Laisvės paženklintas menas
Tai Rimanto Dichavičiaus parengta didelė knyga „Laisvės paženklinti“. Sakyčiau, iliustruota meno enciklopedija. Meno, sukurto per du nepriklausomybės dešimtmečius, ir liudijančio ne tik lietuvių menininkų be galo aukštą kūrybinį potencialą, bet didžiulį pilietinį įsipareigojimą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei.
Apie šį leidinį ir apie tai, kokias kūrybines versmes atveria laisvės vertybė ir nepriklausomybės galimybės, vyko diskusija Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje dalyvavo knygos sudarytojas, žinomas fotomenininkas, dailininkas ir leidėjas Rimantas Dichavičius, Vilniaus dailės akademijos profesorius, tapytojas Giedrius Kazimierėnas ir dailininkas, dailės pedagogas ir meno kritikas Aloyzas Stasiulevičius.
V. Valiušaitis. Pone Dichavičiau, žinote kas man padarė didžiausią įspūdį, kai perverčiau Jūsų parengtą knygą? Kad tokio aukšto lygio meno, pažadinto laisvės dvasios, yra tiek daug. Tai ir tapyba, ir grafika, ir freska, ir skulptūra, ir vitražas, ir daugybė kitų dalykų. Nekalbant jau apie taikomąjį meną, tokį kaip lietuviški pinigai, įvairūs apdovanojimo ženklai, ordinai, medaliai, pagaliau tarnybinės uniformos, skiriamieji ženklai, vėliavos, herbai ir panašūs dalykai. Tik pamatęs visumą gali suvokti kokios tai vertės pradas, kiek reikėjo atsidėjimo, susikaupimo, talento atlikti visa tai su meile, įkvėpimu, kūrybingai...
A. Stasiulevičius. Yra istorinis faktas ir yra menininkas, kuris istorinį faktą paverčia meno kūriniu. Jei istorinis faktas neįkūnijamas, jis neįgyja visuotinės reikšmės. Menininkas prikelia istoriją, ją atgaivina. Prisiminkime J. Mateikos "Žalgirio mūšį". Vytautas - centre. Istorija atgyja.
Man atrodo, kad menininkas reikšmingesnis už istoriką. Jis suteikia istorijai formą. Istoriniai paveikslai daugelyje šalių yra nacionalinės vertybės. Nacių motociklininkai, tik įvažiavę į Varšuvą, pirmiausiai pasuko prie nacionalinės galerijos. Kad perimtų J. Mateikos paveikslą. Vokiečiai neužmiršo, kad pralaimėjo Žalgirio mūšį. Paryžiuje mačiau E. Delacroix "Laisvė ant barikadų". Prancūzai beveik meldžiasi prie jo. Tai tautos įprasminimas.
O ką turime mes? Kokius kūrinius galėtume laikyti savo nacionaline vertybe? Aušros vartų paveikslas, Čiurlionis... Vertingų drobių atsirado išmintingos asmenybės gen. V. Nagevičiaus dėka. Buvo užsakoma, rengiami konkursai. Taip atsirado ir "Mindaugo karūnavimas", ir "Vytautas prie Juodųjų jūrų", ir "Algirdas prie Maskvos vartų". Būta valstybinio mąstymo. Siuntė dailininkus į Paryžių mokytis, kad galėtų tapyti istorinius paveikslus. Dabar to nėra. Didžioji dalis R. Dichavičiaus knygoje sudėtų darbų sukurti pačių kūrėjų iniciatyva.
Valstybė nemato
V. Valiušaitis. Įdomi p. Stasiulevičiaus mintis: menininkas reikšmingesnis už istoriką. Pone Kazimierėnai...
G. Kazimierėnas. Maestro R. Dichavičiaus albumas pats savaime yra vertybė. Tai puikus per 20 nepriklausomybės metų sukurtų kūrinių sąvadas. Matosi visuma.
