V.Laučius. Nacionalizmas (ir Kovo 11-osios eitynės): kur šuo pakastas?

Pamatę Vytautą Šustauską, Audrių Butkevičių, Petrą Gražulį ir Algirdą Patacką surėmusius pečius Kovo 11-osios eitynėse, negalėjome neprisiminti prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžių: „Jūs pasakėte „nacionalistai“, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu“. Išties – mieli jaunuoliai. Gal kada nors subręs, užaugs tikri vyrai.

Bet jau žygiavo ir nužygiavo; bala nematė. Įdomūs ne jie, o tai, kas šiomis dienomis – Kovo 11-osios eitynių proga – buvo rašoma apie mūsų gatvinį nacionalizmą.

Nida Vasiliauskaitė: „Dešiniųjų simpatijos neonaci(onalist)ams aiškios, kryptingos, nuoseklios“. Mindaugas Kluonis: „Vertėtų nepamiršti − Kovo 11-oji idėjiškai yra pergalės prieš Kremlių ir išsilaisvinimo iš autoritarizmo diena“, kuri „dabar tampa agresyvaus nacionalizmo, pirmiausia nukreipto prieš savo bendrapiliečius, demonstravimo diena“.

Anot M. Kluonio, užuot rengusi konferencijas apie dabartinį Rusijos režimą ir organizavusi pergalės prieš Kremlių minėjimus bei protestus prie Rusijos ir Baltarusijos ambasadų, „valdžia rengia nelabai ką bendro su Kovo 11-osios nuotaika turinčius renginukus, o Vilniaus gatves bando okupuoti tie, kuriems Putino režimas daug mielesnis už demokratiją“.

Iš pirmo žvilgsnio M. Kluonis – teisus, o N. Vasiliauskaitė perlenkia lazdą. Rašydama apie „nuoseklias“ ir „aiškias“ dešiniųjų simpatijas neonaciams, N. Vasiliauskaitė priskiria visai mūsų politinei dešinei tai, kas yra aiškiai būdinga nebent šaižiesiems rėksniams.

Didžioji dalis konservatorių ir krikdemų, o ypač dešiniųjų liberalų tikrai nepasižymi menamu „nuosekliu“ ir „aiškiu“ palankumu „neonaci(onalist)ams“. Šitoks kaltinimas prilygsta teiginiui, kad kairieji „aiškiai“ ir „nuosekliai“ simpatizuoja komunistams.

Tačiau pažvelgus kitu kampu N. Vasiliauskaitė – teisi. Esama neišdildomos idėjinės giminystės tarp konservatyviosios dešinės ir karingojo nacionalizmo. Tos giminystės saitas – politinės tautosakos, politinės mitologijos kaip tautinę bendruomenę vienijančio ir ugdančio akstino suvokimas ir eskalavimas.

Tiesa, ir kairioji politinė mintis šiuo atžvilgiu turi istorinių idėjinių atitikmenų. Antai Rousseau politinė filosofija vietomis net suartėja su Burke‘o. Jai, kaip ir dešiniajai minčiai, yra svarbus politinio folkloro vaidmuo cementuojant piliečių patriotų bendruomenę. Bet šiuokart palikime ramybėje Rousseau ir grįžkime prie dešiniosios nacionalistinės pasaulėjautos.

Karinga nacionalistinė ar patriotinė pasaulėjauta yra ne tiek proto, kiek aistros bendražygė. Jai reikia ne racionalios argumentų kalbos, o pasaulėvaizdžių susikirtimo patetikos. Jai reikia vėliavų, simbolių, kolektyvinės pasąmonės vaizdinių, šūkių, vienminčių masės, eitynių, ritmo, adrenalino, misijos pojūčio, aukojimosi patoso, priešų ir kovos frontų.

Respektabili konservatyvioji dešinė šiandien gali viešai raukti nosį, bet jos politinė retorika dažnai yra – kad ir labai blankus – būtent šios aistros atspindys. 

Vladimiras Laučius

Karinga nacionalistinė ar patriotinė pasaulėjauta yra ne tiek proto, kiek aistros bendražygė. Jai reikia vėliavų, simbolių, kolektyvinės pasąmonės vaizdinių, šūkių, vienminčių masės, eitynių, ritmo, adrenalino, misijos pojūčio, aukojimosi patoso, priešų ir kovos frontų.

