V.Mikelėnas. Teisė sau, moralė sau?

Kaip ir kiekvienas neigiamas reiškinys, pasaulio ekonomikos krizė irgi skatina ieškoti jos priežasčių. Ar teisė yra viena iš jos priežasčių? Be abejonės, taip, nes teisė sukūrė palankią aplinką nevaržomam skolinimuisi ir nesaikingam vartojimui.

Būtent netinkamas (nepamatuotas, praktinio veikimo prognozėmis neparemtas) teisinis reglamentavimas arba – paskirais atvejais – visiškas tokio reglamentavimo nebuvimas lėmė tai, kad šiuolaikinė visuomenė tapo prasiskolinusiųjų ir išlaidautojų visuomene. Antai Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, 2008 m. daugumoje Vakarų Europos valstybių namų ūkio skolos gerokai viršijo namų ūkio pajamas ir jo turto vertę: Danijoje – 260 proc., Olandijoje – 246 proc., Norvegijoje – 195 proc., Airijoje – 176 proc., Jungtinėje Karalystėje – 173 proc.

Tik Austrijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje šis rodiklis neperžengė 100 proc. 2007 m. Europos Sąjungos valstybėse narėse negrąžintos paskolos būstui, užtikrintos hipoteka, sudarė 50,1 proc. Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto, o vartojimo kreditas – 7,7 proc. Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. „Eurostat“ duomenimis, 2007 m. 38 proc. Europos Sąjungos vartotojų turėjo rimtų sunkumų grąžindami skolas.

Lietuvoje taip pat buvo ir tebėra palanki teisinė aplinka tokiai visuomenei formuotis. Privačiosios nuosavybės įteisinimas mūsų šalyje nebuvo grindžiamas atsakomybe ir nuostata, kad nuosavybė ne tik suteikia galimybių, bet ir nustato atsakomybę, t. y. nuosavybė įpareigoja. Šios aksiomos nesuvokus, daugybė žmonių nesunkiai įgytą pirmąjį realų nekilnojamąjį turtą – privatizuotus butus – labai lengvai prarado įkeisdami juos ir taip užtikrindami vienokios ar kitokios skolos grąžinimą.

Negrąžinus skolų, vienintelė gyvenamoji patalpa būdavo parduodama varžytynėse ir skolininkas – dažnai su nepilnamečiais vaikais – atsidurdavo gatvėje. Pastaruoju metu prabilta apie būtinybę statyti tokioms šeimoms socialinius būstus. Tačiau ar neprivalėjo valstybė, nusprendusi privatizuoti butus, iš karto sukurti ir tam tikrus saugiklius? Juk buvo galima, pavyzdžiui, nustatyti draudimą įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į vienintelę gyvenamąją patalpą. Nebuvo padarytos išvados ir po 1994 m. bankų krizės – toliau klestėjo nekontroliuojamas, nevaržomas ir neatsakingas skolinimasis bei skolinimas. 2001 m. įsigaliojęs Civilinis kodeksas įvedė šeimos turto institutą ir nustatė tam tikrus ribojimus, tačiau ši priemonė jau buvo pavėluota.

Ekonomikos krizė sukėlė ne tik bankrotų bangą, bet ir kitų neigiamų padarinių rinkoje: tyčinį bankrotą (vadinamąjį fenikso sindromo reiškinį), įvairiausių rūšių sukčiavimą, piktybinį prievolių nevykdymą. Kaip į šiuos reiškinius reagavo teisė? Tai gerai iliustruoja teismų statistika.

Antai pagal Baudžiamojo kodekso 206 straipsnį (kredito ar paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį) Lietuvos teismai 2007 m. išnagrinėjo vieną, 2008 m. – taip pat vieną, 2009 m. – nė vienos, o 2010 m. – dešimt bylų. Pagal Baudžiamojo kodekso 207 straipsnį (kreditinis sukčiavimas) 2007 m. išnagrinėtos septynios, 2008 m. – aštuoniolika, 2009 m. – dvylika, 2010 m. – dvidešimt penkios bylos. Pagal Baudžiamojo kodekso 208 straipsnį (skolininko nesąžiningumas) 2007 m. išnagrinėtos šešios, 2008 m. – septynios, 2009 m. – aštuonios, 2010 m. – šešios baudžiamosios bylos.

