Vytas Jankauskas. Skaitome Justino Marcinkevičiaus trilogiją: „Mindaugas“

Aktualizavus ir nurimus aistroms dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo, o tiksliau jo asmens ir jo vietos mūsų sąmonėje, galima ramiai ir neskubant sėsti ir atlikti tą darbą, kuris priklauso humanistikos sferai. Pabandom vėl pasiimti į rankas J. Marcinkevičiaus dramas ir jas perskaityti iš naujo, nes diskutuojant apie asmenybę, jos gebėjimą prisitaikyti ir išlikti, tarsi buvo išleistas iš akių pats kūrybos turinys. Mes jį lyg ir atsimename, tačiau pamirštame, kas buvo parašyta, o vėliau perkelta į teatro sceną. Todėl siūlyčiau išlaikyti distanciją tarp užsakymų, konjunktūros ir tiesiog perversti ramiai akimis, kas buvo parašyta.

Literatūrologai įvertino trilogiją, įvardydami ją kaip lietuvių epą. Akivaizdu, kad čia buvo pamatytas tautokūros procesą lemiantis tekstas, todėl, net jeigu epo sąvoka ir nėra pati tinkamiausia, trilogijos svarba neabejotina. Pati trilogija, pateikianti praeities vaizdinį, nėra tokia paprasta. Ji buvo parašyta, kuomet istorinis dėmuo buvo stumiamas į paraštes. Istorija buvo periodizuojama iki komunistų partijos steigimo ir po jo, Markso, Engelso ir Lenino vardai žymėjo jos pradžią, o jų raštais buvo užkaišomi ideologiniai bet kokių visuomenės mokslų knygų įvadai ir išvados. Ir dar gerai, jeigu jų nebuvo pernelyg prikišta į patį dėstymą. Būtent tokiomis sąlygomis J. Marcinkevičius ir kūrė savąją trilogiją.

Jeigu pasižiūrėsime, galėsime pamatyti, kad „Mindaugas“ sukomponuotas iš dviejų apimtimi labai kontrastingų dalių: J. Marcinkevičius pakankamai laisvai cituoja vieną iš pagrindinių tos epochos Lietuvą nušviečiančiu šaltinių (Haličo-Voluinės kroniką), tačiau tarp sausų faktų konstruoja ir pasakojimą, be galo įdomų ir įtraukiantį, kuris parodo, kaip pasitelkus jo kaip autoriaus vaizduotę gali būti sužmoginama istorija. Veikėjus vaizduoja gyvus, valdomus aistrų ir pareigos jausmo, taip sukurdamas gyvą epochą. Tuo „Mindaugas“ ir patrauklus: jis išėjo už siaurų akademinio interesų lauko ribų ir tapo suprantamas plačiajai publikai, kuri galėjo įvertinti „Mindaugą“ tiek teatro salėse, tiek skaitydama išleistą knygą. Ir šioje vietoje atsirado sklaida – idėjos apie tautos istoriją sklaida.

Šis elementas „Mindaugo“ parašymo metu buvo svarbus. Galima prisiminti, kad tuo metu valdžia įvairiomis formomis skatino lietuvių liaudies savivokos kūrimą: liaudies šokiai, liaudies ansambliai, liaudies pasakos ir t. t. Visa tai ženklino tautos ištrynimą, kadangi liaudžiai buvo galima palikti savuosius papročius, tačiau buvo projektuojama didelė, vieninga, tikinti viena ideologija ir vadovaujama vienos partijos sovietinė tauta. Tauta, kurios istorija prasidėjo nuo Lenino, o ankstesnis istorijos vyksmas – tik parengiamasis žingsnis Lenino ir komunistų partijos atėjimui. J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“ vertinant šiame kontekste – jo vertė didžiulė ir neįkainojama, kadangi jis pasiūlė savo žvilgsnį, kaip galima matyti seniai pasibaigusią epochą. Dar svarbiau – jis tą epochą padarė gyvą.

Kalbant apie patį „Mindaugą“, jo turinį, neabejotina, kad čia J. Marcinkevičius sudėjo tai, ką ir pats išgyveno, kaip suprato susidariusią situaciją. Galbūt Mindaugo paveikslas jam gavosi truputį romantiškas, genamas aistrų ir įvykio sūkurio, tačiau tai nebuvo problema – J. Marcinkevičius pernelyg nefantazavo, jis buvo prisirišęs prie istorinių šaltinių. Dar daugiau, sukūręs gyvą Mindaugą, jis buvo griežtesnis negu to laiko metraštininkai – nužudymų ir skriaudų skaičius kitų lietuvių kunigaikščių atžvilgiu J. Marcinkevičiaus buvo perdėtas, parodant, kad valstybės kūrimosi ir konsolidacijos procesas viduramžiais buvo sudėtingas, skausmingas ir žiaurus.

