V.Sinica. Du konservatizmai: kiek Tėvynės liko Tėvynės Sąjungoje?

Artėjant rinkimams, nors ir tarp jų, neretai kalbama apie populistines ir tradicines ideologines partijas. Bandantis rimtai analizuoti pirmosios kategorijos partijų nuostatas tarsi savaime atsiduria kvailio vietoje, nes nėra jokio atskaitos taško jų nuoseklumui matuoti. Idėjomis, o ne interesais grįstam partijos vertinimui lieka tik vadinamosios tradicinės partijos, tačiau ir apie jas kalbėti, pasirodo, sunku.

Tradicinės partijos

Politinės kairės senbuviai LSDP apskritai nebekelia abejonių dėl to, jog visai nėra kairioji partija. Per dvi kadencijas formuojant Vyriausybę ji niekuo neprisidėjo prie ekonominės lygybės skatinimo, išskyrus absurdiškas viešąsias išmokas (po 50 Lt/mėn. moksleiviams vainikavo viską) švaistant biudžetą krizės akivaizdoje, a.a. Algirdas Brazauskas savo laiku pareiškė, kad socialdemokratija tėra liberalizmas išplėstomis ribomis, o jį pakeitęs Algirdas Butkevičius žurnalistams pripažįsta, kad negalėtų darbo žmonių vardu stoti prieš tokių monopolininkų kaip „Maxima“ interesus. Taigi, kairiosios parlamentinės partijos Lietuvoje nėra ir žiūrint į tai, kaip atbulai vyksta LSDP kadrų kaita, greitu laiku ir neatsiras.

Kitoje politinio spektro pusėje per visą nepriklausomybės laikotarpį tvirčiausiai stovėjo Lietuvos konservatoriai. Gerą dešimtmetį jiems pralaimint sovietinių kolūkių ir gero ūkvedžio AMB vaidmenyje nostalgijai buvo daug kalbama apie politinės dešinės konsolidacijos būtinybę. Kai tai galiausiai įvyko susijungus su krikščionimis demokratais ir tautininkais, naujoji TS-LKD neabejotinai išlošė politinės įtakos prasme.

Tačiau susiliedama su iš pažiūros toliau dešinėje moralinėje dimensijoje esančiomis jėgomis Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) paradoksaliai suliberalėjo iš vidaus. Šiandieninė partija kaip ištisa visuma vargiai gali vadintis tiek konservatoriais, tiek Tėvynės Sąjunga. Tačiau kaip visumą ją vertinti ir nebūtų adekvatu, todėl verta pažvelgti, pirma, į konservatizmo doktrinos turinį, antra, į jo padėtį TS-LKD.

Konservatizmas kaip tuščias indas

Bet kokią modernių ideologijų analizę reikia pradėti nuo konstatavimo, jog giliausia funkcine prasme tarp jų nėra kokybinių skirtumų. Visos didžiosios moderno ideologijos yra visuma priemonių reaguoti į XVIII-XIX a. sandūroje Vakarų pasaulį ištikusius drastiškus pokyčius. Konkrečiau - tai strategijos, skirtos suvaldyti nuo autoritetų ir dieviškos valdžios legitimacijos atitrūkusias visuomenes. Liberalizmas pasiūlė tai padaryti per laisvės, socializmas – per lygybės, o konservatizmas – per tradicinės tvarkos idealą.

Vytautas Sinica

Klausimas šiandienos amžių sandūros konservatoriui yra toks: kurią tradiciją – tautinę Smetonos ar tarybinę Brazausko Lietuvos – norima „užkonservuoti“ ir pritaikyti amžiaus realijoms. Abiem atvejais, pasirinkimo negalima tapatinti su režimo forma, apie kurios atkūrimą negali būti net spekuliacijų.

Tradicija, kurios iškėlimas gundo konservatizmą vertinti kaip iš esmės kitokią, nuo ikimodernios politinės teorijos neatitrūkusią ideologiją, iš tiesų tėra pasitelkiama instrumentiškai. Jos puoselėjimas nėra tikslas savaime, o naivių tradicinių organiškos bendruomenės atkūrimo vizijų nepuoselėjo joks didis konservatorių ideologas. 

