V.Savukynas. Laimei, Algirdas Patackas

Žinau, kad Algirdas Patackas buvo ir yra skeptiškas mano straipsnių, laidų atžvilgiu. Taip pat ir aš daug kur esu skeptiškas jo veiklos atžvilgiu. Tačiau po šių prisipažinimų reikia žengti kitą žingsnį. O tą padaryti nelengva, nes tai skamba taip: „Algirdas Patackas yra vienas iš originaliausių mąstytojų, pasiūliusių naują lietuvių tapatybės modelį“.

Kaip ir dera mitologija besidominčiam žmogui – mitologinį modelį. Ne, tai nereiškia, kad besąlygiškai pritariu jo mintims apie mūsų istoriją ar mitologiją. Tai nereiškia, kad pritariu jo politinei veiklai Nepriklausomojoje Lietuvoje, – juk niekas negali paneigti jo disidentinės praeities.

Dar daugiau, puikiai suprantu ir žinau, kad daugelis asmenų iš akademinių sluoksnių jį laiko ne tik keistuoliu, bet dar ir pavojingu asmeniu, skelbiančiu idėjas apie lietuvių išskirtinumą, tautos savastis ir panašius dalykus. Kaip šiandien apie tai galima kalbėti??? Sutinku, negalima.

Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Didelė asmenybė yra daugiabriaunė. Keliaudama po įvairias bendruomenes, tarp įvairių kontekstų ji pasirodo įvairiais pavidalais. Nebūtinai visiems priimtinais. Tačiau tuo ir skiriasi nuo tų, kurie yra įkalinti vienos profesijos ar vieno požiūrio rėmuose. Ir tikrai ne man smerkti. Ir vienus, ir kitus.

Virginijus Savukynas

Mūsų daugelis humanitarų apskritai visus laiko kvailiais. Ne tik praeities tyrinėtojus. (...) Matau absoliutų abuojumą naujoms idėjoms, klaninį užsidarymą ir kas svarbiausia – nenorą geriau pažinti realybę.

Antra, šiandien aš matau, kaip akademinėje sferoje siekiama suniekinti tuos, kurie turi nors šiek tiek kitokią nuomonę, nes tai yra galios žaidimai, susiję su projektų patvirtinimais, o kartu ir finansinėmis injekcijomis. Matau absoliutų abuojumą naujoms idėjoms, klaninį užsidarymą ir kas svarbiausia – nenorą geriau pažinti realybę. Ar tai būtų sociologai, kurie nagrinėja dabartį, ar tai būtų istorikai, kurie nagrinėja praeitį. Tai yra pati tikriausia neištikimybė savo disciplinai. Ir savo profesijai. Be jokios abejonės, ne visi mokslininkai tokie yra, bet tendencijos, deja, negeros.

Todėl keista kova, susipriešinimas tapo tarp humanitarų normali būsena. Jei Einšteinas pasakė, kad jo sėkmė yra tai, kad jis užlipo ant milžino pečių – omenyje turėjo prieš jį dirbusius fizikus – tai mūsų daugelis humanitarų apskritai visus laiko kvailiais. Ne tik praeities tyrinėtojus.

Tačiau grįžkime prie Algirdo Patacko. Taip, į jį žvelgiau labai skeptiškai, nes jos koncepcijos, švelniai tariant, manęs tikrai neįtikino. Ir pagal dabartinius humanitarinių mokslų pasiekimus tikrai neatitinka standartų. Tiesa pasakius, ir dabar taip manau.

Tačiau kažkodėl įdomu skaityti Algirdą Patacką. Ir po daug metų, perskaitęs žymiai daugiau knygų, nei tuomet, kai pirmą kartą skaičiau jo tekstus, – o tai buvo prieš kokius 25 metus, – man regis, šį bei tą užčiuopiau.

Žinau, kad dabar daugelis manęs nesupras, nes kaip tokie „blėniai“ gali būti įdomūs. A. Patackas kalba apie viską, į vieną katilą sumaišo ir krikščionybę ir pagoniškus dievus, kalba apie kažin kokias savastis, baltų esinijas ir t.t. Kaip toks dalykas gali egzistuoti? Kaip jį priimti rimtai?

Taip, rimtai, moksliškai negalima priimti. Tokia mano nuomonė. Tačiau yra kitas dėmuo. Manyčiau, be galo svarbus. Praeities tyrinėtojų turime per akis. Tačiau tai, ko mums trūksta – mūsų tapatybės apmąstymo ir tam tikrų modelių pasiūlymo. Būtent tai ir padaro Algirdas Patackas.

Tai darė ir a.a. Gintaras Beresnevičius. Jis pasiūlė lietuvių tapatybę kaip „virtualią imperiją“. Jo tekstą galima perskaityti dvejopai. Paviršutiniškai, kaip nesąmonių rinkinėlį (daugelis save gerbiančių akademikų taip ir padarė). Gilioji prasmė, – naujas, plačias perspektyvas atveriantis lietuvių tapatybės modelis. G. Beresnevičius pasinaudojo mitologiniu mąstymu, kurį puikiai aprašė Claude‘as Levi-Straussas, Mircea Eliade. Jis sukūrė naują mitą. Tai buvo LDK mitas.

Manau, kad Algirdas Patackas lygiai taip pat kūrė ir kuria baltų mitą. Tačiau kaip ir kiekvienas mitas jis nėra primityvus. Mitas paima dvi priešingas tezes ir bando jas suderinti. Toks yra mitas apie Edipą. Toks yra ir A. Patacko mitas. Jis derina krikščionybę ir pagonybę. Kaip derina? Aišku, ne moksliniais argumentais. Kadangi studijavau semiotiką, pasakyčiau, figuratyvinėmis priemonėmis. O šiame kontekste tai reiškia mitologinį mąstymą. Ir jis sukuria vaizdinius, kurie gali būti mums tapti mūsų tapatybės elementais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia priimti tiesmukai. Ne, tai tam tikras mąstymo būdas. Norite pavyzdžių?

