V.Sinica. „Pasaulį naują pastatysim...“ – kas slepiasi už moters ir vaiko?

Pastaruoju metu Lietuvos Seimą ir kartu viešąją erdvę atgarsių ratilais sujudino du skirtingos kilmės, bet nepaprastai susiję teisiniai dokumentai. Ratifikuojama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris bei smurto šeimoje prevencijos bei Onos Valiukevičiūtės pasiūlytas Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas iš pažiūros yra sveikintini savo besąlygiškai teisingu siekiu apginti skriaudžiamuosius.

Juo labiau, kai netrūksta statistikos ir atskirų liudijimų apie smurto šeimoje problemos mastą mūsų šalyje. Tačiau dėl ko tokiu atveju apie šventuoliškus įstatymus kyla diskusijos medijose ir Seimo tribūnose?

Pirmoji pakuotė: gini moterį, gini transvestitą

Abu aptariami dokumentai sukurti pagal tą pačią logiką: po visuomenei savaime suprantamais pasiūlymais paslepiama nuostata, radikaliai ir nepriimtinai keičianti visų mūsų kasdienį gyvenimą. Europos Tarybos konvencijoje siūloma uždrausti diskriminaciją dėl lytinės tapatybės. Tai reiškia, kad negali būti diskriminuojami jokios lyties, taigi ir transseksualūs žmonės. Šiuo atveju nėra svarbu, ar jie nusipelno teisių apsaugos ir nediskrimavimo, priešingos nei jų gimtosios lyties paso, dušų, rūbinių ir tualetų.

Faktas, jog nuo šio sutrikimo kenčiančių žmonių Lietuvos visuomenė nelaiko normaliais. Jų teisių apsaugą siūlančių projektų jie, o ir Seimo nariai, taip pat nepalaikytų. Tačiau visi palaikys siekį apginti moteris nuo smurto šeimoje. Būtent po šiuo gražiu siekiu ir paslepiama transvestitų apsauga. Be galo paprasta: balsuodami už moterų apsaugą, balsuosite ir už atitinkamą apsaugą translyčiams asmenims.

Ar galima ratifikuoti tokią konvenciją su išimtimi transvestitų apsaugai? Žinoma, ne. Nors išimtys daugiašalėms sutartims yra įprasta praktika, būtent šios iš konteksto iškrentančios nuostatos atsisakyti negalima – moterų apsauga užtikrinama kartu su transeksualų arba atmetama visai. Kodėl tokia tvarka? Šį klausimą jau kėlė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA), konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir aiškiausiai suktą konvencijos prigimtį atskleidęs psichoterapeutas Gintautas Vaitoška. Nė vienas feministinių pažiūrų konvencijos gynėjų atkirtis į šį klausimą neatsakė. Vietoje to pasitenkinta į asmenį orientuota oponentų kritika ir kartojamais lozungais apie būtinybę ginti mušamas moteris. Prie ko čia prilipdyti transvestitai, kol kas lieka neaišku.

Antroji pakuotė: gini vaiką, uždraudi auklėjimą

„Tvarkietės“ dainininkės, o dabar Seimo narės Onos Valiukevičiūtės Vaikų apsaugos pagrindų įstatymo projektas taip pat slepia staigmeną – naują smurto prieš vaiką sampratą. Pagal ją, kaip smurtą reikia suprasti „visas seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formas, sukeliančias pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizines bausmes.“ Nesunku suprasti, kad įstatymo pažeidimais tampa išbarimas (žala orumui), draudimas naudotis kompiuteriu ar eiti iš namų (emocinė prievarta), reikalavimas tvarkytis kambarį (išnaudojimas) ar vaiką nudeginusi keptuvė (aplaidumas).

Vytautas Sinica

Abu šie užslėpti siekiai yra dvi tos pačios monetos pusės. Ši moneta – šeimos kaip pamatinio ir savarankiško visuomenės vieneto naikinimas. Nauja smurto prieš vaiką samprata įgalina valstybei ir atskiroms, kaip taisyklė, ideologizuotoms jos institucijoms kištis į tėvų ir vaikų santykius ir, kaip jau matėme, vienašališkai ardyti šeimas.