Dėl nusikalstamo bankroto (Baudžiamojo kodekso 209 str.) 2007 m. išnagrinėtos keturios, 2008 m. – trys, 2009 m. – penkios ir 2010 m. – trys baudžiamosios bylos. O pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas turint tikslą realizuoti ar realizavimas) Lietuvos teismai 2007 m. išnagrinėjo keturis šimtus trisdešimt vieną, 2008 m. – tris šimtus septyniolika, 2009 m. – keturis šimtus devyniasdešimt aštuonias, 2010 m. – penkis šimtus septyniasdešimt septynias baudžiamąsias bylas.

Vadinasi, visa baudžiamojo persekiojimo politika ir sistema nėra kreipiamos kovoti su labiausiai ekonomiką destabilizuojančiomis veikomis. Ji nukreipta į pilstuko gamybos ir prekybos užkardymą. Kyla klausimas, kokios priežastys lemia, kad, kovojant su krizės priežastimis ir padariniais, teisė akivaizdžiai neveiksminga ir kodėl nepavyksta jų suvaldyti.

Valentinas Mikelėnas

Jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama. Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis.

Kas tai lemia: ar netinkamas reguliavimas ir nepakankamai operatyvi jo kaita reaguojant į krizės padiktuotas aktualijas, ar nemokšiškas, nelankstus galiojančio reguliavimo taikymas krizės sąlygomis negebant kūrybingai panaudoti visų jau turimų teisinių priemonių (instrumentų), ar sisteminiai teisinių institucijų veiklos trūkumai; o gal prioritetų nenustatymas ar jų ignoravimas? Tiksliausia būtų kalbėti apie išvardytų priežasčių kompleksą, kurį įveikti nebūtų lengva ir dėl žmogiškųjų, ir dėl medžiaginių išteklių.

Ekonomikos krizės sąlygomis kaip niekada svarbu užtikrinti vieno svarbiausių teisės principų – „susitarimų privalu laikytis“ (pacta sund servanda) – laikymąsi. Tačiau, regis, Lietuvoje krypstama priešingu, t. y. šio principo neigimo, keliu. Antai Seime jau prieš dvejus metus buvo įregistruotas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Kad ir kaip būtų keista, jis leidžia bankrutuoti ne tik vartotojams, bet ir bet kuriems kitiems fiziniams asmenims. Dar daugiau, šis įstatymo projektas neatsižvelgia į prievolės pobūdį, t. y. nėra išskiriamos nei deliktinės, nei sutartinės prievolės, nei prievolės, atsirandančios įstatymo pagrindu. Vadinasi, galės bankrutuoti tiek vartotojas, negebantis bankui grąžinti vartojamosios paskolos, tiek fizinis asmuo, savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaręs kitam asmeniui didelę žalą. Šis projektas dar nepriimtas, bet jo idėjos jau duoda rezultatų – viešojoje erdvėje asmenys, vienaip ar kitaip išvengę prievolių vykdymo, pristatomi kaip sektino pavyzdžio verti didvyriai.

(...)

Ar teisė gali kelti grėsmę?

Romėnai teigė, kad teisė yra teisingumo ir gėrio menas. Tiesa, idealistinis teisės nusakymas, aukščiausia siekiamybė kalbant apie pozityvų teisės poveikį, deja, ne visada įgyvendinama. Tačiau teisė, kaip ir kiekvienas socialinis instrumentas, o dar paprasčiau – kaip bet kuris praktinis įrankis, gali būti naudojama ir geriems, ir blogiems tikslams.

Dailidė kirviu gali suręsti dailų rąstinį namą, nusikaltėliui kirvis – plėšimo ar žudymo įrankis. Taip ir teisė – su jos pagalba galima kurti, bet galima ir griauti. Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, daugybė kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise. Po 1990 m. kovo 11-osios teisė taip pat buvo ne tik kūrimo, bet ir neproporcingo, gerai nepasverto griovimo įrankis.

Remdamiesi teise, įprasminusia politinę valią, vienu kirčiu sugriovėme kolūkius, užuot palengva transformavę juos į kooperatyvus ar kokius kitus junginius; perkėlėme nekilnojamąjį turtą iš vienos vietovės į kitą; privatizacijos idėją pavertėme prichvatizacija; uždarėme šimtus mokymo-ugdymo įstaigų, bibliotekų, ambulatorijų, padarėme ir daugiau kvailysčių. Šiandien teisė tapo įvairiausių interesų grupių siekių (gerų ir blogų) įgyvendinimo priemone, tačiau bet kuriuo atveju nemokšų ir sukčių rankose teisė tampa blogio ir neteisingumo įrankiu.