Nepaisant visų Mindaugo trūkumų, jam J. Marcinkevičius suteikė kelis labai ryškius bruožus. Pirmiausia, jis strategas ir bando prognozuoti ateitį. Jis numato, kur reikalinga taika, kur turi būti imamasi karo veiksmų. Jis numato, kad tautai reikia vienybės. Kad tauta galėtų realizuotis, jai reikalinga savoji valstybė. Būtent čia Mindaugas daugiausia ir darbuojasi – kurdamas valstybę. Ir vis tik ryškiausias Mindaugo monologas – jo mirties akivaizdoje. Bandydamas surinkti ir suklijuoti simbolinę sudaužytą molinę Lietuvą, jis prisipažįsta, kad tik ją vieną mylėjęs. Visus savo motyvus ir visus veiksmus jis pašventė Tėvynės labui. Ir Tėvynė buvo jo gyvenimo tikslas.

Tačiau vienas svarbiausių dialogų buvo Mindaugo pokalbis su žemaičių pasiuntiniais. Sulaukęs jų delegacijos jis išgirdo, kad jiems sunku tverti svetimųjų priespaudoje. Žemaičiai skundžiasi dėl svetimųjų jungo, nurodydami į naikinamus papročius ir tradicijas. Nereikia jokios analizės, kad šis vaizdinys būtų perkeltas į J. Marcinkevičiaus dienas. Situacija kartojosi, kadangi sovietai taip pat primetė savo gyvensenos formas, naikindami tradicijas ir buvusią tvarką. Tokia paralelė yra itin stipri, o J. Marcinkevičiaus, nors ir nelabai aiškiai pasiūlytas sprendimas, galėjo būti vienintelė išeitis: reikia vienybės, norint pasipriešinti svetimųjų jungui.

Konstruodamas savo pasakojimą, J. Marcinkevičius taip pat svarsto, kokia turi būti istorija. Šioje vietoje labai svarbūs Baltojo ir Juodojo Metraštininkų dialogai, jų žvilgsnis į pasaulį. Baltasis Metraštininkas, vertindamas istoriją, siūlo joje matyti gyvą žmogų, su savo privalumais ir trūkumais, klystantį, tačiau žmogišką. Juodajam Metraštininkui tai visiškai nepriimtinas žiūros taškas. Istorija jam – užfiksuoti faktai, sausi, bedvasiai ir šabloniški. Pastarasis istorijos modelis neatliepia tautos interesų, kadangi jis nepadaro istorijos įdomia. Tenka pripažinti, kad šis priekaištas buvo itin taiklus ir taikytinas okupuotos Lietuvos istoriografijai: būtent čia buvo pateikiama sausų faktų virtinė, kur pasimesdavo žmogus.

Sovietinė istoriografija, pripildyta klišių, Markso, Engelso, Lenino citatų, buvo pražūtinga tautai. Joje buvo galima rasti klasių kovos požymius, antstatą, bazę ir kitas ideologines klišes, kurios rodė, kad Maskvos pasirinktas kelias buvo progresyvus, o visa sovietinės imperijos periferija turėjo gyventi pagal tuos pačius istorijos dėsnius. Dėl to gyvas žmogus su savo aistromis, su savo išgyvenimais, su savo asmeniniais siekiais buvo svetimas tokiam istorijos pasakojimui. Tačiau J. Marcinkevičius parodo, kad būtent tokia istorija gali būti, jai nereikia alternatyvų. Juodasis Metraštininkas aiškiai deklaruoja, kad istorijos modelis ir istorinė tiesa gali būti tik viena, dėl to jis nužudo Baltąjį Metraštininką.

Tiesą pasakysiu: vien jau to fakto, jog istorija buvo papasakota įdomiai ir įtraukiančiai, kad buvo keliamas pasididžiavimas savąja tauta, užtektų, kad būtų pastatytas paminklas J. Marcinkevičiui. Sunkiomis okupacijos sąlygomis jis pateikė alternatyvų požiūrį į savo tautą. Nepagražintą, nepadailintą ir patrauklų. Parodantį, kokia žiauri gali būti istorija, tačiau tuo pačiu joje įpinama Tėvynės idėja. Pasiūlytas modelis, iš kurio buvo galima suprasti, kad lietuviai – istorinė tauta su giliomis šaknimis, kurią net Maskva pripažįsta, tebūnie ir nenuoširdžiai. Ir šis modelis pasirodė gyvybingas, turintis teisę į egzistavimą. Galiausiai negalima pamiršti ir to fakto, kad J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ pergyveno okupacijos išbandymus ir atrado savo nišą valstybingumą atstačiusioje Lietuvoje. Ne visiems taip pasisekė ir dėl šios priežasties bendra trilogijos panorama tampa dar svarbesnė.