2000 m. gegužės 18–19 d. tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo kvietimu Vilniaus rotušėje susirinkę Albanijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos ministrai paskelbė veiksią bendrai siekiant NATO narystės ir davė pradžią net ketverius metus vykusiam „Vilniaus procesui“. Tai 2000–2004 veikusi diplomatijos ir politikos įtakos grupė „Vilnius 10“ (V-10), kurioje lyderystė priklausė Lietuvai.
Esu įsitikinęs, kad būtent grupės „Vilnius 10“ veikla atliko kritinį vaidmenį užsitikrinant JAV Senato palankumą, kuris 2003 m. gegužės 8 d. vienbalsiai pasisakė dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Rumunijos Slovakijos ir Slovėnijos narystės NATO. Tai istorinis įvykis Lietuvai, jos saugumui ir vietai tarptautinėje erdvėje.
Praėjus dvidešimčiai metų drįstu praverti diplomatines uždangas bei pasidalinti Lietuvos diplomatijos lyderystės pamokomis tam, kad jos pasitarnautų išmintingiems sprendimams ateityje.
„NATO durys atviros, bet be garantijų“
Nors 1998 metais Baltijos šalims (prieš metus nesulaukusioms kvietimo į NATO) pavyko išsiderėti gan palankius JAV įsipareigojimus ateities narystei, visgi JAV prezidento B. Clintono, Estijos prezidento L. Merri, Latvijos prezidento G. Ulmanio ir Lietuvos prezidento A. Brazausko paskelbtoje Baltijos chartijoje pažado dėl mūsų narystės NATO nebuvo.
Viena vertus, pasiekta svarbi nuostata, kad „NATO durys yra ir visada išliks atviros kiekvienai partnerei valstybei, o Amerika pasiryžusi sukurti sąlygas, kad Estija, Lietuva ir Latvija vieną dieną peržengtų šį narystės slenkstį“, tačiau pažymėta, kad „niekas negali suteikti garantijų dėl įstojimo į NATO“. Tad 1998–1999 metais diplomatijos užkulisiuose intensyvėjo diskusijos ir spekuliacijos „kas būtų jeigu būtų?“.
Iškeltas klausimas, gal NATO verta pasielgti kaip Europos Sąjungai: kitame plėtros etape pakviesti ne visas Baltijos šalis, o vieną jų (ES 1997-ųjų pabaigoje pakvietė deryboms dėl stojimo tik vieną Baltijos valstybę – Estiją). Šios minties inspiruoti mes, Lietuvos diplomatai ir politikai, aktyviai ėmėmės priemonių, kad „nors viena iš Baltijos šalių“ būtų Lietuva.
Ministras Algirdas Saudargas JAV prezidento rinkimų kampanijos metu 1999-ųjų vasarą Teksase susitiko su Respublikonų partijos kandidatu G. W. Bushu ir aiškino apie NATO plėtros svarbą. Panašiai tuo pat metu, vadovaujant Lietuvos ištikimam draugui, buvusiam Nacionalinio saugumo patarėjui Dr. Zb. Brzezinskiui, pasirodė CSIS (Centre for Strategic and International Studies) labai ribotam naudojimui skirta rekomendacija kitame NATO plėtros etape pakviesti nare „nors vieną iš Baltijos valstybių – Lietuvą“.
Tačiau mūsų pastangos, įtakingos JAV Lietuvių bendruomenės bei iškilių Lenkijos išeivijos lyderių vieši ir konfidencialūs pasisakymai už „nors vieną Baltijos valstybę – Lietuvą“, negalėjo nesusilaukti erzelio Rygoje ir Taline bei kai kurių mums ypatingai svarbių draugų nepritarimo Vašingtone.
„Didysis sprogimas“
Po ilgų diskusijų, o kartais ir barnių su bendraminčiais Vašingtone, išaiškėjo, jog norint sudominti JAV sprendimų priėmėjus nepakaks vien emocionalios ir vertybinės „Pavergtų Tautų“ istorijos. Neįtikins pažadai didinti finansavimą gynybai ir gražinti bendruomeninį turtą žydų bendruomenei. Nepakaks organizuoto JAV Lietuvių Bendruomenės ir Lenkų išeivijos palaikymo ar įtakingo JAV Žydų komiteto žodžio.
