DELFI antai ir vėl užvirė eilinė diskusija apie internetinių komentarų „kultūringumą“. Tai sveika ir naudinga – kuo daugiau apie tai šnekėsime, tuo daugiau šansų, kad kas nors ims keistis. Ypač būtų sveika, jei tokiose diskusijose ryžtųsi sudalyvauti autoritetai – Prezidentas, Premjeras, A.Bačkis, V.Alekna, A.Mamontovas, M.Martinaitis ar Just.Marcinkevičius. Tikėtina, kad jie dar gali nors truputėlį įtakoti slogią (anoniminių keikūnų) mąstyseną, jais dar šiek tiek pasitikima.
Pikti, pagiežingi internautų komentarai parodo, kad Lietuvos žmonių psichologinė ar net psichiatrinė padėtis yra labai bloga. Neatmylėti žmonės negali mylėti kitų. Kai širdis užblokuota, vystosi piktasis, irzlusis protas. Taip išsivysto ir chamiškasis internetinis bendravimo būdas – apkalbėti, teisti vieniems kitus, nekęsti. Dažnai tai pateisinama, net vadinama "kritiniu" mastymu, nematant savižudiškų tokios elgsenos pasekmių.
Jei duodi kam nors į snukį - esi, atseit, kritinio mastymo atstovas. O jei paglostai verkiantį, nuskriaustą, esi nesusipratimas šioje pragmatiškoje visuomenėje. Ką nors pakeisti tokioje visuomenėje yra gana sudėtinga, nes snukiadaužinis stilius dabar "ant bangos" - spaudoje, TV ir netgi teatre.
Keisti visa tai reikėtų pradėti (gal?) nuo „valstybinio užsakymo“ – jei valstybės vadovai, bažnyčios hierarchai imtų aktyviai pageidauti, kad viešojoj erdvėj, žurnalistikoj būtų kuo mažiau paniekos, agresijos. Juk - kokia yra viešoji erdvė, tokia ir internetinių keikūnų sąmonė – neįmanoma ugdyti kultūringą žmogų nekultūringoje aplinkoje.
Procesas ilgas, reikės daug kantrybės. Juk nesąmonė būtų iš penkiasdešimt metų prievartauto, nelaimingo piliečio reikalauti, kad jis tuoj pat imtų kalbėti prakilniais, mandagiais žodžiais. Kad pultų džiaugtis gyvenimu ir puošti jį... Akivaizdu, kad mūsų tauta išgyvena gilią dvasinę krizę – nebesuvokdama savęs, savo paskirties ir nebežinodama, kaip elgtis.
Dažnai susidaro įspūdis, tarsi Lietuvai būtų išoperuota moralinė savastis – ji nebeatsimena, kad gali būti ir graži tauta. Ir dabar jai, kaip kokiai išprievartautai našlaitei, belieka keiktis ir bent taip parodyti blogą, nepakeliamą savo būseną. Internetiniai komentarai – tai pagalbos šauksmas, riksmas – mūsų niekas nemyli!
Kažkada teko dalyvauti paskaitoje, kur buvo aiškinama apie naują psichologinį metodą - psichologai su fizikais rado būdą, kaip pagal elektromagnetinius žmogaus laukus diagnozuoti jo psichinę būseną. Pagal tai jie suskirstė žmones į keturis tipus (keturis psichoelektrinius krūvius) – plius du, plius vienas, minus vienas ir minus du.
Plius du – tai apsisprendęs gėris, tokių žmonių visada mažuma. Toks buvo a.a. popiežius Jonas Paulius II. Plius vienas – tai neapsisprendęs gėris, kuris norėtų keisti pasaulį, bet neturi pakankamai jėgos. Jei plius vienetukų susiburia nemaža bendruomenė, jie vienas kitą sustiprina ir pavirsta apsisprendusiu gėriu.
Tačiau įmanomas ir degradacijos kelias – neapsisprendęs gėris pavargsta, prasigeria ir ima ristis atgal – į minus vieną, t.y. – į neapsisprendusį blogį. Neapsisprendęs blogis yra pati pavojingiausia zona – jis neturi jėgų judėti nei į vieną pusę, tik irzliai, pasyviai egzistuoja ir keikiasi. Tokių Lietuvoje, atrodo, turime tikrai nemažai.
Kadangi neapsisprendęs blogis į pliusą judėti irgi neturi jėgų, tai dažniausias jo judėjimo vektorius – degradacija į minus du, į apsisprendusio blogio poziciją. O čia jau ima veikti dieviškasis paradokso dėsnis – anot paskaitos lektorių, minus du jau galima konvertuoti į plius du, t.y. juodžiausias blogis gali virsti šventumu, kaip prostitutė Marija Magdalietė pavirto šventąja.
Tai atsitinka minus dvejetukininkui praregėjus, atsivertus į Dievą, pasikrikštijus pas gerą kunigą, susirgus, atsitikus kokiai nors didelei ir skaudžiai netekčiai ar pan.
Jeigu tikėtume tokiomis prielaidomis, tai Lietuvos dominavusi pilkoji (minus vieno?) sąmonė, sprendžiant pagal internetinius komentarus, gan greitai virsta į minus du, o tada jau atsiranda nerealus, optimistinis Marijos Magdalietės šansas! Norisi tikėtis, kad netrukus ši tamsi masė pasikeis, konvertuosis į pozityvų, sąmoningą būvį. Ir tai jokia mistika, o paprasčiausia fizika – iš tamsos gimsta šviesa. Jos yra neatskiriamos.