Dar prieš leidžiantis į ideologijų siūlomas visuomenių kontrolės priemones, konservatizmas ryškiai išsiskiria tuo, jog nesiūlo jokios universalios utopinės visuomenės ir net pasaulio reorganizavimo programos. Marksas kalbėjo apie visų šalių proletarų vienijimąsi komunistinei revoliucijai, kurios sėkmingoje pabaigoje turėjo nelikti valstybių. Kanto liberalioji utopija numatė visišką žmonių bendruomenių atomizaciją ir tobulą konkurenciją bei savęs išskleidimą pasaulinės pilietijos sąlygomis. Abi šios vizijos, žinoma, žadėjo taiką pasaulyje ir laimingą, paternalistinės valstybės nevaržomą individą. Konservatizmas nei žada išvaduoti nuo karo, nei yra užsiminęs apie valstybių naikinimą, nei apskritai turi kokią universalią utopiją. Konservatoriai turi puoselėjamų vertybių sąrašą ir kai kurie net bando juo vadovautis, tačiau tos vertybės nesudaro visiems vienodai pritaikomos vizijos.

Konservatizmas šia prasme yra kontekstualus. Kiekviena šalis, kiekviena tauta kaip politinė bendrija, mąstydama konservatyviai, turėtų pažvelgti į savo istoriją, natūraliai susiklosčiusius santykius, papročius ir tradicijas bei realizuoti šį paveldą gyvenamuoju laikotarpiu. Konservatyvaus politiko užduotis yra patobulinti paveldą, pritaikyti jį šiandienai, o iš kitos pusės, kritiškai pažvelgti į natūraliai kylančias visuomenės gyvenimo kaitos iniciatyvas, įvertinant, kurios iš jų išties reikalingos valstybei ir žmogui. Sekant M.Oakeshottu, konservatizmas grindžiamas ne dogmatiniu požiūriu į tradicijas. Jos neracionalios ir nuolat keičiasi, būdamos atviros kritikai.

Tačiau prieš leidžiant visuomenei kritikuoti bet kokias praktikas ir tradicijas konkrečios tautos konservatoriams reikia rasti atspirties tašką savo valstybės istorijoje. Lietuvoje tai gana paprastas pasirinkimas. Modernios valstybės istorija, nepaisant ATR reminiscencijų, siekia tik XX a. pradžią ir per tą neilgą laikotarpį spėjo išgyventi tarpukario tautinės valstybės ir sovietmečio komunistinės respublikos laikotarpius. Labai supaprastintai šnekant, klausimas šiandienos amžių sandūros konservatoriui yra toks: kurią tradiciją – tautinę Smetonos ar tarybinę Brazausko Lietuvos – norima „užkonservuoti“ ir pritaikyti amžiaus realijoms. Abiem atvejais, pasirinkimo negalima tapatinti su režimo forma, apie kurios atkūrimą negali būti net spekuliacijų.

Tėvynės Sąjunga? Sąjūdžio tąsos vaizdinys

Sovietmečio pabaigoje gimęs Sąjūdis net nesitapatindamas su konservatyvia ideologija sau buvo nepaprastai aiškiai atsakęs į čia keliamą klausimą. Iniciatyvinės grupės nariams Brazaičio Laikinoji Vyriausybė, partizanų pasipriešinimas, Lietuvos laisvės lyga, katalikų Bažnyčios rezistencinė veikla sudarė vientisą lietuviško valstybingumo gynėjų grandinę, nusitęsiančią iki pat šaknų – tarpukario Lietuvos tautinės valstybės. Niekas nesitapatino su sovietiniu paveldu, o geriausiai tai simbolizavo iškart po nepriklausomybės atkūrimo skubiai grąžinta smetoniškoji Lietuvos Konstitucija.

