Vytas Jankauskas. Žalgiris: kas prieš ir kas po jo?

Liepos mėnuo paprastai skirtas atostogoms ir pasimėgavimui žalia gamta, puikiu vandeniu, gerais orais (jeigu jie lepina – o šiais metais yra būtent taip). Liepą mes švenčiame vieną iš Lietuvos valstybingumo tradiciją pabrėžiančių švenčių. Tačiau liepos mėnuo yra susijęs ir su dviem didelėmis pergalėmis prieš kryžiuočius: Durbės mūšiu 1260 metais ir Žalgirio mūšiu 1410 metais. Šiuos du įvykius skiria pusantro amžiaus, tačiau jų prielaidos ir padariniai visiškai skirtingi, nepaisant to, jog yra daug panašumų.

Jeigu paimtume ir pradėtume lyginti šiuos mūšius, mes atrastume panašumų, į kuriuos dažnai net istorikai neatkreipia dėmesio. Prieš mūšį ir vienu, ir kitu atveju Lietuva buvo krikščioniška (bent formaliai) valstybė, valdovas buvo apsikrikštijęs ir įsitvirtinęs, tačiau šių mūšių padariniai radikaliai skirtingi. Nors ir vienu, ir kitu atveju Vokiečių ordinui buvo suduoti beveik triuškinantys smūgiai, tačiau galimybė pasinaudoti pergale nebuvo vienoda.

Po Durbės mūšio buvo pamatyta, kad Vokiečių ordinas gali būti sumuštas. Tai pradėjo vidinius procesus Prūsijoje, kurie virto į Didįjį prūsų sukilimą. Lietuvoje šis mūšis išjudino valdovo ir visuomenės elito santykių dinamiką. Buvo ginčijamasi, kokia turi būti Lietuvos ateitis. Galima pabrėžti, kad Lietuvos elitas nesėdėjo rankų sudėjęs: buvo organizuojami žygiai į Vokiečių ordino valdomas žemes, buvo daromas karinis spaudimas.

Nėra aišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu prasidėjusios įtampos nebūtų privedusios prie vidinių konfliktų – Mindaugas buvo nužudytas, o po jo sekė įtampos valstybės viduje. Lietuviai, turėdami galimybę panaikinti Prūsijoje Vokiečių ordiną, šia galimybe nepasinaudojo, nes vien tik karinės jėgos neužteko, tam reikėjo diplomatijos ir veikimo europiniu mastu. Galbūt tai buvo įkandama Mindaugui, tačiau dėl jo sosto besikandžiojantiems giminaičiams tai buvo neįkandama užduotis.

Žalgirio pergalė buvo visiškai kitokio masto reiškinys. Nors mūšis vėl buvo triuškinamai laimėtas, tačiau jis nevirto galutine karine pergale. Ordinas, sumuštas mūšio lauke, nepalūžo ir nepasidavė. Bandymas apsiausti ir šturmuoti Marienburgo tvirtovę nebuvo rezultatyvus. Karai nedidele apimtimi tęsėsi. Buvo likę neišspręsti juridiniai klausimai, susiję su Žemaitija. Todėl buvo pasitelkta diplomatija. Ginčai dėl Žemaitijos, Ordino ateities ir išlikimo Prūsijoje būtinybės persikėlė į Europinį lygmenį.

Svarbiausios Europos galvos buvo įtrauktos į klausimo sprendimą ir buvo mąstoma, kaip ir kokiomis priemonėmis užgesinti konfliktą. Jeigu Vokiečių ordinas nebuvo panaikintas Baltijos regione, tai Lietuva neginčijamai sugebėjo įrodyti, kad Žemaitija – tai Lietuvos dalis, kad ji turi būti prijungta ir integruota į Lietuvą. Natūralu, kad tokį sprendimą turėjo lydėti didžiulis įvykis – Žemaitijos krikštas. Veikdama kaip europietiška valstybė, Lietuva sugebėjo išnaudoti savuosius karinius laimėjimus.

Natūralu, kad norisi užduoti klausimą: ar mus ko nors moko šios dvi pergalės ir jų rezultatai? Gyvendami santykinai ramų gyvenimą ir mėgaudamiesi Europos Sąjungos ir NATO karinio aljanso narystės privalumais, kartais galime patys pamiršti, kad esame Vakarų pasaulį kuriantys žmonės. Būdami Vakarų civilizacijos ir politinių darinių integrali dalis, mes turime ir veikti kaip šių darinių dalis. Turime naudotis užkulisiais ir viešai kalbėti apie savo problemas, apie mūsų pasauliui kylančius iššūkius, apie mums rūpimus klausimus.

Kartais mąstydami apie tai, kad esame maži, mes patys save nuvertinam, pamiršdami, kad esame tam tikrų klausimų ekspertai. Kaip išgyventi Europos pakraštyje, kai už mūsų prasideda barbarų pasaulis? Kaip atsispirti brutalioms pastangoms pakeisti mūsų europietišką, o tuo pačiu ir lietuvišką identitetą? Kaip išsaugoti kultūrą ir tapti civilizacinės sklaidos židiniu? Per savo istoriją mes turėjome tokių patirčių, todėl galime jomis dalytis.

Didysis iššūkis mums patiems – kaip susitarti tarpusavyje. Galimi du modeliai: mes galime pamiršti bendruosius interesus ir paskęsti tarpusavio rietenose, kurios negali būti nei produktyvios, nei vesti į naujas pergales. Arba galime susitelkti ties keliais svarbiais punktais ir pabandyti kalbėti apie svarbiausius Europos klausimus. Tai nėra paprasta, nes pati Europa dažnai atrodo esanti kažkur ten, toli. Kažkur Briuselyje ar Berlyno ir Paryžiaus koridoriuose. Tai klaidingas suvokimas. Europa yra čia, Lietuvoje. To negalima pamiršti. Ir tai, kas mums atrodo lietuviška, dažniausiai yra europietiška. Tai daugiapakopės tapatybės dalis, kurios negalima užbraukti, panaikinti ar ignoruoti.

Atstovaudami Lietuvai ir lietuviškumui mes dažniausiai atstovaujame Europai ir jos idėjai. Tai mūsų suvokimo problemos, kad mes nesugebame aiškiai įsivardyti, kas yra europietiškoji tradicija. Pats Europos elitas dėl to ginčijasi. Išeina tyrimai ir gula į bibliotekų lentynas, tačiau į juos nėra įsiklausoma. Jie dulka, o mes patys bandome sudėlioti, kas ir kaip turi išplaukti iš mūsų pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos.

Todėl norėtųsi, kad būtų ne tik politinis susitelkimas. Norėtųsi, kad vyktų intelektualinė sklaida ir diskusijos apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. Klausimas Quo vadis?, adresuotas Europai, niekur nedingo. Tačiau bandant jį ištarti ir surasti į jį atsakymą reikia leisti sau mąstyti. O tai reiškia, kad reikalingas susitelkimas ir diskusijos.

Nuo to niekur nepabėgsime.