V.Sinica. Aukštojo mokslo finansavimo klystkeliai

Po Seimo rinkimų naująją Vyriausybę, kaip ir norėjo rinkėjai, formuoja ideologiškai visiškai priešinga ankstesniajai koalicija. Tarp nekuklaus sąrašo reformų, kurias žada naujoji valdžia, šmėžuoja ir dar vieno aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo pažadai.

Svarstant, ką vietoje „krepšelių“ žada vadinamoji centro-kairės koalicija, galima sau leisti grįžti ir prie diskusijos apie idealų aukštojo mokslo finansavimo modelį.

Esama padėtis

Lietuva yra viena pirmaujančių Europoje valstybių pagal aukštąjį išsilavinimą gaunančiųjų dalį visuomenėje. Dar ne taip seniai 70 proc. visų šalies abiturientų stodavo į universitetus. Dar paradoksalesnis už šį faktą yra ne vieno Lietuvos politiko pasididžiavimas tokia padėtimi. Toks požiūris – lakmuso popierėlis norint pažinti švietimo problematikoje visiškai nesiorientuojantį žmogų.

Absoliučiai daugumai abiturientų renkantis universitetų siūlomas studijų programas (vadinamoji „apversta piramidė“), universitetinės studijos praranda bet kokį prestižą ir tampa būtinuoju minimumu, reikalingu norint rasti vietą Lietuvos darbo rinkoje. Seniai prie to prisitaikė ir darbdaviai, aukštojo mokslo diplomą sutartinai laikantys būtinu net ir menkai kvalifikuotiems darbams. Susidaro užburtas ratas, nes esant tokiam reikalavimui net ir kuklių gabumų jaunimo pasirinkimas žūtbūt stoti į universitetą tampa pagrįstas. Jokio kokybės garanto nebeteikiančių diplomų devalvacija įtvirtina pati save.

Vytautas Sinica

Teisingos aukštojo mokslo reformos tikslas turėtų būti užtikrinti realų ir akademiniais gabumais paremtą aukštojo mokslo prieinamumą. Paremtą TIK akademiniais gabumais, nes joks kitas kriterijus neturi ir negali turėti reikšmės siekiant aukštojo mokslo.

Tokioje situacijoje teisingos aukštojo mokslo reformos tikslas turėtų būti užtikrinti realų ir akademiniais gabumais paremtą aukštojo mokslo prieinamumą. Paremtą TIK akademiniais gabumais, nes joks kitas kriterijus neturi ir negali turėti reikšmės siekiant aukštojo mokslo. Kai esama finansuojamų ir nefinansuojamų studentų, pirmieji iš tiesų konkuruoja tik gabumais, tačiau konkurencijoje dėl studijų savo lėšomis atsiranda papildomas veiksnys – finansinės galimybės susimokėti studijų įmoką, nepriklausomai nuo rezultatų (vienas tiek pat balų surinkęs abiturientas gali įpirkti programą x, o kitas ne).

Valstybės nėra įpareigotos visiems užtikrinti aukštojo išsilavinimo (teisė į jį nėra absoliuti), tačiau tokį atskyrimą turtinės padėties pagrindu draudžia ES pagrindinių teisių chartijos 14 ir 21 straipsniai, bei 14 straipsnio išaiškinimas. Kartu paremtą NET akademiniais gabumais, nes šis kriterijus privalo egzistuoti, apribodamas ne visada realius abiturientų siekius aiškia ir jokiomis įmokomis savo lėšomis valstybinėse mokyklose neapeinama kokybės kartele. Plačiai išskleistus tokio AM finansavimo principus savo knygoje „Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“ pateikia VU profesorius Vytautas Daujotis.