Dešinė nesisavina aistringo patriotizmo. Kur jau čia ką nusavinsi daugpartinės demokratijos sąlygomis. Aistringas patriotizmas pats mieliausiai renkasi dešinę, nes kaip tik joje randa tai, ko ieško – pripažinimą dalykų, kuriuos sumenkina arba neigia ekonomizuota ir biurokratizuota tikrovė.
Platono Sokratas „Valstybėje“ kalba apie tris žmogaus tipus ir sielos pradus: kūno malonumams ir poreikiams pirmumą teikiantį geidžiantįjį pradą; aistringąjį pradą, kuris skatina ambicijas, moralinį kovingumą, agresiją; intelektinį pradą, kuris turėtų valdyti pirmuosius du. Geidžiančiojo prado dorybė – santvarda; aistringojo – drąsa; intelektinio – išmintis.

Kažkada aistringasis pradas tarnavo daugiausia karui. Šiandien jis reiškiasi verslo (konkurencinė kova), politikos (partijų, asmenybių, idėjų kova, informaciniai karai), intelektinės kūrybinės veiklos (pripažinimas, viešos diskusijos, nuomonės formavimas) srityse. Paprastai paklusdamas intelektiniam pradui.

Tačiau garbės, įtakos, pergalės ir pripažinimo siekiai minėtose srityse yra labiau individualaus nei bendruomeninio pobūdžio. Patriotinei aistrai, užgožiančiai intelektinį pradą, to maža. Ji reikalauja kolektyvinio veiksmo, kolektyvinio dalyvavimo politinio folkloro apeigose. Į intelektinio prado kritika ji atsako klijuodama šiam „kosmopolitizmo“ ir kitokias etiketes.

Iš tiesų mąstymas ir minties bendrystė nesunkiai peržengia valstybių sienas, etninius kivirčus ir ideologinių frontų linijas. Karingiesiems patriotams šitai visuomet teikia peno kaltinti ką nors kosmopolitizmu ar nepagarba miesto dievams bei jaunimo „gadinimu“, kaip Sokrato atveju. Jiems geriau tinka kvailas, bet užtat – savas.

Klasikinė konservatyvioji mintis labino aristokratizmą, gebantį aistringąjį sielos pradą pajungti intelektiniam pradui. Viduramžiais Bažnyčia civilizavo siautulingą profesionalių karių luomą, puoselėdama riteriškumo idėją su jos garbės kodeksu, reikalavusiu ginti silpnuosius ir nuskriaustuosius. Agresiją, ambiciją ir politinę puikybę tramdė intelektinė dorybė ir tikėjimas į Dievą.

Nacionalizmas sugriovė šias vertybių hierarchijas. Masės ėmė mėgautis savo tariamais pranašumais, neturinčiais nieko bendra su klasikine dorybe ir asmeninio tobulėjimo pastangomis. Kas tie tariami pranašumai? Sava kalba, kiti savitumai, protėvių didybė ir atstovavimas „aukštesniajai“ rasei.

Aristokratizmo ir krikščionybės vietą užėmė susireikšminęs etnosas. Išsipildė intelektualiai ir moraliai tingaus kolektyvinio narcizo svajonė. „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?“ – „Tu, tauta.“

Visuotinis biurokratizmo ir ekonomizmo įsigalėjimas mažėjant ir krikščioniškojo tikėjimo, ir intelektinės dorybės autoritetui, nykstant pačiai politikai (apie tai dar tarpukariu rašė Schmittas) nacionalizmą pavertė patrauklia dvasingumo ieškančiųjų vaizduotės erdve.

Šiuolaikinės valstybės ant pjedestalo iškeltas geidžiantysis – vartotojiškasis –politinės bendruomenės ir žmogaus sielos pradas, kaip jį aprašė Platonas, užgožė aistringąjį pradą, ir tai sukėlė pastarojo reakcija. Iš dalies ją labino Heideggeris ir Schmittas; savais tikslais ja pasinaudojo naciai.

Ji matyti ir posovietinėje Lietuvoje. Per Kovo 11-osios eitynes ji kukliai apie save primena. Ji ieško saviraiškos būdų, nors jai gana sunkai sekasi. 