Žinodami kitų Baltijos valstybių nuogąstavimus neleisti Lietuvai „pasprukti vienai į NATO“, ryžomės kalbėtis su Vidurio Europos pietinio flango šalimis. Didžiausia teritorija ir labiausia suinteresuota NATO plėtra buvo Rumunija. Gan greit radome bendrą kalbą ir pasidalinome politine atsakomybe, kad būtų suburta „Didžiojo sprogimo“ grupė – nuo Baltijos iki Balkanų – bendrai diskusijai apie NATO ateitį ir organizacijos plėtros būtinumą.
Lietuva buvo šio proceso iniciatorė. Todėl nesunkiai nuspręsta, kad NATO siekiančių valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyks Vilniuje. Įdomu tai, kad jau įpusėjus pasirengimui, netikėtai pasipylė įspėjimai tiek iš tuometinio JAV ambasadoriaus Vilniuje, tiek iš JAV Respublikonų ir Demokratų partijų užsienio politikos lyderių.
Pirma, jog tai nepatiks sąjungininkams Europoje, kurie buvo dar labiau skeptiški dėl NATO plėtros nei mūsų draugai JAV. Antra, kad pačiose JAV galime būti apkaltinti kišimusi į JAV prezidento rinkimus, siekdami kandidatų viešų pasisakymų dėl NATO plėtros. Trečia, tokia proaktyvia retorika, reikalaujant NATO plėtros, galime išprovokuoti neigiamą Rusijos reakciją, į ką NATO neturėtų kuo atsakyti.
Vilnius paruošė atsaką
Tai išgirdome. Ir po intensyvių pokalbių, pasiekėme JAV NATO komiteto pirmininkų respublikonų Bruce‘o Jacksono ir Julie Finley bei Demokratų partijos stratego Ronaldo Asmuso supratingumą, jog „Vilniaus grupės“ susitikimas bus konstruktyvus ir prasmingas. Mes pažadėjome paskelbti „diplomatišką pareiškimą“, o Amerikos draugai sutiko dalyvauti steigiamajame susitikime bei sudominti mūsų renginiu Vakarų žiniasklaidą.
Taip paruošėme „Vilniaus grupės“ pareiškimą, kuriame paraginome NATO plėtrą įgyvendinti jau 2002 metais. Akcentavome, kad visos narystės siekiančios šalys veiks principu: „Visi už vieną, vienas už visus.“ Kuo didesnis skaičius šalių bus pasiruošęs NATO narystei, tuo labiau Europa bus laisva ir vieninga. 2000 m. gegužės 19 d. Vilniaus Deklaracija užsibaigė žodžiais: „Mes raginame nares valstybes kitame NATO suvažiavime 2002 metais pakviesti mūsų demokratines valstybes tapti NATO narėmis.“
Savo ruožtu Vilnius gegužės 18–19 d. susilaukė ne tik Vidurio Europos šalių užsienio reikalų ministrų, bet ir didelio būrio Europos ir JAV žurnalistų, saugumo politikos ekspertų. Siekdami pareikšti netiesioginę paramą mūsų siekiams bei savotiškai „priežiūrai iš Europos“ atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas amb. Wolfgangas Ischingeris. Apie saugumo ir ekonominės gerovės tarpusavio priklausomybę kalbėjo vienos didžiausių Švedijos investuotojų dinastijos atstovų – Peteris Wallenbergas.
Bet bene svarbiausią įtaką konferencijos viešumui, kurio mums kritiškai reikėjo, turėjo išvakarėse įvykusi neformali vakaronė buvusio NBA žaidėjo Šarūno Marčiulionio sodyboje Dubingiuose. Įspūdinga tai, kad ten užsisukęs „Beer pong“ žaidimas taip įtraukė svečius, kad turbūt jam labiausiai turime būtų dėkingi už mūsų siekius palaikančias publikacijas Vakarų žiniasklaidoje.
Tuometiniai „Washington Post“ ir „The Wall Street Journal“ užsienio politikos redaktoriai Williamas Drozdiakas bei Frederickas Kempe – aistringi krepšinio ir Šarūno Marčiulionio gerbėjai – vis stebėjosi, kad likimas juos su Šarūnu suvedė kažkur Lietuvoje prie to keisto žaidimo stalo, diskutuojant apie NATO plėtrą! Jų vėlesni straipsniai ir komentarai buvo labai palankūs mūsų ir NATO plėtros siekiams.
„Vilniaus 10“ („V-10“) grupės veikla pasireiškė tuo, kad valstybės, priimdamos sprendimus dėl atitikimo NATO narystės reikalavimams, veikė tikslingai ir koordinuotai. Lygiai taip pat priimdavo pareiškimus dėl politinių įvykių Pasaulyje bei NATO plėtros.
