Vulgarus 20 a. pradžios miestų paveikslas žymaus rašytojo akimis: prostitučių buvo sunkiau išvengti, nei rasti

Jis ne kartą rašė, kad Europa nusižudė. Negalėjo užslopinti jausmo, kad jam niekur nebėra vietos, nebėra kur iškeliauti. Viskas, ką jis dabar darė, dvelkė užuominomis, kad viskam atėjo galas. Tai buvo nebūties pagunda. Viskas arba nieko; bet nebebuvo dėl ko pasirinkti viena arba kita.

George Prochnik (Džordžas Prochnikas) – eseistas, poetas, anglų ir amerikiečių literatūros dėstytojas, žurnalo „Cabinet“ redaktorius. „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrašty“ – trečioji jo knyga.

Ketvirtajame dešimtmetyje Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę.

Į valdžią atėjus Hitleriui, visa tai sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas; vėliau – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, ir 1941-aisiais paskutinis taškas – Brazilija, kurią jis vadino „ateities šalimi“. Petropolis, kuriame galiausiai apsigyveno pora, turėjo tapti ramybės uostu – tačiau ten, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu.

„Nepakeliama tremtis“ ramiai ir objektyviai pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, prieš skaitytojus išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį. Tai ir staigaus Europos žlugimo, ir žmogaus, vis labiau tolstančio nuo to, kas sudarė jo pasaulį, istorija, kupina nuojautos, kad pasaulis negrįžtamai keičiasi ir kad tai, kas buvo savaime suprantama, artima, kas sudarė mūsų kultūrinį identitetą, pažeista nebeatitaisomai.

Šis pasakojimas – apie dvasinę tikrovę, apie Senojo ir Naujojo pasaulio skirtumus, apie Vakarų civilizacijos idealų griuvimą ir apie menininko likimą daugybę gyvenimų pražudžiusioje mėsmalėje – šiandien aktualus kaip niekada.

Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda.

Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

***

Gyvendamas Brazilijoje, Zweigas papildė atsiminimus vienu visai nauju skyriumi, kurį pavadino Eros Matutinus (Ankstyvasis Erotas (lot.) – vert. past.). Tai lyg koks slaptas neplanuotas priedas, įterptas tarp knygos puslapių. Tik Brazilija galėjo paskatinti Zweigą parašyti šį skyrių. Iš tikrųjų šie apmąstymai apie seksualumo prabudimą jo jaunystės Vienoje gali būti interpretuojami kaip slapta viso pasakojimo ašis.

Praeityje, rašė Zweigas, valdžia pažabodavo aistras lengviau ir atviriau nei moderniojoje epochoje vyraujanti sistema: kūniški potraukiai būdavo dievobaimingai priskiriami velniui ir nuodėmei. Neturėdama „tokios radikalios anatemos“ (iš S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“), kokią praeityje turėjo religinė valdžia, Zweigo laikų valdžia laikė seksualumą tik gėdingai anarchišku.

Geismui padorioje visuomenėje nebuvo vietos, todėl Erotas buvo ištremtas. Susidarė „nesveikai slogus, iškvėpinto gašlumo prisotintas oras“. Nesąžininga „nutylėjimo [...] moralė“ kamavo jo jaunystę „kaip slogutis“ (iš „Vakarykštis pasaulis“).

<...> aukštos kietos vyrų apykaklės, „smaugikės“, beveik visiškai suvaržydavo judesius; standūs korsetai iš banginio ūso žemiau juosmens esančią moters kūno dalį išpūsdavo kaip varpą, o aukščiau viskas buvo taip užsagstyta ir suveržta, kad kone paralyžiuodavo. Bet visi būdai, kuriais kamuojama seksualinio nerimo visuomenė mėgino nuslėpti lyčių skiriamuosius bruožus, vaizduotėje tik dar labiau juos paryškindavo. Žmonės gyveno apimti nuolatinio ir besaikio jaudulio, o išsilieti padėdavo, taip sakant, didmiesčio užpakalinės durys.

Ištrauka iš knygos „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrašty“

Zweigas išsamiai nupasakoja, kokiais pavidalais mada įkūnijo susilaikymo dvasią: aukštos kietos vyrų apykaklės, „smaugikės“, beveik visiškai suvaržydavo judesius; standūs korsetai iš banginio ūso žemiau juosmens esančią moters kūno dalį išpūsdavo kaip varpą, o aukščiau viskas buvo taip užsagstyta ir suveržta, kad kone paralyžiuodavo.

