V.Mitė. Juoda spalva neįkvepia – mintys perskaičius A.Šliogerio interviu

Pesimizmas, kaip ir optimizmas, turi turėti ribas. Perskaičius interviu su filosofu Arvydu Šliogeriu praeitą savaitę DELFI, atrodo, jog jokių ribų nėra. Aplinkui viskas juoda ir tik juoda. Tiek praeityje, tiek ateityje, tiek per amžių amžius. Amen. Kalbant filosofine kalba viskas yra metafiziškai beviltiška ir juoda.

Ką gi, pasaulio pabaiga skelbiama ne pirmą kartą. Kol kas visos pranašystės neišsipildė. Vargu ar išsipildys ir ši. Daugelį problemų filosofas įvardina teisingai, bet sunku sutikti su išvadomis.

Filosofas Šliogeris puikiai žino, jog šiame gyvenime nėra nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio. Nesiginčiju, - nepriklausomoje Lietuvoje yra daug problemų, yra klausimų, kuriuos bijome sau kelti; problemų, kurių vis dar nedrįstame atvirai ir be gailesčio patys sau svarstyti – sakykim, Holokaustas. Tačiau teigti, jog visi mūsų projektai beviltiškai nepavyko, yra paprasčiausiai netiesa.

Pats didžiausias mūsų projektas – nepriklausomos valstybės atkūrimas - pavyko. Kitas klausimas, jog dažnai ta valstybė yra ne tokia ideali kaip norėtųsi. Idealios valstybės būna tik utopijose. Antikiniai Atėnai taip pat ne pavyzdys, nes daugelį šio miesto–valstybės gyventojų sudarė toli gražu ne piliečiai. Platono valstybė – totalitarinė, kaip ir visos utopinės valstybės. Nemanau, kad filosofas Šliogeris būtų laimingas gyvendamas tokioje valstybėje. Filosofinės teorijos gyvenime dažnai duoda priešingus rezultatus.

Galų gale paprasčiausiai negalime dabartiniame gyvenime remtis antikinės filosofijos principais ir ne vien jais remiantis susiformavo Vakarų civilizacija.

Dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvoje yra kaip Lietuvoje. Gyvename realiame gyvenime, per jį einame užsikrovę tarybinio - ne antikinio - palikimo kuprą. Jau vien nepriklausomos valstybės projektas, kalbant Šliogerio terminologija, yra pavykęs „projektas“.

Beje, nesu tikras, ar, jei TSRS nebūtų subyrėjusi, po kokio dešimtmečio nebūtume kalbėję rusiškai. Nieko nepadarysi, bet didelė visuomenės dalis iki šiol yra tarybiniai žmones. Tačiau būtent tie žmones ir kuria nepriklausomą Lietuvą, kuri dažnai yra ne kas kita, kaip nepriklausoma Lietuvos Tarybinė Respublika. Faktiškai mus valdo tarybinė nomenklatūra. Nauja karta su naujomis vertybėmis neatsiranda per dvidešimt metų. Jokios kartų kaitos Lietuvoje neįvyko ir dar negalėjo įvykti – per mažai praėjo laiko.

Tačiau grįžkime prie „projektų“, kuriuos mes vis tik įgyvendinome.

Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare. Tai du labai svarbūs mūsų projektai, kurie pavyko. Lietuva atsidūrė aiškiai Vakarų pasaulio geopolitinėje erdvėje, o tai nėra jau taip blogai. Kitas klausimas, kad ir patys Vakarai yra krizėje, visų pirmą dvasinėje, bet kitas kelias vedė Rusijos link.

Kalbant visiškai praktiškai, lietuviai užsidirbti važiuoja ne į Rusiją, Ukrainą ar Baltarusiją, bet į Angliją, Ispaniją ar Airiją. Mokytis taip pat vyksta į Vakarų universitetus, o ne į Minską. Dalis jų tikrai grįš į Lietuvą. Beje, ir tie paprasti žmonės, kurie vyksta dirbti fizinio darbo į Vakarus, pamato kitą gyvenimą ir kažką gero parsiveža į Lietuvą, ne tik pinigus. Aišku, kyla klausimas, kiek lietuvių grįžta namo.

Susigrąžinti lietuvius turėtų būti valdžios prioritetas. Pagaliau, reikėtų spręsti užsienyje gimusių lietuvių pilietybės klausimą. Kuo Lietuvai bus blogai, jei užsienio lietuvis atvyks į tą šalį, iš kurios jo tėvai emigravo? Nesuprantu, kodėl Lietuva taip davatkiškai atmeta dvigubą pilietybę. Tai kaip tik padidintų Lietuvos intelektualines galias, o ne priešingai. Kodėl neleisti turėti dvigubos pilietybės Lietuvos piliečių žydų, kurie dar išliko nesušaudyti, vaikams?