Jei atrodo, kad tai išvedžiojimai ir hiperbolizavimas, daugiau pasako kitų, „pažangesnių“ šalių patirtis: remiantis tokia vaiko apsaugos koncepcija Italijoje tėvystės teisės atimtos iš tėvų dėl jų senyvo amžiaus (rizika likti našlaičiu), Norvegijoje – dėl maitinimo rankomis  ir miegojimo toje pačioje lovoje, Britanijoje – dėl motinai diagnozuoto streso, ar dėl to, jog vaikai per stori. Tokias plačias interpretacijos galimybes siūlantis projektas ir šiuo atveju žavingai slepiasi po vaiko apsaugos lozungu.

Kam to reikia?

Iš tikrųjų Lietuvoje įstatymai ir taip senokai draudžia smurtą tiek prieš moteris, tiek prieš vaikus. Nė vienas jų nėra neapsaugotas nuo smurto, tačiau prieš juos vis tiek smurtaujama. Akivaizdu, jog reikia ne daugiau teisių, o užtikrinti realų esamų teisių įgyvendinimą. Deja, politikai neturi sprendimų šiai tikrajai problemai spręsti. Taigi siūloma dar daugiau teisių, kurių – greičiausiai galima lengviau atsikvėpti – ir toliau niekas deramai neužtikrins.

Vis dėlto pripažinę, kad abu aptariami projektai nesprendžia problemų, kurias oficialiai tarsi pretenduoja išspręsti, toliau liekame nesupratę, kam juose reikalingos transseksualų teisės ir vaiko orumo apsauga nuo jo paties tėvų.

Tebus tai prielaida, kurią skaitytojas gali atmesti, tačiau abu šie užslėpti siekiai yra dvi tos pačios monetos pusės. Ši moneta – šeimos kaip pamatinio ir savarankiško visuomenės vieneto naikinimas. Nauja smurto prieš vaiką samprata įgalina valstybei ir atskiroms, kaip taisyklė, ideologizuotoms jos institucijoms kištis į tėvų ir vaikų santykius ir, kaip jau matėme, vienašališkai ardyti šeimas. Praktikoje tai reiškia, kad tėvai nebegali spręsti kaip auklėti savo vaikus. Vis didesnis valstybės kišimasis į šeimos reikalus nepalieka vietos tėvų pasirinktam ugdymui.

Translyčių žmonių apsauga šeimai grasina senu ir tiesiog banaliu būdu – plėsdama normaliomis laikomų lytiškumo ir lyčių santykių formų spektrą. Prancūzijoje vyras neseniai sulaikytas už tradicinės šeimos atvaizdą ant savo drabužių, nes tai, pasirodo, žeidžia kitokias „šeimas“ kuriančius asmenis. Ispanijoje ir kitur tėvas ir motina pervadinti gimdytojais numeris 1 ir numeris 2, vėlgi, kad nediskriminuotų į prigimtinius mamos ir tėvo vaidmenis nesutelpančių žmonių.

Translyčiai, vertime pasiklydę asmenys, žinia, heteroseksualios šeimos sukurti tikrai negali. Įteisinę jų apsaugą nuo diskriminacijos, pasiruoškime ir gėdytis vyro ir moters sudarytų šeimų. Juk yra kam dėl jų nesmagu. Ir visa tai galime nemokamai gauti parlamentarams balsuojant už moterų ir vaikų apsaugą nuo smurto.

Ne tik tautos išrinktiems atstovams tai – gera proga nusistebėti, jog kažkas su tokiais nuskriaustųjų gynimo projektais nėra taip gerai, kaip iš pradžių gali atrodyti. Naujos visuomenės kūrimo vizijos į mūsų gyvenimą visada ateina su gerais norais ir žmogiškumo kauke.