Motinystė kaip reiškinys užprogramuotas mumyse Dievo plano ar evoliucijos – kaip kam atrodo svarbiau. Tai ypatingas ryšys tarp motinos ir kūdikio, kurio tėvas negali pakeisti. Ir ne tik todėl, kad vyrų pieno liaukos menkai išvystytos ir jas pasitelkus kūdikį sunku išmaitinti. Tėvai, prisiminę nukritusį ar susižeidusį vaiką, retai kada išgirsta šaukiant juos į pagalbą. Pirmoji vaiko reakcija yra pasišaukti mamą. Tai ypatingas ryšys, kurį tėvas, kad ir koks jis būtų nuostabus, vargu, ar gali pakeisti. Todėl iš naujo reikia apgalvoti motinystės idėją mūsų visuomenėje.
Tenka grįžti prie prigimties, apmąstant industrinės ir postindustrinės visuomenės iššūkius ir santykius šeimoje. Bandymas suvokti, kokia yra moters vieta, negali būti atsietas nuo istorinės perspektyvos.
Iš tiesų, motinos ir vaiko ryšys yra ypatingas, dėl to galime neabejoti. Tėvas tegali papildyti, bet ne pakeisti šiuos santykius. Todėl tenka grįžti prie prigimties, apmąstant industrinės ir postindustrinės visuomenės iššūkius ir santykius šeimoje. Bandymas suvokti, kokia yra moters vieta, negali būti atsietas nuo istorinės perspektyvos.
Dar visai neseniai moteris sugebėdavo realizuotis šeimoje. Dirbanti moteris mūsų visuomenėje buvo daugiau išimtis negu taisyklė. Jeigu pasitikrintume tarpukario statistiką, pamatytume, kad moterų darbas nesudarė reikšmingos dalies. Tačiau šiandien mes negalime įsivaizduoti visuomenės, kurioje moteris nedalyvautų darbo rinkoje. Kaip tai atsitiko?
Žinoma, tai įvyko sovietmečiu, kada vyko sparti industrializacija, o marksistiniai lozungai dominavo visur, kur tik pažvelgsi. Idėja apie šviesų rytojų ir susitelkimas komunizmo idėjos realizavimo labui buvo ne tik kasdienybė. Idėjos apie gražesnį gyvenimą buvo lydimos ne tik penkmečio planų, partijos susirinkimų, bet taip pat ir totalaus visuomenės nuskurdinimo.
Jeigu prisimintume sovietines represijas, jų tikslas buvo sunaikinti ne tik alternatyviai mąstančius, tačiau taip pat ir versliausius bei sėkmingiausius žmones, paskelbiant juos buržuaziniais priešais ar buožėmis. Ir tai nebuvo vykdoma siekiant, kad visi gyventų vienodai gerai. Proletariato diktatūra reikalavo, kad visi gyventų iš pradžių vienodai blogai, o paskui būtų sukurtas šviesus rytojus, į kurį turi atvesti partija. Tačiau...
Lietuvoje moteris iš šeimos buvo „išimta“ partijos nurodymų ir visuotinio skurdo, kurį kūrė sovietinė teroro mašina. Ši mašina, terorizavusi visuomenę, buvo negailestinga. Jeigu prisiminsim idėjas apie internatus, kur vaikai turėjo būti iškeliami iš šeimos ir auklėjami pagal komunistinio mąstymo kurpalių, tuomet nereikia stebėtis, kad šeima išgyveno eroziją.
Jeigu geriau pagalvoji, Lietuvoje moteris iš šeimos buvo „išimta“ partijos nurodymų ir visuotinio skurdo, kurį kūrė sovietinė teroro mašina. Ši mašina, terorizavusi visuomenę, buvo negailestinga. Jeigu prisiminsim idėjas apie internatus, kur vaikai turėjo būti iškeliami iš šeimos ir auklėjami pagal komunistinio mąstymo kurpalių, tuomet nereikia stebėtis, kad šeima išgyveno eroziją. Pavliko Morozovo, kuris įskundė tėvus, nes komunistinis mėšlas buvo praplovęs jo smegenis, pavyzdys buvo transliuojamas kaip pozityvus. Tai ardė šeimą, o tuo pačiu menkino motinystės pašaukimą.
