V.Valentinavičius. Miestas kaip socialinio veiksmo erdvė

Istorinėje perspektyvoje miesto plėtrą paskatino gyventojų prieaugis, o taip pat padidėjusi migracija – atvykėliai iš ūkių, kaimų ir mažesnių miestų. Migravimas iš kaimų ir miestelių aktualus ir šiandien. Judumas iš periferijų į didesnius miestus visuomet arba dažniausiai susijęs su naujomis galimybėmis, kurių taip trūko ir trūksta kaimiškose vietovėse.

Žinoma, kai kas miestą laikė naujų galimybių šaltiniu, tačiau būta ir tokių, kurie jį siejo su dinamizmu ir kūrybiškumu. Kultūra apskritai neatsiejama nuo visuomenės, kuri yra nuolat kintantis darinys. Anot Anthony Giddens, žymaus britų sociologo, kultūra apima du aspektus: nematerialius, tokius kaip įsitikinimai, idėjos bei vertybės, kurios sudaro kultūros turinį, ir materialius, kurie šį turinį išreiškia. Tikėtina, kad kultūrinės vertybės ir normos ilgainiui pasikeičia.

Šiandien, tikriausiai, retas mūsų moterį gali įsivaizduoti be balsavimo teisės, o išsimokslinusį - tik vyriškos lyties atstovą. Tikėtina, kad šių ir daugelio kitų socialinių, politinių ir pilietinių teisių individai neturėtų be socialinių judėjimų, kurie keitė taip giliai įsišaknijusias ir dažną palietusias kultūrines vertybes ir normas. Galių persiskirstymas privačioje ir viešoje erdvėje tapo vienas iš svarbiausių XX a. diskursų, o taip pat homoseksualių asmenų išsilaisvinimo, LGBT judėjimo pradžios laikotarpiu.

Miesto tankumas, kultūrinė ir tautinė įvairovė miestą vaizdavo kaip atvirą veiksmo laisvei bei seksualinei įvairovei, tikriausiai todėl įvairios mažumos, seksualinės subkultūros burdavosi miestuose, kurdavo savo erdves, kurios buvo demonizuojamos ir kontroliuojamos. Nūdieną žinomi ir pripažįstami LGBT ((lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) išsilaisvinimo ženklai: San Francisko Kastro rajonas (Castro District), Amsterdamas ir New York priemiesčiai buvo vaizduojami kaip hedonizmo, vyrų pasilinksminimo centrai lyginami su „raudonųjų žibintų kvartalais“, kaip antipodas šeimos vertybėms, visuomenės moralei. Vieta ir laikas neatskiriami nuo asmens, jo požiūrio į save, ir, žinoma, pasirinkimo laisvės.

Savęs vertinimas ir požiūris į savo seksualumą, dažnai nulemia vietą ir laiką: dažniausiai tai naktis ir rūsys. Hegemoniškumas ir įsitvirtinęs normatyvumas riboja LGBT erdvių pasirinkimą, tai, kas kuriama sulyginant su nedora ir priešprieša moralinėms vertybėms, tačiau šios erdvės dažniausiai būna vienintelės, kuriose savo lytinį identitetą slepiantis individas gali būti savimi, taip sutvirtindamas vyraujančius stereotipus ir vėl pastatydamas save į demonizuojamojo padėtį.

Būdamas atviresnis tautinei ir kultūrinei įvairovei miestas patraukia ne tik turistus, tačiau ir miestų bei periferijų gyventojus, kurie, kurdami LGBT erdves - „gėjų“ vakarėlius butuose, pirtyse, susibūrimus kavinėse (kino teatras „Kronika“, „Akimirka“, „Lailailuta“, „Relax“, „Obuolys“ „Soho“) - formavo LGBT socialines grupes, kurios ilgainiui virto bendruomene. Suaktyvėjęs dėmesys LGBT asmenims, homoseksualią elgseną prilyginant deviacinei, LGBT asmenų niekinimas sudarė prielaidas „baro lankytojams“ kovoti už erdvę, kuri nežemintų asmens orumo, už bendražmogiškas teises, neskirstant asmens pagal jo seksualinę elgseną ir nediskriminuojant dėl lytinės orientacijos.

Tikriausi po 1969 m. „Stonewall“ riaušių, „barų lankytojai“ pradėjo kovoti už erdvę, kuri buvo brangi, tačiau tapo pažeista ir nesaugi. XX a. antros pusėje „baro lankytojų“ judėjimas virto socialiu judėjimu, siekusiu ne tik praplėsti LGBT asmenų susirinkimų erdvę, bet ir kovojančiu už LGBT asmenų lygiateisiškumą. Po „Stonewall“ riaušių kūrėsi naujos LGBT išsivadavimo organizacijos, kurių pagrindinis šūkis kvietė kitokios lytinės orientacijos asmenis „būti matomais“ („Out of the closet“). Tikriausiai nenuostabu, kad patyrę prievartą ir smurtą, „barų lankytojai“ suvokė, kad siekiant lygiateisiškumo asmuo turi būti matomas, atpažįstamas, idant visuomenė identifikuotų ir suprastų, kad Tu, Aš, ir Ji, Jis – esame šalia.

Praėjus metams, po skaudžių netekčių ir įsiveržimo į privačią erdvę potyrių, riaušių dalyviai organizavo tylią eiseną Nepriklausomybės aikštėje, Filadelfijoje – 1969 m. įvykiams atminti. Ji žymėjo protestą prieš žmogaus teisų pažeidimus, o galbūt ir tai, kad LGBT erdves kuria žmonės, žmonės, kurie neabejotinai yra šalia mūsų. XX a. septinto dešimtmečio birželio 28 d. tai pirmosios LGBT eisenos (Gay Pride March) Jungtinėse Valstijose diena, kuri žymi išsivadavimą iš heteronormatyvios hegemonijos gniaužtų, kurie privertė daugelį tylėti ir kentėti, pritapti ir paklusti heteronormatyvios daugumos diktatui ir primestoms taisyklėms.