Po Sąjūdžio pralaimėjimo 1992 m. Seimo rinkimuose susikūrusi Tėvynės Sąjunga akivaizdžiai pretendavo būti tiek visus valstybės patriotus bei rezistentus atstovaujančia, tiek Sąjūdžio idealus simboliškai ir praktinėje veikloje tęsiančia partine organizacija. Tokį vaizdinį tuo metu stiprino ir AT-AS vadovavęs pirmasis atkurtos valstybės vadovas, šiandieninis partijos garbės pirmininkas. Vis dėlto jau tada nauja konservatorių partija tebuvo devintas vanduo nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) kisieliaus.

Jau Atkuriamajame Seime Sąjūdžio delegacijoje reikšmingą dalį sudarė išverstakailiai prisitaikėliai, užuodę pučiantį permainų vėją ir pirmieji nusekę iš paskos, kai LPS viduje kilo abejonių dėl iniciatyvinės grupės intelektualų noro dalyvauti rinkimuose ir dvejojančiųjų vietas užpildė žmonės, prieš kelis metus dar buvę kitoje tautinio išsivadavimo kovos barikadų pusėje. Geriausiai tai iliustruoja rezistento Algirdo Patacko liudijimas, jog patekęs į Seimą su Sąjūdžio sąrašu tame pačiame sąraše netrukus pamatė pavardę žmogaus, dar ne taip seniai jį patį tardžiusio sovietinio režimo vardu.

Per du nepriklausomybės dešimtmečius praktiškai neliko ir paskutinių realių sąsajų tarp partijos politikos ir Sąjūdžio idealų, nurašytų į antrą planą. Net interneto naujienose galima perskaityti teiginius, jog Vytauto Landsbergio pažiūros, pareiškimai ir patarimai yra partijos ignoruojami. Užtat stengiamasi išsaugoti Sąjūdžio tąsos regimybę, kartu su V.Landsbergio asmenybe, pelnančią partijai senųjų Lietuvos patriotų balsus – ištikimiausią valstybės istorijoje elektoratą.

Neokonservatizmas

Išdėstyta schema, pagal kurią konservatoriai adaptuoja dabarčiai savo tautos tradicijas, vis dėlto nėra universali. Negalioja ji ir Lietuvos konservatorių dabartiniam intelektualiam elitui. Taip yra, nes TS-LKD plinta JAV užgimusio neokonservatizmo idėjos ir stiprėja jų įtaka. Premjeras jau seniai neslepia, kad domisi šia srove ir skaito jos autorių knygas, tačiau jam galime tik padėkoti už suvaldytą krizę ir vertybinę dimensiją, kaip daro pats A.Kubilius, atidėti į šalį. Partijos vertybinės kaitos šaknys kitur.

Neokonservatizmo savitumas slypi atsiribojime nuo savosios tradicijos – laikomos universaliai geriausiomis vertybės ir dorybės yra pasiimamos iš bet kokio istorinio-kultūrinio konkteksto ir diegiamos valdomoje šalyje, kad taptų jos tradicija. Tai paaiškina daug TS-LKD pozicijų, kurios iš pažiūros atrodo paradoksaliai (pasisakymai už homoseksualų partnerystę ir federacinę Europą). Savo ruožtu D.Britanijos premjeras Daavidas Cameronas yra pareiškęs, kad homoseksualų santuokas palaiko būtent todėl, kad yra konservatorius.

Paradoksas atsiskleidžia patikslinus sąvokas: neokonservatorius, sutikęs, jog homoseksualų santykiai yra vertingas ir saugotinas dalykas, visada dės pastangas tokią praktiką pirmiausiai įgyvendinti, o po to „užkonservuoti“ ir savo šalyje. Taip neokonservatizmas įgyja absoliučiai neribotą turinį ir galiausiai sugeba paprieštarauti ir pirminiams pačios konservatyvios ideologijos postulatams – autoriteto ir religijos svarbai, valstybės vaidmens suvokimui, blogos žmogaus prigimties sampratai.