Anksčiau vykdavo apžvalginės parodos. Jų nebeliko. Motyvuojama buvo, esą nereikia "sovietizmo". Atmetus išorinius atributus, su vandeniu buvo išpiltas ir kūdikis. Nebeliko apžvalginių parodų apskritai. Todėl R. Dichavičiaus albumas visų pirma vertingas tuo, kad matau savo kolegų darbus, matau meninio gyvenimo visumą. Ir širdį užlieja džiaugsmas.
Antras dalykas - kontekstas, kuriame knyga atsirado. Albumas kupinas POZITYVO. Tai ypatingai reikšminga. Šiuolaikinėje kultūroje vyrauja negatyvas. Mūsų valstybė, per savo vadinamąją "kultūros politiką", išdavė pozityvą ir palaiko dabar madingą "neigimo estetiką".
Krescensijus Stoškus savo naujoje knygoje "Rezignacija" nagrinėja to negatyvaus meno ir negatyvios kultūros genezę. Nuo Platono, graikų, per A. Schopenhaurį, F. Nietzschę, ligi J. Mačiūno, "Fluxus" ir t.t. Ten visa tai labai giliai pajausta, teoriškai pagrįsta ir nuostabiai aiškiai pristatyta. Kiekvienas politikas ir kiekvienas dailininkas privalėtų šią knygą perskaityti. Tai kapitalinis, fundamentalus veikalas. Bet Lietuvoje apie tokius dalykus paprastai patylima...
Todėl dar kartą pabrėžiu: pozityvas, glūdintis R. Dichavičiaus albume ir lietuvių menininkų kūryboje, yra esminis jo bruožas. Atskleista linija, kurios valstybė arba nemato, arba apsimeta, kad nemato...
Remia "procesą", ne meną
V. Valiušaitis. Ar nekeista, kad prie išleidimo tokios knygos, kuri geriau negu bet kas pristato atgimusios ir nepriklausomos Lietuvos valstybės žmonių kūrybingumą, įsipareigojimą laisvės dvasiai, valstybė neprisidėjo? Tiesa, atvarte dėkojama Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau visa leidybinė našta, įskaitant pagrindinius spausdinimo kaštus, teko išskirtinai privačiai iniciatyvai, tiesa, pone Dichavičiau?
R. Dichavičius. Tikra tiesa. Paskutiniame etape Vilniaus miesto savivaldybė kukliai prisidėjo. Ačiū jai ir už tai. Paruošti knygą - ne lauką pereiti. Turiu patirties. Esu dailininkas ir fotografas, dirbau leidykloje. Per mano rankas yra perėję daugelis knygų. Šią knygą išleisti truko 5-erius metus. Informavau Dailininkų sąjungą.
Atsitrenkiau į abejingumo siena. Ėmiausi tada savo atsakomybe. Knyga kaip ikona. Šventas reliktas. Ką į ją įdedi - spinduliuoja per laiką. Kiek įstengiau - dariau šeimos lėšomis. Spausdinimui jau reikėjo stipraus impulso iš šalies. Neatsirado namuose, atsirado svetur. Prieškariu žinomų leidėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių dukra Gražutė Sirutis, tęsdama kilnias savo tėvų švietėjiškas tradicijas, JAV įkūrė fondą. Jis ir prisidėjo prie šio albumo atsiradimo. Jeigu ne šio fondo įnašas - nei knygos turėtume, nei apie ją kalbėtume.
V. Valiušaitis. Ką tai rodo, pone Stasiulevičiau? Toks jausmas, tarsi nuo V. Kudirkos laikų maža kas tebūtų pasikeitę: svarbūs dalykai ir toliau daromi „prie žibalinės lempos“, vos ne "pogrindyje", asmeninio aukojimosi, privačių kaštų kaina, o mokesčių mokėtojų pinigai iššaudomi „fejerverkais“, sukišami į vamzdžius, kurie keistai atrodo tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams...