Teisė sau, moralė sau?

Teisė nėra vienintelis socialinių taisyklių rinkinys. Be teisės, žmonių elgsena vienokiu ar kitokiu mastu grindžiama papročiais, religija, morale. Teisės ir moralės santykio klausimas nuo seno buvo diskusijų objektas. Neįmanoma paneigti, kad daugybė teisės taisyklių yra ne kas kita, kaip moralės principai.

Antai tokios taisyklės, kaip „nedaryk žalos kitam“, „draudžiama praturtėti kito asmens sąskaita be pakankamo pagrindo“, „privalu rūpintis savo vaikais“, kartu yra ir teisės normos, ir moralinės nuostatos arba teisės normos, įprasminančios moralės principus. Jeigu teisės nustatytoji taisyklė atitinka ir žmogaus moralės principus, žmogus tokią taisyklę priima kaip savaime suprantamą dalyką.

Ir atvirkščiai, jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama. Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Teisės ir moralės santykio problema svarbi ne tik aptariant teisės turinį, bet ir kalbant apie teisės taikymą.

Sunku tikėtis, kad žmonės gerbs teisės taikymo aktą, kurį priėmė moralinio autoriteto neturintis asmuo. Pavyzdžiui, kaip visuomenė vertintų tokį faktą: 500 Lt bauda nubaustas teisėjas, kuris vairavo neblaivus, kitą dieną nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, asmeniui, kuris taip pat vairavo neblaivus, skiria 1 000 Lt baudą? Labiausiai tikėtina, kad viešoji nuomonė būtų tokia: „Toks tokį baudžia“.

Sunku suvokti ir susitaikyti, tačiau tiek teisės kūrimo, tiek jos taikymo procesuose vis dažniau pasigirsta siūlymų ar raginimų teisę atriboti nuo moralės. Pagrindinis argumentas – vienaip ar kitaip elgtis nemoralu, nepadoru, tačiau teisė taip nustato ar bent jau to nedraudžia.

Dėsninga, kad teisės ir moralės atskyrimas tampa ir iškreipto teisingumo suvokimo priežastimi: net iš aukštų tribūnų nesidrovima (matyt, nesuvokiant, kas kalbama) deklaruoti, kad, kaip minėta, viskas yra teisinga, jeigu yra atlikta pagal galiojančią pozityviąją teisę. Tačiau tai – tik formalusis teisingumas.

Tiesa, yra ir kitokių požiūrių, deja, jie retesni ir nustelbiami priešingų postulatų. Lietuvos Respublikos prezidentė savo inauguracinėje kalboje buvo įžvalgi, pabrėždama, kad Lietuvoje teismai yra, bet trūksta teisingumo. Akivaizdu, kad šiuo atveju turėtas omenyje ne formalusis teisingumas, t.y. teisingumas pagal pozityviąją teisę, o teisingumas kaip moralinė kategorija. Būtent tikrojo teisingumo, t. y. teisės ir teisingumo, pagrįstų vadinamuoju žmogiškuoju turiniu, trūkumą šiandien jaučiame Lietuvoje.

Teisės ir moralės atskyrimas atima iš teisės jos moralinį autoritetą ir leidžia manipuliuoti teise bei teisės taikymu nebesibaiminant sulaukti neigiamo moralinio vertinimo ar pasmerkimo. Kartu tai veda prie amoralaus elgesio įteisinimo ir, be jokių abejonių, skatina visuomenės demoralizaciją.

Ir tai yra viena iš grėsmių, skatinančių ne tik nepasitikėti teise ir visa teisine sistema, bet ir verčiančių žmones palikti tokią nemoralią aplinką ir ieškoti teisingesnės, tvirtų moralinių vertybių visuomenės (viena emigracijos priežasčių yra būtent nusivylimas teisingumo standartais).

Autorius yra habilituotas daktaras, profesorius, teisininkas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto profesorius.

Ištrauka iš ką tik knygynus pasiekusios penkių garsių autorių – Viktorijos Daujotytės, Valentino Mikelėno, Arvydo Šliogerio, Aleksandro Vasiliausko, Vlado Žulkaus knygos „NERIMAS: svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“ („Tyto alba“).