Krepšeliai ir konkurencija

Praėjusi Vyriausybė atidavė tiek švietimo, tiek kultūros sritis liberalams, ėjusiems į rinkimus su jau paruoštu aukštojo mokslo reformos projektu – sprendimui reikėjo surasti problemą. Koalicijoje neradęs didesnio pasipriešinimo, nes ideologiškai tam iš esmės ir nebuvo jokio pagrindo, reformos variantas buvo sėkmingai prastumtas per nepatenkintus akademinės bendruomenės narius ir vėliau postus ŠMM gavusius studentų atstovus. Reforma mėginta sukurti rinkos imitaciją – pasiūlyti būsimiems studentams patiems rinktis vertas ir nevertas finansavimo studijų programas. Tačiau dauguma abiturientų nežino nei ko tiksliai nori iš studijų, nei detalesnės informacijos apie siūlomas studijų programas, o tokia nežinojimo kombinacija lemia, jog universitetai siekia ne tobulinti studijų programų kokybę (jos besirenkantys abiturientai vis tiek nei gali įvertinti, nei vertina), o siūlyti kuo patrauklesnius programų pavadinimus.

Esminė problema vis dėlto kitur. Jau kadaise LR Konstitucinis teismas (KT) yra išaiškinęs, jog aukštosios mokyklos gali priimti norinčius studentus studijuoti savo lėšomis greta tų, kuriems valstybė garantuoja nemokamą mokslą. Pastarasis garantuojamas tik į valstybės užsakymą – konkrečioje studijų programoje valstybės finansuojamų vietų kvotą – patenkantiems ir gerai besimokantiems studentams. Čia iškyla du nesusipratimai: kas yra gerai besimokantis studentas ir kodėl vienu metu egzistuoja mokantys ir nemokantys už mokslą studentai valstybinėse aukštosiose mokyklose?

„Gerai besimokantis“ studentas, nelemtai įrašytas Lietuvos Konstitucijoje, verčia ieškoti visoms studijų programoms bendro vardiklio, apibrėžiančio gerą mokymąsi ir atskiriančio gerai bei blogai besimokančius studentus. Tokio vardiklio skirtingos Lietuvos valdžios ieškojo ir absoliučiuose (LSDP įvestas aštuonetas) ir santykiniuose (LSS įvestas „20 proc. žemiau kurso vidurkio“) dydžiuose. Pirmoji tvarka buvo neadekvati, nes neįmanoma iš principo – visiškai skirtingų krypčių studijų programose yra skirtingai sunku ir gauti tokį pat pažymį. Ir empirika, ir sveikas protas liudija, kad vienose programose 8 yra geras, o kitose blogas pažymys.

Santykinis dydis tarsi galėtų išspręsti šią problemą, tačiau 2009 m. AM reformos autorių pasirinktas reglamentavimas, pagal kurį valstybės finansuojamą vietą praranda tik studentai, atsidūrę 20 proc. žemiau kurso vidurkio, o finansavimo neturėję studentai, kad ir kaip gerai mokosi, gali užimti tik pirmųjų prarastas vietas, atėmė ir tokios rotacijos galimybę. Nors buvo butaforiškai keičiamas rotacijos laikotarpis, realiai ji nevyko beveik jokiose programose, nes atsidurti 20 proc. žemiau kurso vidurkio yra labai sudėtinga (tai dažniausiai tolygu paprasčiausiam iškritimui dėl skolų), o niekam neprarandant finansavimo, niekas jo ir negavo. Rotacija pagal santykinę vietą kurso geriausiųjų eilėje, be minėto 20 proc. valstybės finansuojamų studentų saugiklio, būtų galbūt mažiausia iš blogybių esant diskriminaciniam studentų skirstymui į mokančius už mokslą ir valsybės finansuojamus studentus, tačiau tokios tvarkos taip ir nebuvo pasiūlyta.

Pagaliau ji vis tiek neišspręstų esminės problemos – aukštosiose mokyklose negali studijuoti „blogai studijuojantys“ studentai. Jei studentas išpildo aukštosios mokyklos jam keliamus reikalavimus, jam įskaitomi visi studijuoti kursai ir jis nėra išmetamas iš studijų programos, jis studijuoja gerai. Jei studentas studijuoja gerai, jis turi gauti valstybės finansavimą.

Kitaip sakant, gerai studijuojančiu studentu, kadangi tokia formuluotė buvo įrašyta Konstitucijoje, turėtų būti laikomas kiekvienas programos reikalavimus tenkinantis studentas. Priešingu atveju sukuriama paradoksali situacija, kai universitetuose parazituoja blogai studijuojantys studentai. Deja, toks apibrėžimas, beje, pernai siūlytas ir visų nacionalinių studentus atstovaujančių organizacijų, tapo negalimas po dar vieno aukščiausio Lietuvos legislatyvinio organo – Konstitucinio teismo – išaiškinimo.

