė kontrolė. Matyt, tokia kontrolė, kai premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, anot žiniasklaidos pranešimų, gali atvykęs į FNTT būstinę reikalauti nebaigto ikiteisminio tyrimo medžiagos apie ES paramą žuvų mailiui. Beje, ši istorija anaiptol nepraranda aktualumo.
Mailiaus byla aktyviai domėjosi ir vyriausybės kancleris Deividas Matulionis, kurio balsas lėmė, kad FNTT vadovu taptų atleistasis V. Gailius. Et, gera buvo gyventi, kai svarbių struktūrų vadovai – savi! O dabar – tikra nelaimė: ir FNTT išsprūdo iš rankų, ir Žydrūno Plytniko vadovaujama Viešųjų pirkimų tarnyba, ir STT Vilniaus valdybos viršininkas Vaidas Skirmantas atleistas iš pareigų... Norėjosi už visa tai nubausti prezidentę, bet jėgų užteko tik nuversti vidaus reikalų ministrą.
Tad D. Kuolys nėra iki galo nuoširdus, tvirtindamas, esą konservatoriai neskyrė deramo dėmesio teisėtvarkai. Skyrė – ir tiesiogiai, ir per savo nepartinius bendražygius, tik nesugebėjo pasiekti lemiamų pergalių savo galios žaidimuose.
Tiesa, ši kompanija galėtų prisiimti didelę dalį nuopelnų už tai, kaip dabar atrodo jos pastangomis apdaužytas ir „nukenksmintas“ VSD. Išdraskius ir iš esmės sunaikinus kelias valdybas, nieko geresnio ir veiksmingesnio sukurta nebuvo. Toks departamentas, koks jiems patiktų, turėtų vadintis nebe „valstybės saugumo“, o kaip nors daug kukliau, pavyzdžiui – „valstybės saugumo įvaizdžio“.
Prasidėjus FNTT skandalui, Tėvynės sąjungos politikai – galbūt viešųjų ryšių specialistų patariami – suskato kalbėti apie teisingumą. Ir Andrius Kubilius, ir Jurgis Razma, ir kiti jų partijos šulai ėmė visur kartoti kovoją „už teisingumą“, esą atliepdami „visuomenės teisingumo jausmą“. „Teisingumo“ šūkį pasigavo sulig rinkimų pavasariu atitirpę sezoniniai visuomenininkai, sukvietę nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių daugiausia, matyt, partinių žmonių, tarp jų ir Tėvynės sąjungos parlamentarus, pamitinguoti prie prezidentūros ir Seimo.
Teisingumo šūkis – gražus ir kilnus. Tačiau atrodo gana keistai, kai visas menamas teisingumas susiveda į reikalavimus atleisti iš pareigų teisėsaugos vadovus ir grąžinti į pareigas tuos, kurių trokšta Tėvynės sąjunga. Partinė kova dėl įtakos teisėtvarkos institucijoms pristatoma kaip visuomenės teisingumas.
Šitoks akių dūmimas yra ypač ciniškas šiandienos aplinkybėmis, kai žmonėms verkiant trūksta tikro socialinio teisingumo. Pajamų žirklės – kaip bananų respublikoje, minimalus atlyginimas ir pensijos – kaip raginimas greičiau numirti už Lietuvą, dirbančiųjų sveikatos draudimas – pagal principą „sirk, dirbk, mirk“, šildymo kainos – kaip akstinas tapti smagiais pingvinais. O kryžiuočių demokratų valdžia išsijuosusi skelbia, kad būti „už teisingumą“ – vadinasi, bet kokia kaina grąžinti jai V. Gailių su V. Giržadu.
Gerai: akimirką tarkime, kad teisingumas yra susijęs ne tiek su socialine gerove, kiek su teisėtvarkos darbu ir konkrečiais pareigūnais. Bet ir šiuo atveju krinta į akis teisingumo kryžeivių nenuoseklumas. Pagal Konstituciją, teisingumą Lietuvoje vykdo teismai. O pagal J. Razmą, nereikia laukti teismų sprendimo: reikia vykdyti partijos ir vyriausybės nurodymus. Taip jis aiškino ragindamas greičiau grąžinti į pareigas atleistus FNTT vadovus. Tai kieno Lietuvoje viršenybė – teisės ir Konstitucijos ar vienos politinės partijos?