Per tuos ketverius metus įvyko kelios dešimtys susitikimų prezidentų, premjerų, parlamento pirmininkų, užsienio ir gynybos ministrų bei ekspertų lygmenyje. Turint omenyje JAV vaidmenį NATO plėtros sprendimuose, „V-10“ veiklos epicentras įsisteigė Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Čia kassavaitiniams pasitarimams rinkosi „V-10“ ambasadoriai. Buvo paruoštas ir įgyvendintas „JAV senatorių planas“. Kiekviena šalis pasidalijo atsakomybės valstijomis ir konkrečiais senatoriais.
Kartą mano kabinete apsilankęs Bruce‘as Jacksonas pamatė didžiulį JAV žemėlapį, nužymėtą trispalvėmis: žalia – „už“, geltona – „nepasisprendęs“, raudona – „prieš“, ir paklausė manęs: „iš kur tu žinai, kol jie nebalsavo?“ bei pridėjo: „apskritai, už tokią veiklą gali būti paskelbtas non grata, darančiu įtaką JAV vidaus politikai“.
Bet visgi ačiū Amerikos Demokratijai, kuri toleruoja kitų demokratinių valstybių atstovų dalyvavimą aptariant užsienio politikos klausimus. Tą ir darėme individualių susitikimų su senatoriais metu, o taip pat ir specialioms temoms skirtuose Įstatymo leidėjo posėdžiuose.
Šitaip „V-10“ vardu turėjau garbę dalyvauti Kongreso užsienio reikalų komitete, kur pirmą kartą kitos šalies ambasadorius viešai atsakinėjo į klausimus apie mūsų šalių pasiruošimą prisiimti NATO narystės įsipareigojimus.
2003 m. sausį su talentinga Lietuvos ambasados komanda Vašingtone paruošėme „Senato balsavimo dėl NATO plėtros strategiją“. „V-10“ ambasadoriai pasklido po JAV valstijas. Bendravome su politikais, žurnalistais, verslo, nuomonės formuotojų lyderiais, siekdami juos įtikinti NATO plėtros nauda. Dėl NATO narystės vien aš susitikau su visais Kongreso nariais nors vieną kartą.
Ambasada Vašingtone ir mūsų kukli rezidencija buvo tapusios neformalia politikos sprendėjų ir formuotojų mėgstama vieta. Ministrai, kongresmenai, investuotojai, diplomatai, žurnalistai ir ekspertinės bendruomenės atstovai visada čia buvo šiltai priimami. NATO plėtra domėjosi ir susitikimui su Lietuvos ambasadoriumi savo rezidencijų duris atvėrė George‘as Sorosas, Warrenas Buffetas, Billas Gatesas ir daugelis kitų įtakingų asmenybių. Nuolatos peržiūrėdavome JAV politinį žemėlapį, kuris palaipsniui darydavosi „žalesnis“.
Tuometiniai Lietuvos vyriausybės ministrai, Seimo nariai buvo dažni svečiai Vašingtone, kur susitikimuose su savo kolegomis Valstybės departamente, Pentagone, Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese pristatydavo Lietuvos progresą vykdant NATO narystės įsipareigojimus.
2002 m. sausio 17 d. dvišaliam susitikimui Baltuosiuose rūmuose Prezidentą Valdą Adamkų ir delegaciją priėmė JAV Prezidentas George‘as W. Bushas. Šio susitikimo metu prezidentas perdavė politinę žinią ne tik Lietuvai, bet ir visoms „V-10“ valstybėms, kad JAV remia NATO plėtrą ir „pritars toms šalims, kurios atitiks NATO reikalavimus bei prisidės prie bendro saugumo“.
2000–2004 metais „V-10“ grupė tapo svariu politiniu veikėju reiškiant poziciją ne tik dėl NATO plėtros, bet ir aktualiais tarptautinės politikos klausimais. Grupės įtaka ypač pasireiškė po 2000 rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių prieš JAV.
Lietuvos iniciatyva NATO būstinėje ir šalių sostinėse buvo pristatomos bendros „V-10“ pozicijos Irako, Afganistano ir kitais klausimais. Tai labai nepatiko kai kurioms ES senbuvėms, kurios įžvelgė „Damoklo kardą“, atskrendantį Europos vienybei iš Vašingtono per Vilnių.