A. Stasiulevičius. Kalbu faktais. 1963 m. buvo 100 metų nuo 1863 m. sukilimo. Buvome tik ką baigę Dailės institutą, surengėm parodą Mažvydo bibliotekoje. Paroda išsilaikė tik kelias dienas ir buvo uždaryta. Mūsų dienomis lankomės pas ministrą V. Prudnikovą. Dėl konkurso istorine tema. Rodom eskizus. O, sako, kaip gerai, kaip gražu! Išsikviečia ministro pavaduotoją. Tas taria tiesiai šviesiai: "Kultūros ministerijai istorinio paveikslo nereikia." Ir apskritai jokio paveikslo nereikia. Tai dabartinė Kultūros ministerijos politika. Pavaduotojas dar priduria: "Mes remiam procesą."
Ką reiškia "procesas"? Ar čia instrukcija iš Briuselio, ar mūsų pačių durnumas? Tarsi nė istorijos, nė istorinio paveikslo, nė apskritai paveikslų nereikėtų? O lėšos postmodernui - taškomos. J. Mačiūno kolekcija išpirkta už 12 mln. Lt. Sumokėta iš miesto kasos.
Trypia kultūrą ir meną
V. Valiušaitis. Profesoriau Kazimierėnai, gal Jūs suvokiate tą "procesą"? Kokį "procesą" ta mūsų valstybė remia? Kas tas "procesas"?
Yra įvykusi Lietuvos kultūros dvasios išdavystė. Remiama griovimo kultūra. Analizuoju paskutinio dešimtmečio išlaidas. Išvados peršasi savaime. Valstybiniu lygiu remiamas neigimo menas. Ne tai, kas formuotų žmonių dvasią valstybėje.
Per kultūros radijo kanalą kalba nacionalinės premijos laureatas. Jo kūrinys eksponuojamas viešose erdvėse. Žurnalistas klausia kokia jo kūrinio idėja? Nacionalinės premijos laureatas atsako: "Neteisingas klausimas." Klausti kokia tavo kūrinio idėja - "neteisinga"? "Padariau šitą kūrinį, - sako, - savo malonumui". "Gilus" atsakymas. Vertas nacionalinės premijos laureato. Tokius kūrėjus remiame nacionalinėmis premijomis. Daryk savo malonumui. Bet savo kieme. Jeigu padaryta mieste - malonėki paaiškinti. Bet, kad nėra ko aiškinti. Todėl manipuliuojama, žeminant dar ir sveikai mąstantį žmogų.
Dar tarybiniais laikais buvo juntamas savo tautos ir Lietuvos valstybės kultūros ignoravimas. Šita linija tęsiama ir dabar. Dailė tapo išstumta iš pagrindinių kultūros erdvių. Į komercijos šabakštyną. Ji susmulkėjo. Per postmodernistinį meną užplūdo pinigai. Vyresnės kartos menininkai išvaikyti į pašalius, užgožti postmodernizmo savireklamos švyturių. Ir štai atsiverti R. Dichavičiaus albumą - Kazio Morkūno vitražai, Petro Repšio freskos, Stanislovo Kuzmos skulptūros... Dieve, kokia mokykla!
Klausykite, mes kuriame valstybės įvaizdį! Apgailėtinas sakinukas: "Lietuva drąsi šalis". 6 milijonai!.. Bejėgystė!.. Ir greta - šitokia knyga! Ar gali būti geresnis šalies įvaizdis, kai atsiverti tokią knygą ir matai tautos kūrybinį potencialą?! Juk važiuojam į Italiją ne skaityti kažkokių niekų apie italų drąsą, o žiūrėti jų meno, muziejų, architektūros. Tai viską apie juos pasako. Ir tai yra valstybės įvaizdis.
V. Valiušaitis. Knyga atskleidžia, kad ir toje pačioje Italijoje, Prancūzijoje lietuvių menininkų darbai puošia šventoves, rūmus, iškilius pastatus...
G. Kazimierėnas. Būtent. Štai Vytauto Švarlio vitražai Prancūzijoje. Jo darbai per visą pasaulį pasklidę. Nežinau ar čia tamsumas, ar beprotystė, ar paprasčiausias nepadorumas. Pinigus "plauna" net nesivaržydami. Tuo pat metu trypdami savo kultūrą ir savo meną. Valdininkams reikia vieną kartą šitai išaiškinti.