Nediskriminacinis finansavimas

Išvengti studentų skirstymo į mokančius ir nemokančius už mokslą galima dviem būdais: finansuojant studijas visiems į jas priimamiems studentams arba visus priimamus studentus įpareigojant už savo studijas susimokėti patiems. Pirmuoju keliu nuėjusios Šiaurės šalys, bet tai iš esmės turtingų valstybių sprendimas. Antrasis kelias paprastai įgyvendinamas valstybei teikiant studentams lengvatines paskolas, kuriomis jie apmoka savo studijas ir kurias turi grąžinti tik po studijų baigimo ir, daugeliu atveju, pasiekę nustatytą pajamų lygį. Pabrėžtina, kad esant šiam modeliui, už studijas (imdami paskolas ar be jų) moka visi studentai. Lietuvoje pasirinktas variantas, kai valstybinėse aukštosiose egzistuoja dvi nesuderinamos studentų kategorijos – valstybės finansuojami ir mokantys už save patys – sutinkamas vos keliose pasaulio valstybėse ir tai toli gražu nėra šalys, į kurias kas nors siektų lygiuotis.

Trečiasis kelias, derinantis pirmuosius du ir užtikrinantis vienodas sąlygas visiems priimamiems studentams, yra valstybės finansavimas visose programose paliekant studentams primokėti fiksuotą sumą, nepriklausomai nuo realios studijų kainos. Lakūnams valstybė finansuoja 18 000 litų per metus, o filologams – 1000 litų, tačiau visose programose studentai primoka, tarkime 2000 litų per metus arba 1000 litų per semestrą.

Chrestomatiniais pozityvios teisėkūros pavyzdžiais tinkančius Konstitucinio teismo išaiškinimus šiuo atveju galima apeiti fiksuotą priemoką pavadinus registracijos mokesčiu ar dar kitaip, svarbu, jog ne mokesčiu už studijas. Tai jokia ironija ar teisinis nihilizmas – daugelyje šalių su „nemokamo aukštojo mokslo“ nuostata imamasi tokių priemonių kaip, pavyzdžiui, mokestis už egzaminus, kurie nelaikomi studijų dalimi. Svarbu, jog reguliavimas atitiktų valstybės finansines galimybes.

Gali atrodyti paradoksalu – gerinti studentų padėtį ir aukštojo mokslo prieinamumą pareikalaujant iš visų priimamų studentų mokėti už studijas. Tačiau tai pirmas įspūdis. Tokia tvarka turi apčiuopiamų privalumų, lyginant su esamomis ar siūlomomis partijų. Pirma, visi priklausydami tai pačiai kategorijai, studentai galėtų lygios konkurencijos sąlygomis susigrąžinti savąjį registracijos mokestį stipendijos pavidalu (dabar į stipendiją pretenduoja tik valstybės finansuojami studentai). Pateikta 1000 lt per semestrą priemokos suma nėra laužta iš piršto, o maždaug atitinka registracijos mokestį, kurio galima tikėtis visas šiuo metu AM finansavimui Lietuvoje skiriamas išlaidas paskirsčius tarp visų studentų pagal aprašytą modelį. Ne gerai, o geriausiai besimokantiems studentams visiškai nemokamas mokslas būtų realiai prieinamas visiškai sąžiningos konkurencijos sąlygomis stipendijos pavidalu susigrąžinus „registracijos mokestį“.

Antra, nepalyginamai didesnei studentų ir jų tėvų daliai realiai prieinama būtų ir pati priemokos suma. Ją būtų galima sumokėti iš vidutinio Lietuvos namų ūkio metinių pajamų, išvengiant bet kokių savo ateitį kuriančio žmogaus ilgalaikių finansinių įsipareigojimų bankams ar valstybei. Kaip papildomas saugiklis gali būti užtikrinta ir valstybės teikiamų studijų paskolų galimybė, egzistavusi iki 2009 m. reformos, taip pat išskirtinės finansavimo sąlygos patiems vargingiausiems studentams.

