Kalbėdamas apie Lietuvą, visada su malonumu sau ir aplinkiniams galiu konstatuoti, kiek daug yra pasiekta per laisvės metus, kaip mes radome atsakus į iškylančius iššūkius ir kaip Lietuva darėsi vis vakarietiškesnė valstybė. Nusikalstamumas, korupcija, nepotizmas ir kitos mažos valstybės problemos po truputį traukiasi į praeitį ir tuo reikia džiaugti, pripažįstant pasiekimus. Tačiau visame šiame procese mes galime stebėti ir katastrofas.
Mažos valstybės iššūkiai, susiformavę būnant ant geopolitinių plokščių pakraščio. Išmoktos pamokos, kad gynyba yra svarbu, kad reikia priklausyti gynybiniams blokams ir kad gynyba yra pirmiausia mūsų pačių reikalas. Būdami tokioje situacijoje, mes suvokiame, kad turime priešą išorėje, kurio reikia saugotis. Tačiau pirmasis Prezidento rinkimų etapas parodė, kad turime priešą ir viduje.
Tai nebuvo didelė paslaptis – Lietuvai nelojalių Lietuvos gyventojų, kurių mes niekaip nesugebėjome integruoti, visada buvo apie 10 procentų. Ir šis aspektas mums kalba apie galimą katastrofą, kuomet taip pat, kaip ir 1940 metais, bus kam pasitikti tankus su gėlėmis. O tai jau geopolitinis pralaimėjimas.
Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų. Mes šios problemos tarsi ir nepastebime, nediskutuojame, koks turėtų būti integracijos modelis, juk jeigu priimame šiuos naujus žmones, kažkaip reikia juos įsprausti į mūsų visuomenę. Tačiau kaip?
Kalbėdami apie tai, kad Lietuvoje nelojalių gyventojų visada buvo daug, turime pastebėti, kad pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų. Mes šios problemos tarsi ir nepastebime, nediskutuojame, koks turėtų būti integracijos modelis, juk jeigu priimame šiuos naujus žmones, kažkaip reikia juos įsprausti į mūsų visuomenę. Tačiau kaip?
Vienintelis kelias yra švietimas. Tik pasitelkdami švietimą galime padėti žmonėms integruotis, suprasti mus ir susivokti patiems, ar jie nori čia integruotis. Tai lojalumo krizę patiriantys žmonės, kurie išvyko iš savo tėvynių, tačiau mes neturime absoliučiai jokio supratimo, kokie motyvai juos veda. Ekonominiai, politiniai ar vertybiniai? Koks jų santykis? Kada turėsime normalius tyrimus, bandančius atsakyti į tokius klausimus?
Mokslas, kuris gali bandyti kelti šiuos klausimus, tarsi ir nepasitelkiamas. Mes vis dar neturime suvokimo apie tai, kaip reikia priimti naujai atvykusius. Koks integracijos planas ir koks modelis. Net apie karo pabėgėlius iš Ukrainos mes nedrįstame paklausti: o kas bus, kuomet karas pasibaigs? Jie pasiliks Lietuvoje ar sugrįš į Ukrainą? Gudijos neapibrėžtumas taip pat yra faktorius. Mes nežinome, kokios Gudijos norime. Tiesiog įsivaizduojame, kad ten kažkokiais keistais būdais turi būti sukurta demokratija. Tačiau koks jos turinys? Į tai atsakymų mes neturime, neturime jokios strategijos. Ir tai yra baisiausia, kas prognozuoja katastrofą.
Žvelgiant į politinį lauką, atrodo, kad mes galime pyktis dėl perėjos spalvos, dėl paberto smėlio, dėl lentelių. Tačiau tingime sugalvoti kažką savo ir autentiško. Būtent tingėjimas galvoti, tingėjimas vertinti patiems, kokius iššūkius mums kuria ši diena, ir veda prie katastrofos. Padabinę savo kalbas įvairiais šūkiais, mes nesugebame sutelkti žmonių bendram darbui. Vyrauja požiūris „myliu-nemyliu“. Labai paprasta priimti tai, kas tau artima ir suprantama. Pabandyk apmąstyti tai, su kuo nesutinki. Ir tada atsiveria vaizdas, jog pasaulis yra žymiai sudėtingesnis.