Bet visi būdai, kuriais kamuojama seksualinio nerimo visuomenė mėgino nuslėpti lyčių skiriamuosius bruožus, vaizduotėje tik dar labiau juos paryškindavo. Žmonės gyveno apimti nuolatinio ir besaikio jaudulio, o išsilieti padėdavo, taip sakant, didmiesčio užpakalinės durys.

Zweigas tvirtino, kad kažin ar visoje Vienoje būtum radęs tvorą ar išvietės sieną, neaprašinėtą nešvankiais užrašais; kiekviena maudyklė turėjo slaptą stebėjimo akutę, kiekvienas skersgatvis – pornografinį teatrą ir kabaretą. Restoranuose būdavo įrengti chambres séparées (atskiri kambariai (pranc.) – vert. past.), kur galėdavai papietauti geidulingame nuošalyje su tinkamo tipo pardavėja.

Kiekvienoje miesto kavinėje vyrai po stalais nesubrendusiems berniukams pardavinėdavo nuogybių nuotraukas. Fin de siècle (pažodžiui „amžiaus pabaiga“ (pranc.) – XIX a. pabaiga, siejama su kultūros ir papročių nuosmukiu – vert. past.) Vienos erotinio pogrindžio taksonomija yra istoriškai originaliausia Zweigo knygos dalis ir smulkmenos joje vaizduojamos turbūt kruopščiausiai. Į šį portretą jis sudėjo širdį.

Zweigas aprašo „milžinišką prostitucijos armiją“: Vienos gatvėse bet kuriuo paros metu laukdavo tokia gausybė už įvairiausias kainas parsiduodančių moterų, kad jų buvo sunkiau išvengti nei rasti. Be to, savo veikla prostitutės užsiėmė ne tik gatvėse: jų būdavo pilna ir vadinamuosiuose uždaruosiuose namuose – naktiniuose klubuose, šokių salėse, baruose, kabaretuose ir viešnamiuose, ir kai kurie iš jų galėjo pasigirti veidrodžiais, perregimais iš kitos pusės, ir kambariais, pilnais vienuolių drabužių.

Knygoje Brazilija: ateities šalis Zweigas rašė ir apie Rio de Žaneiro sekso verslą, tačiau, vaizduodamas miesto „didįjį meilės turgų“, siekė atspindėti jo atvirumą ir laisvę. Čia nesuskaičiuojamos „visų rasių, spalvų, įvairiausio amžiaus ir kilmės“ moterys laukė klientų tarpduriuose, nušviestuose spalvotų lempų.

„Stambios juodaodės senegalietės šalia prancūzių, vos įstengiančių užtušuoti senatvės raukšles; trapios indėnės ir storos kroatės“ – visos kartu. Apie prostitučių klientus jis rašė, kaip „nesigėdydami ir su nuoširdžiu pietietišku atvirumu jaunuoliai klaidžioja palei šias duris ir kartais jose išnyksta, po lempa švystelėjus baltam kostiumui“. Jis būtų galėjęs pridurti, kad kambariuose, į kuriuos šmurkštelėdavo baltai kostiumuoti jaunuoliai, slėpėsi ne tik moterys – kai kur laukė ir vyrai.

Lig šiol sklando gandai apie paties Zweigo žygius į jaunų patrauklių Rio de Žaneiro vyrų vilioklių pasaulį. „Net ši atoki vieta, – apibendrino Zweigas, – kuri kituose miestuose slepiama bjauriausiuose ir varganiausiuose kvartaluose, tarsi gėdijantis šio verslo, Rio de Žaneire išlaiko tam tikrą grožį.“

Zweigo pasakojimas apie Rio de Žaneiro prostituciją dvelkia polinkiu į egzotiką, bet jis čia siekia perteikti svarbią mintį, kad erotinių troškimų ir visuomenės tvarkos santykis gali įgauti ne tokius slapukiškus, iškreiptus pavidalus kaip anksčiau Vienoje.