Du konservatizmai vienoje partijoje

Aptarus neokonservatizmo fenomeną, galima konstatuoti, kad TS-LKD egzistuoja tradicinis ir jį stumiantis neokonservatizmas, propaguojamas ir naujojo partijos intelektualinio centro, Kembridžo auklėtinio Manto Adomėno. Pastarasis, savo laiku grįžęs į Lietuvą, nepasikuklino radijo laidoje pritarti jos vedėjui, kad būdamas didis žmogus sunkiai tilps provincialioje Lietuvoje (ne citata, o idėjos esmė), tačiau čia pasiliko ir ėmėsi darbų ir akademinėje, ir politinėje plotmėse. Dar prieš ketverius metus turėjo rimtų planų apie partijos pirmininko postą, tačiau noromis ar ne nukėlė juos ateičiai. Pirmame plane iškyla jo indėlis į neoliberalią naujosios viešosios vadybos principais suregztą aukštojo mokslo reformą. Nuolatinis palaikymas, agitacija, palankių reformai „ekspertų“ konferencijos, galiausiai atvira kova su Konstituciniu Teismu – visi šie darbai ginant beprecedentiškai studentus diskriminuojančią bei aukštąjį mokslą devalvuojančią reformą aiškiai paliudijo, kad su tradicinėmis Lietuvai krikščioniškomis vertybėmis neokonservatorių ideologui nepakeliui.

Apskritai pats mąstymas ekonominiais ir rinkos terminais yra liberalus pačiomis savo prielaidomis. Pats ekonomikos iškėlimas aukščiau kultūrinės gyvenimo plotmės taip pat nesuderinamas su konservatizmo principais, o būtent tai ir buvo padaryta, švietimo bei kultūros ministerijas atidavus liberalams ir po to aktyviai palaikius radikalų aukštojo mokslo sektoriaus stūmimą į laisvosios rinkos sferą bei paties mokslo pavertimą preke.

Tačiau, kaip minėta, šalia vadinamųjų neokonų Tėvynės Sąjungoje egzistuoja gal ne tokie matomi, tačiau daug daugiau ištikimo konservatorių rinkėjo dėmesio verti tradicines krikščioniškas ir tautines vertybes puoselėjantys politikai, pastaruoju metu vis dažniau dėl garsiai kalbančiųjų neišprusimo susilaukiantys fašistų ir panašių etikečių. Čia gerbiamam Vladimirui Laučiui norisi priminti jo teiginį, jog konservatorių partija užima konservatizmo ideologijos monopolį ir visus, ją kritikuojančius nurašo kaip nebe konservatyvius.

Monopolis neįmanomas, nes nėra vertybinio-ideologinio sutarimo net partijos viduje. Šią skirtį tobulai simbolizavo 2011 m. pavasario partijos pirmininko rinkimai – morališkai liberalesnis bei ekonominį mąstymą siūlantis A.Kubilius ir tradicinius bei tautinius idealus ginanti Irena Degutienė sulaukė stebinančiai panašios partiečių paramos, net ir suvokiant, kad nemaža dalis balsavo ne už vienokią ar kitokią partijos raidą, o už visuomenės mėgstamą arba ne partijos veidą prieš rinkimus.

V.Laučiui nereikėtų stebėtis ir tuo, jog, kaip jis pats teigia, „tradicinę“ šeimą ginanti bei kitas postmodernias žmogaus teises kvestionuojanti partija trypia liberalios demokratijos – šakos, ant kurios sėdi – principus. Tikrajam konservatizmui demokratija niekada per daug ir nerūpėjo kaip tikslas savaime. Junginyje „Lietuvos Respublika“ neokonservatoriai prireikus mieliau paaukotų „Lietuvą“, o konservatoriai – „Respubliką“. Skamba baisiai, tačiau baisi yra pati šio hipotetinio pasirinkimo sąlyga.

Į žodžius „Lietuva“ ir „Respublika“ šiandieniniame kontekste sudėję atitinkamai, pirma, patriotizmą, tautiškumą, tradicines vertybes ir krikščionišką moralę bei, antra, postmodernias laisves, piliečio teises, tolerancijos, ekonominio mąstymo ir tolesnės Europos integracijos idealus, galėsime sau užduoti klausimą, kurį žodį aukotume patys. Žinia, partijai toks reikalingas senasis patriotas rinkėjas daug labiau vertina pirmąjį turinį. Laimei ar nelaimei, tą patį turinį renkasi ir didelė dalis patriotiško jaunimo, tampančio naujuoju elektoratu.