Besidžiaugdami pilnėjančia Lietuva, visada turime nepaleisti iš akių, kad tokiu būdu susidaro prielaidos vykti demografinei katastrofai. Juk demografija – tai ne tik kiekybė, bet ir kokybė.
Todėl besidžiaugdami pilnėjančia Lietuva, visada turime nepaleisti iš akių, kad tokiu būdu susidaro prielaidos vykti demografinei katastrofai. Juk demografija – tai ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Referendumą dėl pilietybės išsaugojimo organizavę žmonės tai darė atsainiai, labiausiai trūko aiškumo ir supratimo, kam tas referendumas. Pasyvūs užsienyje gyvenantys lietuviai – taip pat kokybinis parametras. Nors matydami lituanistinių mokyklų ar bendruomenių veiklą, tikrai neturime teisės šių žmonių atsisakyti. Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantys ir ją vis papildantys užsieniečiai juk irgi yra iššūkis. Kaip su juo dorosimės? Atsakymų vis dar nėra.
Galima būtų grįžti prie rinkiminių debatų – šis klausimas nebuvo kažkaip ypatingai gvildentas. Nors buvo paliestos švietimo problemos, tačiau ir jos pasiliko nuošalyje. Ką per debatus galėjome išvysti? Turime du svarbiausius mūsų valstybės pareigūnus, kurie pasisakė šiais klausimais.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasakojo apie savo iniciatyvas: įtraukus ugdymas, lygaus starto galimybės ir t. t. Tačiau ką jos reiškė? Pats konstatavo, kad nebuvo numatyta lėšų įgyvendinti tokioms iniciatyvoms. Nors instrumentai (biudžeto vetavimas, spaudimas naudojantis veto teise ir t .t.) buvo jo rankose. Tačiau tai nepasirodė pakankamai svarbu jam pačiam.
Premjerė Ingrida Šimonytė irgi laikėsi panašiai. Iš pradžių buvo primintas didėjantis švietimo biudžetas, operuojama skaičiais (finansai, studentai, moksleiviai), tačiau galiausiai, neatlaikiusi spaudimo, ji pripažino, kad mokyklų tinklas priklauso savivaldybėms ir kad jos yra administratorius, o su klausimais dėl detalių galima eiti ten. Savivaldybėse ieškoti mokytojo prestižo, savivaldybėse ieškoti pavyzdžių ir t. t.
Jeigu prisimintume „Covid-19“ valdymą, apie jį visi viską žinojo. Nes tai buvo akivaizdi politinės darbotvarkės dalis. Todėl, žvelgdami į demografijos kiekybės ir kokybės klausimus, mes turime pripažinti, kad katastrofos mes kol kas čia nematome, nors ji akivaizdi. Stovėdami katastrofos akivaizdoje mes vis dar tingime galvoti. Ar ilgai tai gali tęstis?
Tiek Prezidentas, tiek premjerė pademonstravo, kad švietimas, t. y. demografijos kokybės klausimai, jiems nelabai rūpi, jie nėra jų apgalvoję. Tai ne jų funkcijos. Tačiau... Jeigu prisimintume „Covid-19“ valdymą, apie jį visi viską žinojo. Nes tai buvo akivaizdi politinės darbotvarkės dalis.
Todėl, žvelgdami į demografijos kiekybės ir kokybės klausimus, mes turime pripažinti, kad katastrofos mes kol kas čia nematome, nors ji akivaizdi. Stovėdami katastrofos akivaizdoje mes vis dar tingime galvoti. Ar ilgai tai gali tęstis? Kodėl negalime numatyti ir spręsti problemas iš anksto? Kažkokia keista nuojauta kankina, kad netrukus teks dėl to verstis per galvą.