Dabar grįžkime prie to, ką apie agresyvųjį nacionalizmą ir Kovo 11-osios minėjimą rašo M. Kluonis. Iš pirmo žvilgsnio, kaip jau sakyta, su jo mintimis sunku nesutikti. Tačiau turėdami galvoje aistringą patriotų nusiteikimą ir politikos kaip patetikos bei konflikto vaizdą turime pagrindo suabejoti kai kuriais autoriaus teiginiais.

Švęsti Kovo 11-ąją rengiant konferencijas apie Rusijos režimą? Tinkamas užsiėmimas intelektualų saujelei, bet ne aistros pagautai patriotų masei. 

Organizuoti protestus prie Rusijos ir Baltarusijos ambasadų? Palaukit, palaukit – prieš ką konkrečiai protestuoti? Prieš žmogaus teisių pažeidimus? Tai kosmopolitų iš „Amnesty International“ reikalas. Kuo čia dėti lietuviškojo nacionalizmo aistruoliai? Kokia būtų jų moralinė satisfakcija?

Švęsti pergalę prieš Kremlių, kaip siūlo M. Kluonis, jie irgi yra nelinkę, nes didžiausias jų priešas – ne Kremlius, o nenacionalistinė pasaulėžiūra, kosmopolitizmas, globalizmas ir, kaip jie sako, „liberastai“.

Jų nacionalizmas „nukreiptas prieš savo bendrapiliečius“? Na ir kas? Žinoma, kad nukreiptas – juk jie yra savos pasaulėjautos aistruoliai, kovojantys su kitokia pasaulėjauta.

Politika, be kita ko, yra konfliktas, ir jie tai tik patvirtina savo elgesiu, savo šūkiais. Tai normalu, nors nebūtinai gerbtina. Mėginti juos perauklėti – tas pat, kas mėginti įtikinti Viktoro Uspaskicho rinkėjus balsuoti už Andrių Kubilių.

Problema yra ne ta, kad Kovo 11-ąją Gedimino prospektu žygiuoja šitokie patriotai, o ta, kad nematyti kitokių besitelkiančių patriotų. Pernykštis bandymas švęsti Kovo 11-ąją su balionėliais, gėlytėmis, dainuškomis, blizgučiais ir... be politikos buvo apgailėtinas nesusipratimas.

Tą nevykusį bandymą smagiai pašiepė N. Vasiliauskaitė straipsnyje „Švęskime laisvę, tik jokios politikos“: „O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti“.

Su tokiu „nepolitiniu patriotizmu“ toli nenukėblinsi. Taip, Kovo 11-ąją švęsti turime būtent laisvę, bet – su politine aistra, demonstruodami įsipareigojimą tėvynei ir santvarkai, o ne kaip senstelėję gėlių vaikai ar peraugę teletabiai su triušiais, balionais ir dulkių siurbliu Nu-Nu.

Kovo 11-oji yra politinė šventė. Apolitiški žmonės turi daug kitų galimybių reikštis bei linksmintis Tinkio Vinkio būdu.

Svarbiausias politinis principas, iškovotas ir įgyvendintas Kovo 11-ąją, yra laisvė. Ne tautiškumas, kairumas ar dešinumas, ne atsivėrę materialinės gerovės keliai ir klystkeliai, ne vartojimo vajus ar juolab „Lietuva lietuviams“, o laisvė.

Ir labai keista, neįtikėtina tai, kad vyraujančios politinės jėgos Kovo 11-ąją nesugeba deramai ir drauge pagerbti vienintelio principo, ne tik jas vienijančio, bet ir apskritai joms teikiančio galimybę būti. Agora tądien kažkodėl užleidžiama marginalams.

Nejau nusiritome iki tokio lygio, kad laisvę gebame švęsti tik arba apolitiškai, arba stebėdami žygiuojančius ura-nacionalistus? Gal ji mums tiesiog... atsibodo?

If a nation values anything more than freedom, it will lose its freedom, and the irony of it is that if it is comfort or money that it values more, it will lose that too.  (Jei tautai yra kažkas brangiau už laisvę, ji ją praras. Ironiška, tačiau jei tautai svarbiau komfortas ar pinigai, ji juos taip pat praras). Williamas Somersetas Maughamas.