V.Plunksnis. Nacionalizacija pagal S.Spėčių

Ką bendra turi „aksominė“ revoliucija komunistinėje Čekoslovakijoje, „rožinė“ – Gruzijoje ir „oranžinė“ – Ukrainoje su dabartiniais įvykiais Lietuvoje? Greičiausiai nieko, išskyrus artėjančią didžiausios Lietuvos verslo grupės turto „nacionalizaciją“. Keista, kad iki šiol nieko apie tai negirdėjote?

Kalbame apie trigalvio slibino kūrimą arba savanoriškai vykstantį didžiausią Lietuvoje valstybės ir privataus kapitalo sandorį elektros energetikos sektoriuje. Jo metu „Vilniaus prekybos“ savininkų valdoma „NDX energija“ pigiai privatizuotą VST iškeis į blokuojantį 38 proc. paketą naujoje įmonėje „Leo LT“, kuriai dar priklausys ir valstybinės „Lietuvos energija“ bei Rytų skirstomieji tinklai (RST).

Premjero patarėjui ir vienam iš pagrindinių trigalvio slibino architektų Sauliui Spėčiui vaidenasi, kad VST perimama beveik nemokamai.

„Tai – labai savotiška „nacionalizacija“, paprastai ji apima tam tikrą lėšų panaudojimą, mokėjimą nacionalizuoto turto savininkui. Šiuo atveju VST kontrolė perimta neišleidus nė vieno lito. Tai galima pavadinti „aksomine“, „oranžine“ ar „rožine“ nacionalizacija“, – S. Spėčiaus žodžius pramonininkams cituoja „vz.lt“. Kaip taikliai atkreipė dėmesį VST taip pat siekęs „Achemos grupės“ vadovas Bronislovas Lubys, tai labiau „pasaka“, skirta ne verslininkų auditorijai.

Priminsime, kad 2003–ųjų pabaigoje privatizuota VST buvo įvertinta 700 mln. litų ir per ketverius metus akcininkams yra išmokėjusi iš esmės tokią pat sumą. Sandoryje su valstybe VST yra įvertinta 2,8 mlrd. litų, už kuriuos „Vilniaus prekybos“ savininkai turėtų gauti 38 proc. „Leo LT“ akcijų.

S. Spėčius, kuris griežė vienu iš pirmųjų smuikų „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandoriuose, tikrai turėtų žinoti, jog VST perkama ne „popieriumi“, o realiais pinigais, kurie galėtų būti gauti pardavus dalį „Lietuvos energijos“ ir RST akcijų. „Vilniaus prekybos“ savininkai nė nemano slėpti, jog iš projekto ketinama pasitraukti ilgainiui parduodant „Leo LT“ akcijas finansiniams investuotojams.

Kaip iš tiesų vyksta nacionalizavimai, toli pavyzdžių ieškoti nereikia – kaimyninėje Rusijoje jų apstu. Verslininkai juokauja, kad, Kremliui nusitaikius į nepaklususiam oligarchui priklausančią įmonę, „Gazprom“, „Rosneft“ ar kas kitas „pateikia pasiūlymą, kurio neįmanoma atsisakyti“. Tuo tarpu „NDX energija“ derybose nesunkiai primetė savo poziciją, ir Seimui vėl tenka skubos tvarka keisti įstatymus ir taip atleisti nuo atsakomybės Vyriausybės derybininkus.

Nepaisant kartais absurdiškų valdžios vyrų teiginių, kodėl reikia kurti trigalvį slibiną, tai dar nereiškia, kad sandoris yra iš esmės blogas. Priešingai nei mano daugelis trigalvio slibino kritikų, VST įvertinimas yra realus, ir parduodant įmonę strateginiam investuotojui iš tiesų galima tikėtis maždaug 3 mlrd. litų.

Pelno siekiantys verslininkai, pasirinkę iškeisti šį turtą į mažumos akcijų paketą „Leo LT“, įžvelgia akivaizdžių galimybių pertvarkyti „Lietuvos energiją“ ir RST. Padidėjus šių įmonių pelnui, kartu pakiltų ir valstybės akcijų vertė. Ją taip pat didintų ir elektros tiltai į Vakarus bei projektuojama nauja atominė elektrinė.

Tiesa, įtarimų kelia tai, kad didžiausi VST deprivatizavimo ir trigalvio slibino šalininkai iki šiol viešai nepripažino (ir turbūt nepripažins), kad anksčiau padarė itin brangiai Lietuvai kainavusią klaidą. Tai – VST privatizavimas (procese leidžiant dalyvauti tik Lietuvos kapitalui) netrukus paskui pakeičiant žaidimo taisykles ir padidinant energetikų pelną.

Alternatyvos beveik nesvarstytos ir šį kartą, o visi sandorio kritikai rizikuoja tapti „antivalstybininkais“.