Trečia aplinkybė: šiandien yra liaupsinamos ir keliamos į padanges kaip „teisingumo“ apoteozė Antikorupcijos komisijos išvados. Seimas jų nė netvirtino, jos tėra aštuonių politikų nuomonė, bet sureikšminta taip, lyg tautai Ligito Kernagio lūpomis būtų bylojusi teisingumo deivė. O kaip dėl VSD pareigūno Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes tyrusios laikinosios komisijos išvadų? Apie jas „teisingumą“ puoselėjantys valdantieji kažin kaip „pamiršo“. Nors tas išvadas Seimas kaip tik patvirtino.
Išvadose, be kita ko, teigiama, kad J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, turėjusių ir tebeturinčių ryšių su Tėvynės sąjunga. Kaip dėl šių išvadų? Nepatogios? Nemielos širdžiai? Bet juk nuoširdūs kovotojai už tikrą, o ne partinį teisingumą turėtų pirmiausiai pareikalauti tiesos ir atsakomybės iš savęs, o ne iš kitų.
Ketvirta pavaizdi aplinkybė: partinio teisingumo kryžeiviai šiomis dienomis simptomiškai vienijasi – karo su teisėtvarka vėliavas šalia Tėvynės sąjungos fanų iškėlė opozicinė Darbo partija. Legendos skiriasi, bet argumentai – tie patys: neteisingumas yra tai, kas neatitinka partijos interesų.
Darbiečių šūkiai skambėjo taip pat, kaip ir kovo 17 d. prie Seimo mitingavusių visuomenininkų, panašių į Tėvynės sąjungos narius: prieš blogą teisėtvarką, „už teisingumą“, „už Lietuvą“. D. Kuolio ir Viktoro Uspaskicho bendražygiai dabar gali keistis išsakytomis mintimis, kaip geros draugės – papuošalais.
Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Urbaitis pareiškė, kad mitingą prieš teisminę valdžią organizavusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė ir kiti Darbo partijos nariai menkina valstybės valdžių autoritetą. Tą patį galima būtų sakyti ir apie tuos valdančiosios daugumos teisuolius, kurie trolina visą Lietuvą, vadindami teisminę valdžią tai chunta, tai „teismų partiją“. Darbiečių ir konservatorių teisingumo samprata šiuo atžvilgiu plaukia viena vaga.
Panašu, kad „kairės“ – „dešinės“, „naujųjų – senųjų“ priešpriešos tarpsniai baigėsi. Prieš ketverius metus sublizgėjusios pramogų verslo žvaigždės politinėje padangėje nebešviečia – matyt, tai buvo jau paskutinė „naujumo brendo“ sėkmė. Šie rinkimai galutinai subrandino trečią viešųjų ryšių takoskyrą, kurios užuomazgos buvo matyti per R. Pakso apkaltą ir 2006-ųjų rudenį įsiplieskus valstybininkų – pilietininkų konfliktui.
Šių metų rinkimų kampanijos moto bus daugmaž toks: „už teisingumą ir už Lietuvą – vadinasi, prieš teisėtvarką“. Kaip sakė D. Kuolys, ekonomika, energetika, „Sodra“ – tik „smėlio dėžė“. Populiarumo bus siekiama šaudant beatodairiškos kritikos salvėmis į teismus, prokurorus, spec. tarnybas, vidaus reikalų sistemą ir tuos kalbėtojus bei politikus, kurie nenulenks galvų prieš partinio teisingumo ir interesų grupių kariauną. Šis karas Lietuvai nieko gera neduos, tačiau juk kariaunai rūpi ne Lietuva, o tai, ką jie dabar vadina teisingumu ir kas su tikru teisingumu menkai tesusiję.