Kas mes? Suprantame, kad esam europiečiai, tačiau kaip ir kuriam regionui mes galėtume save priskirti, kad galėtume veikti kiek įmanoma labiau matomai ir efektyviai?
Be jokios abejonės, lengviausia būtų save apibrėžti kaip Baltijos šalių grupės narį, tačiau vargu, ar tai galima laikyti regionu. Veikiau tai mikroregionas, kuris galėtų sėkmingai kurti nedidelius projektus Europoje (pvz., su Beneliukso šalimis) ar atstovauti Europos Sąjungai už jos ribų (pvz., kuriant bendras platformas, tarkim, su Kaukazo šalimis). Tačiau, jeigu žvelgtume į Baltijos šalis – jos pernelyg skirtingos viena nuo kitos, jas jungia okupacinė patirtis, nualinta okupacijos ekonomika ir nustekentos visuomeninės struktūros. Tačiau didesnės bendrystės nėra. Mes konstruojame daugiapakopę tapatybę ten, kur ji gali veikti sudėtingai.
Kitas aspektas, jog bandydami apsibrėžti savo regioninę tapatybę, mes tiksliai nežinome, ko siekiame. Lietuvoje yra populiarios dvi kryptis – Šiaurės Europa ir Vidurio Rytų Europa.
Idėja apie Šiaurės šalių vienybę, ypač dabar, kada Baltijos jūra tampa vidiniu NATO šalių ežeru, gali būti labai patraukli. Ir norint sukurti stabilias struktūras, reikia ieškoti to, kas mus galėtų jungti, tačiau tai yra labai perspektyvu.
Į Šiaurės Europą mus traukia kaip Baltijos šalių dalį, tačiau tik Estija iš visų Baltijos šalių yra sukūrusi itin intensyvius santykius su Skandinavijos šalimis (ir pirmiausia su Suomija). Lietuvos istorinė ir kultūrinė patirtis lyg ir nedera šiam regionui, dar daugiau, kaip Švedijos antagonistai mes ilgai buvome jų priešininkai, kariavome ilgus ir sudėtingus karus. Galbūt tai jau tolima istorija, tačiau būtent istorijoje nerandame jungčių. Ar galime jas sukurti? Ko gero, taip. Idėja apie Šiaurės šalių vienybę, ypač dabar, kada Baltijos jūra tampa vidiniu NATO šalių ežeru, gali būti labai patraukli. Ir norint sukurti stabilias struktūras, reikia ieškoti to, kas mus galėtų jungti, tačiau tai yra labai perspektyvu.
Ne mažiau įdomi ir vertinga yra patirtis, projektuojant Lietuvą kaip Vidurio Rytų Europos dalį. Tai iš tiesų gali būti produktyvu, kadangi Lietuva turi ilgą istorinę tradiciją būti šios istorinės erdvės dalimi.
Suklijuoti tai, kas išbyrėjo, būtų labai sunku vien dėl to, jog buvo pasirinktos skirtingos valstybių strategijos. Jeigu Lietuva ir Lenkija pasirinko euroatlantinės integracijos kelią, Ukraina ilgą laiką bandė laviruoti tarp dviejų pasaulių, nesugebėdama priimti galutinio sprendimo. Tuo tarpu Gudija atrodo labai tolima ir jos išsiveržimas iš Maskvos glėbio netgi neatrodo labai realus. Tačiau ar mes ruošiamės Maskovijos griūčiai? Ar turime strategiją Gudijos atžvilgiu?
Žinoma, visada galime atsiremti į istorinę tapatybę, kuomet buvome Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos dalimi, o tiksliau – vienu iš centrų. Šiandien tai leistų efektyviai konstruoti nedidelės apimties įtakas, tačiau panašu, kad mes nesidomime net pačiais savimi. Galiausiai tai nelabai ir veikia, nes suklijuoti tai, kas išbyrėjo, būtų labai sunku vien dėl to, jog buvo pasirinktos skirtingos valstybių strategijos. Jeigu Lietuva ir Lenkija pasirinko euroatlantinės integracijos kelią, Ukraina ilgą laiką bandė laviruoti tarp dviejų pasaulių, nesugebėdama priimti galutinio sprendimo.
Tuo tarpu Gudija atrodo labai tolima ir jos išsiveržimas iš Maskvos glėbio netgi neatrodo labai realus. Tačiau ar mes ruošiamės Maskovijos griūčiai? Ar turime strategiją Gudijos atžvilgiu? Šiandien galime pasakyti ne, ir mūsų istorinė patirtis kaip Vidurio Rytų Europos pakraščio, nors ir kondensuojasi vėl, vis dėlto, mes neturime matymo, kas bus po 5 ar 10 metų.
Vis dėlto, galime prisiminti Jogailaičių Europą, kuri buvo itin svarbus veiksnys, kuriant Vidurio Rytų Europą. Tačiau, deja, patys nesame gerai apmąstę Jogailaičių idėjos savo istorijoje.
Veikiausiai tai susiję su faktoriumi, jog dinastija, konstruodama savo pozicijas Europoje, vis labiau nustojo būti lietuviška (bent taip matoma klasikinėje Lietuvos istoriografijoje), tapo vis labiau lenkiška ir po truputį pasidarė svetima. Mes neturime pasidarę savo valdovų, priklausiusių Jogailaičių dinastijai, biografinių tyrimų. Mes juos tarsi ir atstūmėme, nors būtent šios dinastijos valdovai buvo paskutiniai, kurie sėdėdami Lietuvos soste kalbėjo lietuviškai, rūpinosi Lietuvos valstybingumu ir stengėsi išlaikyti Lietuvą kuo stipresnę, įvairiomis priemonėmis, tuo pačiu čia nešdami ir Europos idėją.
Bet kokiu atveju, savo veikimo modelio ir savo vietos Europoje turime ieškoti atsiremdami į kultūrines patirtis. Šiuo atveju dominuojantis žvilgsnis į Briuselį, į Europos Sąjungos galingiausių valstybių sostines rodo, kad mūsų istorinė patirtis ignoruojama. Mes neturime, apie ką kalbėtis su savo partneriais, nes šiandien esame pralaimėję kovą dėl savo istorinės atminties.
Mes galime save suvokti kaip erdvė, kur Šiaurės Europa susitinka su Vidurio Rytų Europa. Mes galime būti jungtimi, kuri konsoliduoja Europą, kur gali vykti susitikimas. Tačiau tam, kad tai vyktų, mes patys turime suprasti, ko siekiame, kokia mūsų tapatybė.
Buvimas aiškiai apibrėžtoje Baltijos šalių grupėje atveria vienas perspektyvas. Atsirėmimas į savo gilesnes istorines patirtis mums atveria kitas perspektyvas. Bet juk tai yra puiku! Mes galime save suvokti kaip erdvė, kur Šiaurės Europa susitinka su Vidurio Rytų Europa.
Mes galime būti jungtimi, kuri konsoliduoja Europą, kur gali vykti susitikimas. Tačiau tam, kad tai vyktų, mes patys turime suprasti, ko siekiame, kokia mūsų tapatybė. Ir tuomet mūsų politinis, ekonominis, kultūrinis, mokslinis veikimas galės įgauti aiškiai apibrėžtą tikslą. Tai sustiprintų mus pačius, tačiau pirmiausia turime laimėti kovą prieš savo vidinius demonus. Mes turime nugalėti savo istorinę ir kultūrinę amneziją.