Pasitelkęs jaunystės seksualinę tapatybę suvaržiusio prigimties neigimo idėją, Zweigas pareiškia bendresnį kaltinimą europietiškajai civilizacijai. Jis mini, kad kartais jaunesniems draugams turi aiškinti, jog jo jaunystė, palyginti su jų dalia, nebuvo itin pavydėtina, tačiau pripažįsta, kad jo karta turėjo daugiau politinės laisvės nei dabartinė. Be to, Zweigas rašo: „Mes labiau, nevaržomai galėjome atsidėti savo menui, savo dvasiniams polinkiams. [...] Niekas mūsų nekvotė, kokios mūsų pažiūros, kilmė, rasė ir religija.“ (Iš S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“)

Bet seksualiniai rūpesčiai tais laikais taip apsunkino gyvenimą, kad beveik nusvėrė visus kitus privalumus. „Jei žmogui duoda laisvę moralė, tai jį suvaržo valstybė. Jei valstybė palieka jam laisvę, tai jį pavergti bando moralė, – aiškino Zweigas. – Mes labiau ir daugiau patyrėme pasaulį, tačiau dabartinis jaunimas labiau gyvena savo jaunystę ir ją išgyvena sąmoningiau.“

Ir vėl Zweigas besąlygiškai išaukština nevaržomo jaunatviško troškimo, kurio taip nepakenčiamai pasigedo mokymosi laikais, teigiamą reikšmę. 1941-ųjų jaunimas, rašė Zweigas, „seniai pamiršo visą tą varžymąsi, drovėjimąsi ir įtampą, slėgusius mūsų brendimo metus; naujajam jaunimui nebežinomi aplinkkeliai ir slapukeliai, kuriais mums buvo lemta išsivilioti kaip draudžiamą vaisių tai, ką jis pagrįstai jaučia esant jo teise.“

Netikėta, kad Zweigas, kuris visą gyvenimą buvo atsidavęs Bildung, dabar pareiškia, jog nors naujosios seksualinės laisvės kaina galėjo būti „didelės pagarbos dvasiniams dalykams“ bei svarbaus pačios meilės dėmens – „paslaptingo drovumo ir sarmatos sukelto varžymosi, meilaus švelnumo“ – netektis, vis tiek šie mainai buvo naudingi, nes leido be baimės atvirauti apie savo potraukius.

„Kažin ar rasiu bent vieną jaunystės draugą, kurio nors kartą nebūčiau matęs išblyškusio, pastėrusiu žvilgsniu, vienas – nes susirgo arba bijojo susirgti, antras – nes buvo šantažuojamas dėl aborto“, ir taip toliau, – rašo Zweigas.

Jis leidžia suprasti, kad Europai įkyrėjo varžyti ekstazės troškimą – ir dėl to ji sulaukė Hitlerio. Ankstesnės epochos nervai buvo tokie pertempti, kad gyventi pasidarė nepakeliama.

Civilizacija europietiškąja prasme įstrigo beviltiškame dvitakčiame žvėriško prigimties slopinimo ir gyvuliško išsivadavimo rate. Tiek prieškario Europos visuomenė, tiek nacių režimas, siekdami, kad visuomenė būtų kuo darbštesnė ir klusnesnė, nusikalto pamynę tikros asmeninės laisvės idealą.

Valstybės interesams tenkinti galingos jėgos buvo nukreiptos dvejopai: tramdant meilės aistrą ir atpalaiduojant kraujo troškimą. Jei senoji Europa nebūtų taip pabūgusi, kad seksualumo galia sužlugdys produktyvumą, fašizmo bandymas suvilioti masinės ekstazės pažadu niekada nebūtų davęs vaisių. Freudas tvirtino, kad anatomija yra likimas, o Zweigas mėgino parodyti, kad instinktas siekti nepriklausomybės yra kažkas daugiau nei likimas. Būti jaunam – tai yra, Zweigo požiūriu, jaustis tikrai gyvam, – reiškia jaustis visiškai nepriklausomam.

Nenuostabu, kad knygoje apie Braziliją Zweigas išdėstė abejones dėl pačios idėjos, kad techninė pažanga yra tautos gerovės laidas. Techninė pažanga galiausiai tik sužadina „godumą ir valdžios troškimą“, – rašė jis.

Nekeista, kad Zweigas norėjo tikėti Brazilijoje atradęs visiškai naują civilizacijos pavidalą: kitaip nei Europoje, čia, nepuoselėjant liguistos neapykantos bei materialinių tikslų, „prigimtinis polinkis į darną tapo ištisos tautos nuostata“.