Šliogeriui liūdesį kelia „Baltijos kelias“. Tačiau jis daug ko turėjo mus išmokyti. Visų pirma, jog vien pastovėti susikibus už rankų ar nueiti į keletą Sąjūdžio mitingą neužtenka. Valstybę tenka kurti sunkiu darbu, o už nepriklausomybę dažniausiai mokama krauju. Mes šios kainos praktiškai nemokėjome.

Mūsų kelias į nepriklausomybę buvo „dainuojančios revoliucijos“ ir iliuzijų kelias. Prisiminkime, kaip velionis Kazimieras Antanavičius aiškino, jog netrukus gyvensime kaip Švedijoje.

Šito negalėjo įvykti ir neįvyko. Atsitiko visai kitaip. Švedija liko tolimame horizonte, o nepriklausomai valstybei vadovauja buvę komunistų partijos veikėjai. Buvusių sąjunginių gamyklų direktoriai tapo milijonieriais bei laisvos rinkos šaukliais. Mažai kas tuo metu suprato, kas vyksta, bet vargu ar galėjo atsitikti kitaip – tie žmones turėjo vadovavimo patirtį bei ryšius.

Politikoje dalyvavo ir pats Arvydas Šliogeris. Jis buvo vienu iš Liberalų sąjungos kūrėjų. Tačiau Liberalų sąjunga, kurioje man taip pat teko dalyvauti, buvo intelektualų klubas, beviltiškai pralaimėjęs Seimo rinkimus. Beje, neteko girdėti ir apie tai, kad LLS būtų planavusi per dešimt metų pastatyti septynias modernias gamyklas. Tai kažkas iš fantastikos srities, ypač partijai, kuri net ne visur Lietuvoje turėjo savo skyrius ir kurios biblija buvo austrų ekonomistas Frydrichas Hajekas, beveik totaliai neigęs valstybės vaidmenį.

Vėliau ši intelektualų partija perėjo į biznierių bei karjeristų rankas – intelektualų klubas užsidarė, ir nereikia dėl to įsižeisti. Bet vis dėlto kodėl Šliogeris ir kiti intelektualai leido, kad taip įvyktų? Patys užleidę vietas politiniams karjeristams, dabar galime tik gailiai verkti, jog Lietuvoje yra toks politinis elitas, kuris mums ne prie širdies.

Sutirštinant spalvas galima net sakyti, jog to elito iš viso nėra. Tačiau vienintelis būdas kažką pakeisti yra, mano nuomone, dalyvauti politiniame gyvenime, kitaip sakant, dalyvauti politinėse partijose. Visame pasaulyje rimta politika vykdoma tik taip. Manau, jog atsirastų ne viena partija, kuri norėtų tarp savo narių turėti Arvydą Šliogerį ar Vytautą Radžvilą. Įvairių judėjimų bei sąjūdžių laikai praėjo. Politika yra iš principo nešvarus dalykas, bet ją pakeisti galima tik joje dalyvaujant, o ne skelbiant pasaulio pabaigą.

Be abejonės, į šiuos teiginius bus atsakyta, jog Lietuvoje viską valdo vienos ar kitos rūšies mafija ir dalyvavimas politikoje neįmanomas, nes niekas neįsileis „svetimų.“ Ar tikrai? Daug kartų girdėjau šį teiginį, bet neteko išgirsti nei vienos asmeninės istorijos, kaip kam nors buvo užkirstas kelias į vieną ar kitą politinę partiją. O galbūt yra kitos priežastys. Jas gerai išryškina vienas Merfio dėsnis – „tiems, kurie domisi politika bei mėgsta dešrą, geriau nematyti, kaip daroma viena ir kita.“

Beje, daugelio Lietuvos politikų egoistiškas elgesys nėra jau tokia išimtis. Pažvelkime, kaip elgiasi Italijos politinis elitas, kurio geriausias atstovas Silvio Berlusconi. Lietuvai dar toli iki tokių seksualinių skandalų, į kuriuos įsivėlė Berlusconi bei tokios politinės valdžios bei žiniasklaidos koncentracijos vienose rankose, ką pavyko pasiekti Berlusconi vadinamoje demokratiškoje Italijoje. Kai kurios Vakarų žmogaus teisių organizacijos Italiją stato į vieną gretą su Ukraina. Drįsčiau teigti, jog Italijoje piliečiai bei visuomenė kontroliuojami ne mažiau nei Lietuvoje.

Apibendrinant vis dėlto norėtųsi pasakyti, jog Lietuvos piliečių bei valstybės rankose - daug daugiau galimybių nei įžvelgia Šliogeris. Svarbu tik nebijoti jomis pasinaudoti. Aišku, jei ir toliau elgsimės kaip avių banda, galas beveik neišvengiamas.

Tačiau teigti, kaip teigia Šliogeris, jog išryškinus juostą pasirodė ne gražuolė, bet monstras, nėra teisinga. Juk gali atsitikti ir taip – fotografai tai puikiai žino - jog kalti blogai paruošti ryškalai bei ne tuo kampu nufotografuotas objektas. Kitaip tariant, kai kada už monstro sukūrimą tenka kaltinti fotografą.