Tačiau vienas įdomiausių kalbų fenomenų yra šalių pavadinimai. Savo brolius baltus, išsaugojusius savo valstybę mes vadiname latviais, o valstybė yra Latvija. Tai visiškai sutampa su jų pačių vartojamu pavadinimu. Gerokai sudėtingesnis yra Baltarusijos atvejis. Prasidėjus įtampoms su šia valstybe, mes pradėjome galvoti apie pavadinimo perkonstravimą.
Buvo pasiūlytas dirbtinis Baltarusios pavadinimas, kuris būtų visiškas naujadaras, nors turime archaišką Gudijos pavadinimą, kuris labai aiškiai atskiria šią valstybę nuo Rusijos, distancijuoja, o tuo pačiu iškelia mūsų pačių kalbos lobius.
Labai įdomus yra Lenkijos pavadinimo atvejis. Patys jie savo valstybę vadina Polska, o šio pavadinimo variacijos (jeigu pavadinimas nesutampa su originaliu pačių lenkų naudojamu pavadinimu) paplitusios po pasaulį. Galimos hipotezės, kaip susiformavo šis pavadinimas mūsų kalboje, kuris yra savitas. Tarp įvairių hipotezių, man atrodo, kad logiškiausia yra tokia: pavadinimas perimtas iš dabartinių ukrainiečių protėvių, kurie gyveno dabartinėje Vakarų Ukrainoje ir lietuvių karinių pajėgų suaktyvėjimo metu lenkus vadino savo kalba liachy.
Tai atitinka ir politines realijas, kadangi ankstyviausi lietuvių karo žygiai į Lenkiją buvo nukreipti būtent iš šios erdvės, kuomet Rusios kunigaikščiai naudojosi lietuvių paslaugomis, kariaudami su savo kaimynais.
Dar paslaptingesnis yra Vokietijos ir vokiečių pavadinimas. Tai niekaip nesisieja su jų pačių naudojamu šalies pavadinimų Deutschland. Tačiau mes galime puikiai suvokti, kad šis pavadinimas liudija kažkokius itin archaiškus kalbos klodus, kadangi jis giminingas latvių vartojamai formai – Vācija. Tai nėra vien tik kryžiaus žygių į Baltijos regioną padarinys (apie tai liudytų estiškas Vokietijos pavadinimas – Saksamaa, kadangi didžioji dalis į Livoniją atvykstančių kolonistų buvo kilę iš Saksonijos). Pasak kalbininkų, šis pavadinimas ženklina žymiai senesnius baltų ir germanų santykius – jis siejasi su Skandinavijos žeme. Tačiau paaiškinti mes taip ir negalime šio paslaptingo Vokietijos pavadinimo.
Akivaizdu, kad Valstybių ir tautų pavadinimai yra kalbos nešiotojų reikalas. Mes patys sprendžiame, kaip ir kokiais būdais vadinsime mūsų artimesnes ar tolimesnes kaimynes. Dar visai nesenas pavyzdys kaip rusifikuotą šalies pavadinimą mes pakeitėm į originalųjį – žinoma, turiu omenyje Gruzijos virtimo į Saktarvelą atvejį. Ir nors vis dar pratinamės prie naujojo pavadinimo, o teksto redaktorius vis dar braukia naują pavadinimą kaip neteisingą (neturėdamas žodžiui „Gruzija“ jokių priekaištų), tačiau slenkant laikui mes prie jo priprasime ir džiaugsimės, kad turime ypatingą ryšį su šia šalimi. Todėl šalies pavadinimas, kaip vadinsime konkrečią šalį, yra pirmiausiai mūsų pačių reikalas.
Taigi, grįžkime prie Maskovijos. Rusija nebūtinai turi būti Rusija. Jos elitas net ir pats to ne visada norėjo. Dar visai nesenai jie patys save apšaukė Sovietų Sąjunga ir buvo tuo patenkintas. Jeigu pažiūrėsime į Baltijos šalis, mes vienintelei šią šalį vadiname kaip jie nori: latviai Rusiją vadina Krievija, o estai – Vanemaa. Taigi, Baltijos šalių tarpe egzistuoja tam tikros variacijos, kurios yra tradicinės. Todėl kodėl mes negalime grįžti prie tradicinio šios šalies pavadinimo?