Menininkai išliko piliečiai
V. Valiušaitis. Pone Dichavičiau, knygos įžangoje rašote: „Laisvei atkovoti reikėjo šviesios dvasios, stiprios valios, drąsos ir pasiaukojamų veiksmų. Laimė, kad lemiamu momentu šias savybes mūsų tauta parodė.“ Kur vis tai dingo?
R. Dichavičius. Turėtų psichologai, analitikai paaiškinti. Nedingo staiga. Viskas vyko pamažu, tirpo lyg pavasarinis sniegas. Dvasia buvo niveliuojama per įvairius procesus. Dabar žmonės jau tarsi atsiprašinėja, ima lyg ir gėdytis to, jei jaučiasi saistomi tikrų vertybių, tikro jausmo. Apie patriotizmą, apie meilę savo tėvynei darosi lyg ir sarmata kalbėti. Menininkas, kuris imasi pozityvios kūrybos, jaučiasi beveik kaltas.
G. Kazimierėnas. Replika, kad ši dvasia "dingo", nėra teisinga. R. Dichavičiaus albumas kaip tik ir rodo, kad ji niekur nedingo. Sąjūdžio linija faktiškai buvo tęsiama visus dvidešimt metų. Ir tęsiama toliau.
R. Dichavičius. Ji dingo iš viešosios erdvės.
G. Kazimierėnas. Viešojoje erdvėje - taip, aimanos. Eksponuojamas nusivylimas valstybe. O štai daugybės menininkų kūryba laikoma užslėpta. Užslėpta būtent ta kūrybos dalis, kuri kupina pozityvo, pagarbos valstybei, meilės tėvynei, įsipareigojimo kultūrai. Tai niekur nėra dingę, tik slepiama ir nerodoma. Albumas "Laisvės paženklinti" paneigia tvirtinimus, kad Sąjūdžio dvasia išgaravo. Neišgaravo. Tik mūsų valdininkai, jos nerodydami, išduoda ir Lietuvos valstybę, ir Sąjūdį, ir savo kultūrą.
A. Stasiulevičius. Valstybė prasideda nuo vėliavos, nuo herbo. Mūsų pilietybė nuo Vyčio neatsiejama. Vytis yra ir mūsų asmeninis herbas. Valstybė negali būti be ženklų. Bet valstybė negali būti ir be meno. Albumas rodo, kad menininkai išliko piliečiai.
Susidomėjo tik Lietuvos lenkas
V. Valiušaitis. Pone Dichavičiau, kas jus paskatino imtis šio, atrodytų, vienam žmogui sunkiai įveikiamo projekto?
R. Dichavičius. Ačiū už klausimą, to manęs daug kas teiraujasi. Ėmiausi būtent iš tam tikro vidinio protesto. Neperdedu. Tiek neteisybės, tiek savotiškos moralinės pelkės šiandienos gyvenime! Ji mus tiesiog siurbte siurbia kiekvieną dieną. Nejau negalime atsitiesti? Lankausi pas draugus, kolegas, buvoju jų dirbtuvėse. Matau, yra tikrai daug gražaus meno. Bet pastebiu ir tai, kad daugelis jaučiasi lyg užguiti, nepastebimi, nelabai kam rūpį.
Su tais meniniais valstybės ženklais tarsi sieną pasistatėme. Nuo invazijų. Visi pro mus per amžius ėjo. O čia - ženklai. Sukūriau net aforizmą: "Ženklo priešas bijo labiau nei kalavijo". Kadangi simbolis - didelė jėga. O kai atsikovojam sąmonės erdvę, išvalom savo mintis, atsiveria kiti horizontai. Tada galime kurti tokius istorinius paveikslus, kaip prof. G. Kazimierėnas kuria. Ir kitos istorinės temos atsiveria - Vilniaus legendos ir t. t. Yra šimtai menininkų. Ragindavau: išleiskim enciklopediją, su menininkų kūrybos pristatymais - du, tris, keturis tomus. Nejau Dailininkų sąjungos narys, tiek metų dirbęs, nenusipelno 3-4 gražiai iliustruotų lapų? Atvažiuoja kolekcininkai, kolegos iš kitų šalių. Viskas būtų tarsi ant delno. Bet ne. Milijonus plukdo. Čia, lyginant su tais milijonais, būtų centai...