Visuotinio sovietinio skurdo sukonstruotas visuomenės modelis nedavė pasirinkimo moteriai pačiai spręsti, ko ji nori iš gyvenimo, koks yra jos fiziologinis ar psichologinis pašaukimas. Visuotinis skurdas moterį pavertė tiesiog gamybos priemone, kuri nebeturėjo jokio pasirinkimo ir jokios laisvės, kad priimtų jai pačiai svarbius ir aktualius sprendimus. Ką moteriai veikti? Koks yra jos pašaukimas? Ką daryti su savuoju gyvenimu? Mūsų visuomenė, vis dar kamuojama posovietinių traumų, neleidžia drąsiai ir atvirai pasakyti, ko mes iš tikro norime. Mokykla negali paruošti moters tokiam iššūkiui, nes šia prasme sovietmetis iš jos taip ir neišėjo, o laisvės idėja vis dar neatėjo.
Jeigu leistumės į mažos mergaitės stebėjimus, kai ji ikimokykliniame laikotarpyje žaidžia savo susikurtame saugiame pasaulyje, galime pamatyti, kad ji imituoja mamą. Žaidimas su lėlėmis, namų jaukumo kūrimas, tvarkos palaikymas – visa tai motinos funkcijų imitavimas, kuris vėliau kažkur dingsta, nes konstruojamoje visuomenėje matomos visiškai kitokios moters funkcijos. Bandoma sukilninti moters profesinės ar kūrybinės realizacijos klausimą, kuris neabejotinai yra svarbus. Tačiau jis yra marksistinės ideologijos įkaitas, nes moteris ir toliau bandoma paversti gamybos priemone, nužudant jos pašaukimą, kurį maža mergaitė demonstravo žaisdama su lėlėmis.
Norėčiau sociologinės apklausos su atvirais atsakymais, ko nori moterys? Ne šiaip ko nori moterys, o ko norėtų moterys, jeigu nereikėtų jaudintis dėl finansinio aprūpinimo. Ir atsakymai, padiktuoti skurdo (namai, automobiliai, rūbai, kelionės ir t. t.) ir nepritekliaus, būtų eliminuoti. Ko nori moterys? Kaip jos pačios mato savo pašaukimą? Kokie vaizdiniai tūno jų galvose? Ar dar liko vietos moterų sąmonėje motinystei?
Šiandien, galvodamas apie mokslinio pažinimo ir tyrimų principais konstruojamą santykį su aplinka, norėčiau vieno visuomenės tyrimo. Norėčiau sociologinės apklausos su atvirais atsakymais, ko nori moterys? Ne šiaip ko nori moterys, o ko norėtų moterys, jeigu nereikėtų jaudintis dėl finansinio aprūpinimo. Ir atsakymai, padiktuoti skurdo (namai, automobiliai, rūbai, kelionės ir t. t.) ir nepritekliaus, būtų eliminuoti. Ko nori moterys? Kaip jos pačios mato savo pašaukimą? Kokie vaizdiniai tūno jų galvose? Ar dar liko vietos moterų sąmonėje motinystei?
Kai pagalvoji, juk motinystės pašaukimas yra tiesiog įstabus nuotykis. Iš verkiančio, miegančio, valgančio ir besituštinančio maždaug 3–4 kilogramo mėsos gabalo galima išugdyti žmogų. Tai nuotykis, kuris vėliau tęsiasi visą gyvenimą, kuomet tu pats ugdaisi ir ugdai žmogų kitame. Juk tai pats nuostabiausias iššūkis, koks tik gali būti moters ar šeimos gyvenime. Tai yra galimybė realizuoti savo artimo meilę ar, jeigu norėtume priartėti prie mokslinės biologų kalbos, išplatinti savo genus. Bet kokiu atveju, motinystės pašaukimas – kilniausias iš užsiėmimų.
Todėl su Motinos diena, žaviosios damos. Keliu už jūsų kilnumą taurę.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