Prisipažinsiu, man didžiausią įspūdį yra padaręs Algirdo Patacko tekstas apie Lietuvos vardo kilmę. Galbūt todėl, kad domiuosi tapatybe. Puikiai suprantu, kad gausybė teiginių yra, švelniai tariant, dabartinio mokslo požiūriu, abejotini. Tačiau Algirdas Patackas išskleidžia svarbiausią žmogaus ginklą – vaizduotę. Jis iškelia Lietuvą kaip sambūrį, kaip sueigą. Ne nuo upės kilo vardas, bet nuo žmonių santykių. Tai reiškia tautos narių ginčą, pasitarimą, pokalbį ir – nesurandu lietuviško žodžio – dialogą. Tad ir dabartinė Lietuva bus tol Lietuva, kol bus diskusija, pokalbis garbingas ginčas tarp skirtingų koncepcijų. Kol kas Lietuvoje tokios sueigos nėra, nes skirtingų koncepcijų šalininkai nori vienas kitą, nepabijosiu to žodžio, simboliškai „nužudyti“. O dar geriau, jei pakenks – oponentas neteks darbo arba bent jam bus apsunkintas gyvenimas. Kaip aš suprantu, tai patackiškos Lietuvos išniekinimas. Beje, tai tiesioginis Lietuvos išniekinimas. Ir nereikia žiūrėti į Seimą. Manau, kad jei visuomenė būtų kitokia, jei, visų pirma, akademikai būtų kitokie, tai ir Seimas būtų kitoks.

G. Beresnevičiaus ir A. Patackas pasiūlytos Lietuvos tapatybės vizijos yra skirtingos. Tačiau tai labai gerai. Skirtingų mitų egzistavimas rodo, kad mes neišnyksime. Beje, tik tuo atveju, jei nemanysime, kad vienas kitą reikia sunaikinti – simboliškai ar fiziškai. Skirtingi mitai reikalingi tam, kad būtų dialogas. Dialogas tarp lietuvybės. Tarp skirtingų jos supratimų. Nes tik tada ji bus gyva.

Neapžvelgiu A. Patacko darbų, nebandau analizuoti, nors tikrai žinau, kad tam tikri pastebėjimai, tam tikros tezės puikiai atitinka istorijos ar mitologijos disciplinų reikalavimus. Ir tikrai žinau, kad vėliau ar anksčiau jos bus priimtos. Taip pat žinau, kad daugelis A. Patacko tezių niekuomet nebus priimtos mokslo. Bet tai ir gerai. Nes jis kuria mitus. O to mums reikia. Mums reikia susivokti, kur ir kaip gyvename. Aišku, galime atmesti (beje, kaip G. Beresnevičius šiandien yra beveik užmirštas). Tačiau tai mūsų kelias į bedugnę. Ne Algirdo Patacko.Ne Gintaro Beresnevičiaus. Bet mūsų.

Ar galimos kitokios tapatybės ir kitokie mitai? Be jokios abejonės, taip! Skirtingumas ir įvairovė reiškia gyvybę. Tačiau tik tuo atveju, jei vienas kitą pripažįsta ir konkuruoja, o ne nori sunaikinti. Ir reikia ne tik mitologų pastangų. Reikia žymiai platesnių pajėgų.

Šiandien vyrauja noras sunaikinti. Todėl tokia ir apgailėtina situacija. Ir dėl to tikrai ne politikai kalti. Patys akademikai bei profesoriai. Docentai su pataikaujančiais lektoriais taip pat.

Algirdo Patacko tekstų nereikia skaityti paviršutiniškai. Tai mitologiniai tekstai. Nežinau, ar jis to siekė. Bet tai formuojantys mūsų tapatybę tekstai. Kas nereikalauja jokių intelektualinių pastangų, tai jų paneigimas. Žymiai sudėtingiau su jais susirungti vienoje lygoje. Mano nuomone, ten yra G. Beresnevičius ir A. Patackas. Skirtingi, bet daug kuo ir panašūs. Ir abu įdomūs.

Su A. Patacku tikriausiai esame susitikę keletą kartų. Kaip ir jokios draugystės nėra. Tačiau džiaugiuosi, kad man kažkada atėjo mintis atidžiau perskaityti jo darbus. Žinau, kad pasidalindamas šiomis įžvalgomis rizikuoju susilaukti didžiulės kritikos iš akademinių veikėjų (juolab, jiems čia prisakiau daug karčių žodžių). Žinau, kad ištikimiems A. Patacko gerbėjams – ir ne tik jiems – mano istorijos vizija ypatingai nepatinka. Todėl nei iš vienos pusės nesulauksiu palaikymo. Bet šį kartą ne apie tai. O apie Algirdą Patcką, kuris mums siūlo tai, ko mums labiausiai reikia – tapatybės sampratą ir mitus.

Labiau knygas paskaitęs asmuo, atpažins šio straipsnio pavadinimo originalą. Taip Tomas Venclova (kadangi po ranka neturiu jo knygos, tai negaliu tiksliai pasakyti) pavadino savo straipsnį „Laimei, Maironis“.

Sekdamas juo sakau: „laimei, Patackas. Skamba kontraversiškai. Bet jis mums duoda tekstus, skatinančius vaizduotę. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek iš jo pasiimsime. Kaip ir Maironis. Jis jau viską atidavė mums. Dabar nuo mūsų priklauso, kiek jį priimsime.