Trečia, tai elementariai solidariausia įmanoma AM finansavimo sistema, o solidarumas – mąstant apie politinio sprendimo galimybę – yra oficialiai deklaruojamas bent poros didžiųjų ideologijų, socialdemokratijos ir krikščioniškosios demokratijos, vienas iš kertinių idealų. Sutapimas ar ne, tačiau būtent šios srovės bent formaliai turi rimtą atramą tarp dviejų didžiausių Lietuvos politinių partijų (apie deklaruojamų idealų santykį su faktiniais sprendimais verčiau kalbėti atskirai).

Tokia sistema turi prasmę tik laikantis teksto pradžioje nurodytos sąlygos: ji turi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą remiantis TIK ir NET akademiniais gabumais. Dar viena galinti kilti baimė – jog lygi studijų įmoka visiems įstojantiems reiškia ir neribotą priimamų studentų skaičių. To neleidžia ne tik paprasčiausia universitetų infrastruktūra, galinti priimti ribotą studentų skaičių. Jei savo lėšomis studijuojančių studentų galima priimti tiek, kiek pavyksta sutalpinti į auditorijas, ir kiekvienas jų neša aukštajai mokyklai papildomą pelną, tai visų priimamų studentų dalimis finansavimas reiškia, kad kiekvienas jų kainuoja ir valstybei, todėl ši leis priimti tik ribotą studentų skaičių. Tokia tvarka suteikia valstybei priemones ir kartu atsakomybę kontroliuoti diplomų devalvaciją, ko negalima padaryti egzistuojant mokančių už mokslą studentų klasei.

Neparanki alternatyva

Vytautas Sinica

Dauguma abiturientų nežino nei ko tiksliai nori iš studijų, nei detalesnės informacijos apie siūlomas studijų programas, o tokia nežinojimo kombinacija lemia, jog universitetai siekia ne tobulinti studijų programų kokybę (jos besirenkantys abiturientai vis tiek nei gali įvertinti, nei vertina), o siūlyti kuo patrauklesnius programų pavadinimus.

Kaip minėta, partijų programos apie tokį aukštojo mokslo finansavimą nešneka. Opozicijoje atsidūrę dešinieji jau pademonstravo, kokiai finansavimo tvarkai teikia pirmenybę. „Krepšelių“ reformą likviduoti užsimoję kairieji nors teoriškai turėtų būti suinteresuoti solidarumu aukštajame moksle, šį postulatą kelia tik butaforiškai, siūlydami suvienodinti visų studijų programų mokančiųjų už mokslą studentų įmoką. Kitaip sakant, tarp programų diskriminacinio skirstymo į mokančius už mokslą ir finansuojamus studentus poveikis bus vienodai skausmingas, tačiau visur išliks nepanaikintas.

Tokį nesugebėjimą išlįsti iš nusistovėjusio mąstymo rėmų lemia ir objektyvus pragmatiškas veiksnys – visiems studentams suvienodinta studijų įmoka būtų finansiškai nepalanki patiems valstybiniams universitetams, kurie šiuo metu pelnosi iš nefinansuojamų studentų. Tai, kad tokie studentai paprasčiausiai pelningesni, geriausiai iliustruoja kasmetinis VU teisės fakulteto siekis apskritai atsisakyti valstybės finansuojamų studentų, kam įkyriai trukdo VU Senatas. Iš savo lėšomis studijuojančių studentų tiesiogiai išlošia profesūra, kurios atstovus sutinkame unikalią Lietuvos konstitucinę doktriną formuojančiame Konstituciniame teisme ir pačių partijų (valdančių ir opozicinių) sąrašuose.

Kadangi asmeninio intereso iškėlimas aukščiau valstybinio yra paplitusi mūsų visuomenės norma, valstybinio mąstymo Tautos atstovybėje kol kas tenka ieškoti labai sunkiai ir dažniausiai beviltiškai. Ateinantys metai parodys, ar tokios pat beviltiškos ir aprašytos reformos perspektyvos.