Neapykanta Sąjūdžio idealams ir Naujoji draugija

Ši dviejų kartų sintezė, tokia nepalanki M.Adomėno neokonservatyviam mąstymui, galimai provokuoja pastarojo viešus užsipuolimus tautinių vertybių puoselėtojų atžvilgiu. Nebe pirmą kartą sąmokslo teoretikų ir radikalų lizdu jam atrodo judėjimas „Pro Patria“. Simboliška ir po to, kas išdėstyta, visai nebe paradoksalu, jog naująją konservatizmo srovę siūlantis M.Adomėnas baisisi ir pašiepia judėjimą, kurio šerdį sudaro būtent Lietuvos Sąjūdžio branduolys – Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Vytautas Radžvilas, Algirdas Patackas, Bronius Leonavičius, Romas Pakalnis, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila ir kiti – kone pusė likusių gyvų iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, nekalbant apie gausų būrį jai nepriklausiusių rezistentų, visuomenininkų ir jaunimo.

Būtent šie žmonės, kartu ar atskirai, šiandien dėl savo pažiūrų tampa M.Adomėno „kritikos“ objektais. Naujasis partijos, kuri vis dar taikosi būti tremtinių, rezistentų ir didžiausių patriotų atstove, rinkimų štabo vadovas smerkia uždarą ir perdėtą išvardytų žmonių nacionalizmą bei „radžvilistinę katastrofizmo retoriką“, o vietoje jos su pasididžiavimu siūlo optimistinę globalios Lietuvos viziją. Niūros globalizacijos ir antivalstybinio mąstymo poveikio Lietuvos suverenumui ir visuomenei konstatavimas „Pro Patria“ kreipimęsi jam atrodo ne kas kita, o tik sąmokslo teorija, lygintina su Algirdo Paleckio „savi šaudė į savus“.

Kas iš tiesų paradoksalu, tai ypatingas M.Adomėno ir „Naujosios Kairės 95“ ideologės Nidos Vasiliauskaitės santykio su Sąjūdžio lyderių idealais panašumas. Abu jie, nors iš pažiūros yra priešingi politinio spektro poliai ir pila kritiką vienas kito atžvilgiu, abu ir neslepia pasibjaurėjimo atvirai tautine Sąjūdžio žmonių retorika. Ir dabar, ir Sąjūdžio metais, kaip juos prisimena N.Vasiliauskaitė „Pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenu su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės [...] visai nepanašūs į laisvus, juo labiau į mąstančius. Tokiems net ožkos nesinorėtų patikėti, ką jau kalbėti apie ėjimą ten, kur jie rodo...“.

Rodė jie, žinia, į nepriklausomybę. Tautinė, tradicijas puoselėjanti Lietuva ir kelias, kuriuo jai eiti rodė Sąjūdžio lyderiai, vienodai nepatinka ir N.Vasiliauskaitei, ir M.Adomėnui. Tačiau ne pastarojo partijos rinkėjams, kuriuos švelnia pseudopatriotine retorika, jis mėgina išsaugoti. Partijoje, kurią naujasis Kembridžo veidas kreipia kosmopolitizmo ir užslėptų perversijų keliu, dar yra siūlančių eiti priešinga konservatizmo kryptimi. Svarbiausia, tarp jų daug jaunosios kartos atstovų.

TS-LKD pykdančių ir dešininį elektoratą skaldančių partijų, besipuikuojančių ir Sąjūdžio vardais, radimasis yra aiškus vidinio Tėvynės Sąjungos liberalėjimo ženklas. Aptartos vidinės skirtys nereiškia, kad kas nors turėtų atsigręžti ar nusigręžti nuo Tėvynės Sąjungos. Tačiau matyti, kad pačiai partijai reikėtų pasirinkti, su kuria istorijos samprata, asmenybėmis bei vertybiniais pamatais ji tapatinasi. Ir kuo greičiau, tuo geriau.