Darbdavys stengiasi optimistiškai nuteikti darbuotoją, net jei moka jam ubagišką atlyginimą ir kuria šuniškas darbo sąlygas. Klozetų šveitiklį brukanti reklama rodo TV ekranuose namų šeimininkę, kuri, trėkšdama fekalijų link naujausio valiklio čiurkšlę, švytėte švyti gyvenimo džiaugsmu ir grįžusio optimizmo palaima. Paršelis ant „Krekenavos agrofirmos“ kumpio pakuotės šoka ir juokiasi. Jis optimistiškai žvelgia į savo paskersto kūno pardavimus.
Žmogus-pavyzdys agitaciniuose sovietų ir nacių plakatuose taip pat yra privalomas optimistas. Šiandien mes norime ir rinkėjų, smagių, kaip skerdžiamas „Krekenavos agrofirmos“ paršelis. Štai parlamentarės Dangutės Mikutienės rinkėjas yra žmogus, kuriam neoptimistinė valdžios kritika gadina sveikatą, kelia kraujospūdį ir verčia daryti avarijas keliuose. Ji pati taip sakė.
Žodžiu, optimizmas yra gerai, o pesimizmas blogai – tokia „gyvenimo filosofija“ smelkte persmelkia kornukopijos atbukintos, kalbant Zbigniewo Brzezinskio terminais, arba tiesiog kryptingai indoktrinuojamos visuomenės elgseną ir mąstyseną. Šiandienėje Lietuvoje ir vieno, ir kito reiškinio atmainų netrūksta. Tiesa, visas tas švytintis moderniojo optimizmo neonas dažnai tėra iškaba, pakabinta ant namo, kuriame tebegyvena vidujai piktas ir niūrus, masiškai emigruojantis iš šalies būras.
Pesimizmas ir optimizmas yra ne tiek žmogaus būklės, kiek jo buitinės savijautos emocinės išraiškos arba akstinai. Tai virš Pavlovo refleksų nedaug tepakylančios instinktyvios reakcijos į gyvenimo dirgiklius. Tai tikrai ne pagrindas spręsti apie gėrį ir blogį, tikrovę ir idealą, esamybę ir siekinį. Juo keisčiau yra Lietuvos viešojoje erdvėje girdėti už gryną pinigą pateikiamų apibūdinimų ir išvadų, nepagrįstai sureikšminančių emocinį pesimizmo ir optimizmo skirties kriterijų ten, kur lemti turi argumentai, o ne emocijos.
Šiuo atžvilgiu kiek nustebino Valentino Mitės, su kuriuo seniai ir bičiuliškai sutariame daugeliu politikos klausimų, reakcija į interviu DELFI su Arvydu Šliogeriu – straipsnis „Juoda spalva neįkvepia – mintys perskaičius A.Šliogerio interviu“. Sutinku su daugeliu šio straipsnio teiginių, tarp jų ir su pirmu sakiniu, jog „pesimizmas, kaip ir optimizmas, turi turėti ribas“. Bet toliau Valentinas rašo: „Perskaičius interviu su filosofu A. Šliogeriu ... atrodo, jog jokių ribų nėra. Aplinkui viskas juoda ir tik juoda“. Čia jau kažko imu nesuvokti: juk pesimizmas ir optimizmas – tai nuotaikos. Apie ką mes kalbame – apie teksto turinį, ar apie skaitytojo virškinimą ir nuotaikas?
Man – ir anaiptol ne man vienam – neretai atrodo, kad Vilniaus kavinėse aptarnaujančioms padavėjoms, sprendžiant iš aptarnavimo lygio, „aplinkui viskas juoda ir tik juoda“. Nes nutaisyti tokias veido išraiškas ir kalbėti tokiu niurzgliu tonu gali nebent tas kaimas iš indų ploviklio reklamos, kuris indus plovė ne „Fairy“, bet gramdė priplėkusias skardas senu tradiciniu plovikliu, kai tuo metu „Fairy“ kaimas jau gėrė alų ir linksminosi. Šią situaciją tikrai galima apibūdinti V. Mitės žodžiais: „Aplinkui viskas juoda ir tik juoda“.