Po oficialaus Jungtinės Karalystės ir Lenkijos pritarimo paremti JAV karinę intervenciją Irake, o Vokietijai ir Prancūzijai tam protestuojant, „Vilniaus-10“ šalys buvo pastatytos prieš dilemą: būti su Amerika, net jei ji ir klydo, ar būti prieš JAV? Sprendimas buvo priimtas Lietuvos ambasadoje Vašingtone, kai 2002 m. vasario 6 d. buvo paruoštas „V-10“ laiškas, kuris parėmė JAV karinę intervenciją Irake.
Laiške buvo išsakytas pasitikėjimas parodymais, kuriuos JTO Saugumo Taryboje pateikė Valstybės Sekretoriaus Colinas Powellas, kad Irakas labai aiškiai pažeidė JTO rezoliucijas. „V-10“ laiške pažymėjome, kad „mūsų šalys puikiai supranta pavojus, kuriuos kelia tironijos, ir ypatingą atsakomybę, kurią prisiima demokratijos, kad būtų apgintos laisvės vertybės“.
Tai viešai buvo interpretuota kaip „V-10“ parama JAV karui Irake. „V-10“ pareiškimu, jį pavadinęs „Naujos Europos“ balsu, džiaugėsi JAV Gynybos sekretorius R. Rumsfeldas bei viceprezidentas D. Cheney. Tuo tarpu Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės atstovai viešai smerkė tokį Vidurio Europos šalių „išsišokimą“ bei kaltino „anglo saksų“ bandymais skaldyti Europos politinę vienybę. Prancūzijos prezidento J. Chiraco citata apie Vilniaus grupę, kuri „praleido gerą progą patylėti“, plačiai pasklido po Vakarų Europos žiniasklaidą.
„V-10“ įtaka ir Lietuva
Gebėjimas suburti „V-10“ valstybių grupę bei realiai vadovauti jos veiklai 2000–2004 metais iškėlė Lietuvos diplomatijos reputaciją europiečių, amerikiečių ir net nepritariančių NATO plėtrai valstybių atstovų akyse. Sutelkti bendram tikslui skirtingas valstybes nebuvo lengva. Tai reikalavo išminties, lankstumo, kartais ir gudrumo. Tačiau svarbiausia savybė buvo tikėjimas atliekamos misijos teisingumu.
Tai buvo istorinis šansas, kuriuo pasinaudojusios Lietuva ir jos vedamos kitos Vidurio Europos valstybės laiku užsitikrino svarbiausios ir galingiausios NATO narės – JAV – strateginę paramą.
Irako ir Afganistano karai iš dalies teigiamai paveikė tarptautinę aplinką bei JAV suinteresuotumą įgyti kuo daugiau sąjungininkų. Tuo metu ir Rusija buvo kitokia. Užsimezgus G. W. Busho ir V. Putino dialogui bei JAV ir Rusijai aktyviai bendradarbiaujant kovoje prieš tarptautinį terorizmą, Rusijos užsienio reikalų ministras I. Ivanovas, apsilankęs NATO būstinėje 2002-ųjų lapkritį net pareiškė, kad „Rusija nemato, kad NATO plėtra keltų grėsmę“.
„V-10“ ambasadoms Vašingtone tampriai bendradarbiaujant su JAV NATO komitetu, JAV lietuviais ir kitų etninių bendruomenių lyderiais, mums palankiais politikais, tyrinėtojais, apžvalgininkais, pavyko pasiekti ypač svarbią JAV Prezidento ir Senato paramą dėl NATO plėtros. Dėl lyderystės „V-10“ grupėje Lietuva įgijo unikalią prieigą prie aukščiausių JAV vadovų, svarbiausių abiejų politinių partijų lyderių bei įtakingų viešos nuomonės formuotojų. Šie santykiai iki šiol be galo svarbūs ir toliau puoselėjami.
2002 metais svarstant, į kurią iš Europos sostinių po Prahos NATO susitikimo turėtų vykti Prezidentas G. W. Bushas, Baltuosiuose rūmuose nebuvo abejonių, kad į Vilnių – ten, kur prasidėjo „V-10“ procesas. JAV administracija, gerbdama ir vertindama Lietuvos indėlį formuojant strateginį sprendimą dėl NATO plėtros, simboliškai pasirinko ir Prezidento G. W. Busho kalbos vietą: 2002 lapkričio 23 d. ji nuskambėjo Rotušės aikštėje. Ten, kur prasidėjo „Vilnius-10“ procesas.
Čia nuskambėjo istorijon įėję JAV Prezidento G. W. Busho žodžiai: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įsiliejate į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo nares. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“