V. Valiušaitis. Ženklai, kaip sakė R. Dichavičius, tarsi užkoduota atmintis - Lietuvos valstybės, lietuviškos sąmonės. Kokios, prof. Kazimierėnai, jūsų aspiracijos, kodėl savo darbais pakrypote į istorinę tematiką?
Tačiau tapant atsirado apetitas. Dabar jau nelabai ir moku išeiti iš tos tematikos - taip visą mane ten įtraukė. Medžiagos susikaupė daugybė. Nebaigus vieno, kyla sumanymai kitam darbui. Kaip dailininkas, suprantu istorinio paveikslo reikšmę valstybei. Tai nepaprastai svarbu: istorijai, kultūrai, valstybės reprezentacijai, švietimui. Negaliu suprasti kaip gali būti tie dalykai tokie svetimi valstybės žmonėms, politikams? Man buvo ir džiugu, ir skaudu, kad mano darbai įdomūs pasirodė tik Lietuvos lenkui ponui Zbignievui Gulbinovičiui. Ilgainiui jis įsigijo ir kitus mano darbus.
Smirdi silkėm, kryptis - neaiški
V. Valiušaitis. Norint kurti istorinio pobūdžio drobes neužtenka vien teptuko ir molberto. Reikia istoriją pirmiausiai pačiam pažinti, suprasti, ją išgyventi. Daug skaitote?
G. Kazimierėnas. Jūs visiškai teisus. Su istorijos knygomis rimtai "draugauju" bent dešimtmetį. Knygynuose pirmiausiai einu ne prie meno albumų, o prie istorijos lentynos. Kūrybinis darbas labai įdomus: skaitymas, apmąstymai, praeities faktų, istorinių detalių rankiojimas. Iš viso to gimsta drobė. Nesijaučiu istorijos iliustratorius. Ir nenoriu juo būti. Noriu būti XXI amžiaus žmogus, kuris paliečia istorijos temą. Ir randa kažką naujo, ko negalėjo įžvelgti, pavyzdžiui, XVIII a. dalininkas. Kiekviena epocha turi pagimdyti savo požiūrį į savo istoriją.
A. Stasiulevičius. Nobelio premijos laureatas Albertas Camus inauguracinėje kalboje pasakė: baigėsi Mocarto laikai, kai menininkai buvo ant kranto. Dabar menininkas yra laive. Laivas smirdi silkėm, kryptis neaiški. Neaišku net kas prie vairo. Ir po to - genealus sakinys: menininkas atsakingas už laivo kryptį! Mes atsakingi už mūsų valstybės likimą. Tai mūsų pozicija.
Todėl ir mano Vilniaus tematika, ir istoriniai paveikslai yra mano, kaip menininko, pilietinės pozicijos išraiška. Tai mūsų Vilnius, tai mūsų architektūra, tai mūsų praeitis. Menininkas gina kultūrą, gina praeitį, gina istoriją.
O R. Dichavičiaus knyga - stebuklas. Kai matau, kaip apdovanojami ir gerbiami pseudokultūros atstovai, man negera ant širdies. Didvyriškumo esama ne tik fronto sąlygomis. Didvyriškumo esama ir kultūroje. Rimantui reikia vyriškai padėkoti! Jis tikras vyras!
Esama milžiniškos bangos
V. Valiušaitis. Grįžkime arčiau knygos. Pokalbio pradžioje buvo pastebėta, kad tai, kas atsispindi viešojoje erdvėje, toli gražu neišsemia Lietuvoje vykstančio gyvenimo turinio. Kas gyva žmonių širdyse, žmonių sąmonėje, kas žadina jų kūrybinį polėkį nebūtinai atsispindi viešumoje, pone Dichavičiau?