Prasidėjus karui, internetinis folkloras padvelkė įvairiausiais Rusijos vardais, pradedant Rosija, Ruzzija ir baigiant Maskolija. Jeigu du pirmieji rodo mūsų sudėtingą santykį su šia šalimi, kuomet mes norime distancijuotis nuo Rusios idėjos perleidimo Maskvai, tai paskutinysis yra vienas iš svarstytinų variantų. Iš tiesų, dar XIX – XX a. sandūros literatūroje rusai dažnai buvo vadinami maskoliais, kas rodo mūsų senojo pavadinimo gyvybingumą.
Iki XVII-XVIII a. Abiejų Tautų Respubliką ištikusių krizių, kuomet Rusijos pavadinimas buvo mums primestas, mes galėjome kalbėti apie Maskvą, Maskovija, ar, kaip šiuolaikiniai istorikai korektiškai bando pasakyti, Maskvos valstybę.
Lietuva Maskvoje nematė Rusios vienijimo centro, kol nebuvo šiam įvykiui išprievartauta vidaus krizių. Jeigu pasiimtume XVI a. diplomatinį susirašinėjimą su maskovitais, tai pamatysime, kad, ko gero, kiekviena diplomatinė akcija taip pat liesdavo ir jų valstybės pavadinimą. Pretenzijos į dominavimą visoje Rusioje ir siekis tai įtvirtinti diplomatiniais keliais buvo vienas iš maskovitų užsienio politikos bruožų.
Dar XIV a. prasidėjęs siekis dominuoti regione virto ligota patologija. Imperatorius Konstantinopolyje padarė nuolaidas ir, nežiūrėdamas į realią situaciją, Maskvos valdovus pradėjo tituluoti visos Rusios karaliais. Gali būti, kad tam sudarė prielaidas tuo metu Maskovijoje rezidavusio metropolito titulas, kuris save įvardijo kaip Kijevo ir Visos Rusios metropolitą. Tačiau nuo to laiko pretenzijos į dominavimą Rusios erdvėje augo žvėriškai.
XV-XVI a. sandūroje, suėdus paskutines nepriklausomas Rusios žemes, jas prijungus prie Maskovijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko vienintelis forpostas, kur dar galėjo Rusios erdvėje plėstis Maskovija. Prasidėjo sudėtingi diplomatiniai žaidimai, su pretenzijomis, su siekiais įforminti tas pretenzijas. O Lietuva laikėsi savosios pozicijos. Šalia realių karų, kuriuos XVI a. Lietuva turėjo kariauti su Maskovija, funkcionavo ir valstybės pavadinimo karas. Tik XVII-XVIII a. ši situacija pasikeitė.
Grįžtant prie Pirmojoje Lietuvos Respublikoje naudoto Rusijos pavadinimo, mums darbą palengvino tai, kad jie patys šio pavadinimo atsisakė ir pasivadino sovietais. Tuomet buvo paprastas ir nesudėtingas pavadinimas, kuris leido atskirti sovietus nuo Rusios. Šiandiena tam reikalingas valingas veiksmas. Šiandien turime grįžti prie savo istorinio pavadinimo (kaip latvių ir estų atveju), kuris skamba elementariai, tačiau labai aiškiai ir suprantamai – Maskovija.
Tiesą pasakius, politinės kultūros elementai, perimti iš Konstantinopolio ir Sarajaus, kuomet despotiški rėžimai buvo šios šalies valdovams pavyzdys, niekur nedingo. Mes puikiai suprantame, kad savo esme tai yra despotija. Ir despotija su labai nedideliu centru, esančiu Maskvoje. Kaip jie patys sako, pas juos pastatyta valdžios vertikalė, kuri koncentruojasi Maskvoje. Jeigu jie patys šį dalyką pripažįsta, kodėl mes turime jiems prieštarauti? Bandymas perimti Europos kultūros ir civilizacijos formas jiems netiko. Prievarta virsti Rusija jie nepajėgė. Turėjo galimybę, bet nesugebėjo pasinaudoti. Kas mes tokie, kad tam prieštarautume?
Tegul lieka Maskovija, tegul lieka maskovitais. Tai sąvokos iš mūsų politinės kultūros istorijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.