Tai, kur gyvename, į valstybę panašu tik iš pirmo žvilgsnio. Iš formalių privalomų atributų. Yra teritorija, yra valdymo institucijos, yra sienos, tarp kurių vis dar pasitaiko neišmirusių ir neemigravusių piliečių. Kai kurie jų net balsuoja per rinkimus.
Šį iš pirmo žvilgsnio gal ir įtikinamą vaizdelį, giliau pakapsčius, ima gožti kita tikrovė.
Normalioje valstybėje geras politikas yra suvokiamas kaip valstybininkas. Lietuvoje – kas tik nori, bet ne valstybininkas. Žavimasi kitais tipažais: technokrato, ūkininko, šeimininko, buhalterio, net terapeuto ir aktoriaus. Valstybininko gebėjimai kone užmiršti ir tarsi nereikalingi: lemia vadybos, vaidybos ir vaidijimosi įgūdžiai. „3V“, kaip sakytų Andrius Kubilius.
Normali valstybė gyvena politinį gyvenimą. Politinis gyvenimo būdas pirmiausia reikalauja ugdyti politinės minties ir politinio žodžio kultūrą. Lietuvoje tos kultūros beveik nėra. Vyrauja bulviakasio „filosofija“, kai sakoma, jog „svarbu darbai, o ne žodžiai“. Toks mąstymas tinka artojui ir namų šeimininkei. Jis tinka namų ūkio, bet ne politikos mąstymui. Jis ateina iš res privata, o ne iš res publica mąstymo perspektyvos.
Socialinės apsaugos sistema – be sisteminio ir strateginio mąstymo, be perspektyvos ir socialinės politikos nuoseklumo. Kitaip tariant – bala, į kurią grimztama tai socialdemokratiškai, tai konservatoriškai, tai vėl socialdemokratiškai, tai vėl konservatoriškai. Tęstinumas ir nuoseklumas tik tas, kad grimztama.
Viešojo sektoriaus reikalai – ir sveikatos apsaugos, ir teisėsaugos, ir švietimo – yra tokie apleisti, kad peršasi viena išvada: valstybė nesusitvarko. Jei valstybė nesusitvarko ten, kur jos pareiga yra tvarkytis ir kurti gerovę, tai apie kokį teisingumą mes kalbame? Kokio teisingumo sulaukė tie, kurie 20 metų mokėjo mokesčius nepriklausomai Lietuvai? Medicinos be normalaus draudiminio gydymo, bet su įteisintais kyšiais? Valstybės tarnybos, teismų ir aukštojo mokslo – su neįteisintais?
Raimondas Kuodis sako, kad mūsų valstybės problemų priežastys – korupcija ir bukumas. Žmonės moka mokesčius tam, kad šias dvi problemas valstybė veiksmingai spręstų. Kai spręsti dvidešimt metų nesiseka, tenka pagrįstai abejoti sistemos teisingumu, o kai abejojama sistemos teisingumu, kyla natūralus klausimas: kur valstybė? Kam vadovauja valstybės vadovai ir kam atstovauja tautos atstovai?
Teisingumas aprėpia ne tik gėrybių paskirstymo tvarką bei principus, kurie Lietuvoje kaip buvo, taip ir liko su teisingumu nelabai susiję. Jis aprėpia ir tas sritis, kurių apgailėtiną būklę pavaizdžiai atskleidė Drąsiaus Kedžio šeimos tragedija. Kokį teisingumą ir teisėtumą saugo mūsų teisėsauga – tikrą ar butaforinį? Kokia teisingumo nuostata, esant šitokiai teisėsaugai, bręsta mūsų visuomenės kolektyvinėje pasąmonėje? Ir kuo šios dvi iš esmės šešėlinės teisingumo nuostatos gresia mūsų valstybei?
Pasaulio ekonominės krizės ir vyriausybės ekonominės politikos sąlygomis prie šešėlinio „teisingumo“ prisideda dar ir šešėlinė ekonomika. Kur tik valstybė atsakinga už skaidrumą ir teisingumą, matome vien besiplečiančius šešėlius. Ir tik vienoje srityje (lietuviškos „politikos“ ironija!), kur normali valstybė galėtų turėti šešėlinį reiškinį, mes jo kaip tik ir neturime: šešėlinės vyriausybės Lietuvoje nėra. Ji tiesiog bijo būti.
Štai tokiomis aplinkybėmis sulaukiame prezidentės šimtadienio. Ir per rinkimų kampaniją, ir per daugiau kaip tris prezidentavimo mėnesius D. Grybauskaitė pasirodė kaip ryški vadovė neryškiai valstybei. Tai nereiškia, kad prezidentė „gera“, o valstybė „bloga“. Tiesiog šiandien niekas neabejoja, kad prezidentūros galva yra prezidentė, o ne atvirkščiai. Savo ruožtu visos valstybės mastu galvos – to, ko Arvydas Šliogeris pasigenda kaip politinės klasės – net nematyti.
Vienu atžvilgiu D. Grybauskaitės prezidentavimo stilius ypač atitinka rinkėjų lūkesčius. Juk apie niekaip neišsprendžiamas įsisenėjusias šalies problemas dažnai sakoma: „Trūksta politinės valios“. Rinkėjai nori politinės valios. D. Grybauskaitė jiems ją demonstruoja. Populiarumo kreivė nesmunka.
Tačiau valstybėje dar didesnė bėda nei politinės valios stoka yra politinės išminties deficitas. Kas iš to, kad Seimas turi politinės valios, jei jis ta savo valia priiminės neišmintingus įstatymus? Kas iš to, kad vyriausybė, nustatinėdama tai vienokius mokesčius, tai kitokius, kaskart tai darys valingai? Valia neturėtų reikštis pirmiau smegenų. Kai painiojama eilės tvarka, sprendimai priimami anksčiau, nei subrandinamos protingos idėjos.
Ar sugebės D. Grybauskaitė, būdama valstybės vadovė, atkurti normalią politinės idėjos ir veiksmo seką bei sąveiką? Tai tikrai ne šimto dienų užduotis, ir išvadas šia tema daryti ankstoka. Vis dėlto klausimas, kuris pamažu jau ima rusenti, skambėtų labai paprastai: kokios yra esminės prezidentūros idėjos? Kaip atrodo prezidentūros siūlomas teisingesnės ir protingesnės Lietuvos projektas? Kuriais politiniais principais ir pažiūromis jis bus grindžiamas?
Kol kas į šiuos klausimus neatsakoma. Ar dėl laiko stokos, ar dėl nesugebėjimo atsakyti?