R. Dichavičius. Iš knygos matome, kad atstovaujami praktiškai visi kūrybos žanrai. Vadinasi, visi barai juda, visi kuria. Norėčiau pabrėžti begalinį menininkų sąžiningumą. Matyti su kokiu kruopštumu, su kokiu išmanymu, su kokia precizika - milimetro tikslumu! - atlikti darbai. Aukštas profesionalumas. Lenkiuosi prieš savo kolegas, prieš jų pagarbą savo profesijai.
O mūsų gyvenamas laikas bando išplauti net ir profesionalumo kriterijus. Man į galvą netelpa, kad buvo svarstinėjama reikia ar nereikia piešimo Dailės akademijoje? Iš pradžių pagalvojau, kad čia anekdotas. Bet pasirodo, kad tai buvo keliama ir svarstoma rimtai!
A. Stasiulevičius. Žiniasklaidoje per daug dėmesio skiriama politikams. Nei vienas politikas tiek nepadarė Lietuvai kaip Saulius Sondeckis. Su savo orkestru jis apvažiavo geriausias pasaulio filharmonijų sales, paliko apie Lietuvą patį geriausią įvaizdį. Šalies garbė labai dažnai priklauso nuo menininkų. Koks šalies meno lygis? Graikai sukūrė europinę kultūrą. Romėnai juos nukariavo. O graikų kultūra nukariavo romėnus. Kadangi romėnai nesukūrė originalios kultūros. Kultūra yra galingesnė už ginklus. Ir menas yra galingesnis už tankus.
G. Kazimierėnas. Man šita knyga kelia daug džiaugsmo. Iš jos matyti, kad esi ne vienas. Yra milžiniška banga, daugybė žmonių, kurie normaliai mąsto ir kuria. Tačiau jausmas vis tiek dvigubas: viena vertus - puiku, antra vertus - nenormalu, kad visa tai yra pogrindyje.
Sunkiausia būti savimi
V. Valiušaitis. Rimantas Dichavičius knygos pratarmę užbaigia žodžiais: „Knyga parodo, kuo mes buvome, kas esame ir kuo būsime“. Kokios jūsų baigiamosios mintys: kuo mes būsime?
R. Dichavičius. Turėtų įvykti dar kažkoks apsivalymo etapas. Per daug viešojoje erdvėje putų, per daug neteisybės. Varlamas Šalamovas, - viena šviesiausių Rusijos asmenybių, rašytojas, žmogus, perėjęs visus pragaro ratus, - sako, kad esame skolingi savo laikui. Dar neišvardyti visi lageriai, neišvardytos kankinimo vietos, neišvardytos didžiulės dvasinės netektys, kuriuos žmones suluošino, nubloškė į nebūtį. Privalome tai sugrąžinti.
A. Stasiulevičius. Pacituosiu strofą iš Simono Stanevičiaus eilėraščio, kurį jis parašė XIX a. pabaigoje, kai lietuvių perspektyvos buvo labai liūdnos: "Veizėk sviete nusiminęs / Kas ten Šiaurėj atsitiko, / Kad lietuvių senos giminės / pražuvime sveikos liko."
G. Kazimierėnas. Sunkiausia būti savimi. Tiek dailininkui, tiek kūrėjui, tiek šiaip žmogui. Tai reikalauja didžiulio, sunkaus vidinio darbo, skausmingos savikūros: kas aš, iš kur aš, kur einu, kokia mano buvimo prasmė? Privalu nustoti gėdytis pačių savęs. Būtina tobulinti save. Gludinti save. Dvasiškai augti. Nesidairyti ir nekopijuoti kitų estetinių reiškinių. Nereikia Lietuvoje auginti palmių. Auginkime egles, pušis. Ir visa tai, kas Lietuvoje auga. Ir darykime tai su pasitikėjimu.