Bet tai niekaip netinka A. Šliogerio argumentams. Kodėl? Todėl, kad kavinėje natūralu tikėtis iš personalo šypsenos, malonaus tono ir paslaugumo. Natūralu tikėtis gero apetito linkinčios aplinkos. „Pesimizmas“ čia tikrai netinka. Tačiau A. Šliogerio tekstas – visai kas kita. A. Šliogeris – ne malonus aptarnavimas ir ne karštas šokoladas kavinėje, jo mintys – ne atpalaiduojantis masažas, kuris turėtų pakelti nuotaiką ir, tariant V. Mitės žodžiais, „įkvėpti optimizmo“.
Ir kai V. Mitė ima ginčytis su A. Šliogerio argumentais, nieko gera iš to nesigauna. Cituoju: „Platono valstybė – totalitarinė“. Tai – viso labo praėjusį šimtmetį Karlo Popperio paskleista ir tarp kai kurių idėjinių kovotojų su totalitarizmu prigijusi ideologinio pobūdžio klišė. Platono valstybė nėra totalitarinė. K. Popperis pats demonizuoja Platoną ir pats jį „išvaro“ iš Vakarų politinės minties tradicijos savotiško „egzorcizmo“ apeigomis (žr. Robert Jordan, „The Revolt Against Philosophy: The Spell of Popper“, in: „The Return to Reason“, Chicago, 1953).
„Paprasčiausiai negalime dabartiniame gyvenime remtis antikinės filosofijos principais“, - rašo V. Mitė. Kodėl negalime? O kuriais principais galime remtis? Tik tais, kurie galioja šiandien ir nebegalios rytoj? Amžinų dalykų apskritai nepripažįstame? Galbūt, kaip juokavo Gilbertas K. Chestertonas, pirmadieniais turime gyventi taip, kaip liepia pirmadieniniai „principai“, o antradieniais jau privalome vadovautis „antradieniniais“ principais? Vakarų civilizacija ir jos politinės minties lopšys – Atėnai – tėra atgyvena, istorijos šiukšlynas?
Cituoju V. Mitę: „Lietuva... dažnai yra ne kas kita, kaip nepriklausoma Lietuvos Tarybinė Respublika. Faktiškai mus valdo tarybinė nomenklatūra <...> Politika yra iš principo nešvarus dalykas“. Ar šie teiginiai neperžengia „pesimizmo ribų“, kurias autorius taip ryžtingai nustato ir gina? O gal A. Šliogeriui galioja siauresnės, nei V. Mitei, „pesimizmo ribos“?
Galiausiai jei politika yra „iš principo nešvari“, jei tokia, V. Mitės požiūriu, yra jos esmė, tai kodėl jis taip primygtinai siūlo intelektualams į ją pasinerti, pridurdamas, jog tik jų dalyvavimas ją galįs pakeisti? Jei sritis „iš principo nešvari“, tai ji ir bus nešvari – keisk nekeitęs, dalyvauk nedalyvavęs. Kam raginti gerus žmones lįsti ten, kur yra „iš principo nešvaru“?
O jei vis dėlto politiką galima pakeisti į gera, vadinasi, turime mėginti suvokti ir to gėrio standartus – tai, apie ką rašė Platonas „Valstybėje“, - ir esamos padėties blogybes, palyginti su suvokta siekiamybe. Manding, A. Šliogeris savo interviu daro ir viena, ir kita, vadovaudamasis šia klasikine (galbūt „beviltiškai pasenusia“, V. Mitės požiūriu?) politinės filosofijos prielaida. Kuo čia dėtas tokiu atveju „pesimizmas“?
V. Mitė siūlo džiaugtis tuo, kad „pats didžiausias mūsų projektas – nepriklausomos valstybės atkūrimas – pavyko“. Džiaugiamės. Ir kas toliau? Ar šis faktas turi mus kažin kaip sulaikyti nuo kritinio mąstymo, nuo neigiamų išvadų apie politinę tikrovę? Tikiu, kad Valentinas taip negalvoja. Nes tai būtų tas pat, kas stebėti pastaruosius Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimus ir tik džiūgauti, kad, perfrazuojant V. Mitę, „didžiausias mūsų krepšinio projektas – Lietuvos rinktinės atsiradimas – pavyko“.