Tai galima konstatuoti apie šeštadienį prasidėjusį ir tą pačią dieną subliuškusį teroristinės samdomų žudikų grupuotės „Wagner“ bei jos vado Jevgenijaus Prigožino maištą prieš Kremliaus viršūnes. Teisingiau – prieš pagrindinę iš jų, Vladimirą Putiną.
Pirmasis smūgis režimo pamatams buvo suduotas dar pernai pavasarį, galutinai paaiškėjus, jog strateginio, esminio ir egzistencinio tikslo – fiziškai sunaikinti Ukrainos valdžią, jos centrus ir pačią valstybę – pasiekti nepavyko ir neapibrėžtą laiką nebepavyks.
Kremlius pastatė viską ant maksimalaus tikslo per maksimaliai trumpą laiką pasiekimo kortos ir pralošė. Taigi, ir atsidūrė strateginėje bei egzistencinėje aklavietėje iš kurios nebėra jokios „geros“ išeities. Teisingiau – jokio „plano B“.
Žinoma, galima spėti, kad tas „planas B“ ar bent jo surogatas – perėjimas į „sekinimo karo“ režimą. Tiesiog siekiama tęsti karą, didinti jo apsukas ir, kiek įmanoma smarkiau ir žiauriau naikinti viską Ukrainoje, kas tik pasiekiama ir įmanoma. O sau už nugaros stengiamasi sutelkti kuo platesnį globalinį diktatūrų internacionalą – pirmiausia, žinoma, Kiniją, Iraną, Šiaurės Korėją ir Kubą. Taip tikimasi kuo plačiau ir giliau perskelti pasaulį į Vakarų ir to internacionalo frontą.
Negalima sakyti, kad šis planas neturi šansų ar yra visai neefektyvus. Kitos diktatūros – pirmiausia, Kinija ir Iranas – taipogi egzistenciškai suinteresuotos Ukrainos sunaikinimu ar bent Rusijos režimo išlikimu bei pajėgumu padaryti kuo daugiau žalos Vakarams ir jų sąjungininkams. Todėl jos jau remia Rusijos režimą ir rems tiek ir tokiu mąstu, kokiu tik jam reikės.
Tad tikslas išlieka tas pats – vis dėlto išsekinti Ukrainą ir, pagaliau, ją vis viena sunaikinti, Vakarams nesugebėjus išlaikyti ir nedrįsus užstoti aukos tiesiogiai, savo kūnu.
Vis dėlto, ilgalaikėje perspektyvoje karo svarstyklės vis viena vis aiškiau krypsta ir kryps Rusijos nenaudai, nes net ir sulaukdama visokeriopos sąjungininkų paramos, ji nesugeba, neturi jėgų išlaikyti net ir to, ką jai pavyko užgrobti pirmojoje pilno mąsto invazijos fazėje.
Tai ir lemia, kad karas darysis vis brutalesnis ir žiauresnis, įgaus vis katastrofiškesnes formas. Po Kachovkos užtvankos griūties gali sekti Zaporižios atominės jėgainės susprogdinimas arba Rusija gali atvirai panaudoti atominį ginklą Ukrainoje. Pavyzdžiui, smogti Kijevui.
Žvelgiant būtent į šias tendencijas, darosi vis labiau akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada Vakarai ir NATO turės iš esmės svarstyti savo karinio kontingento tiesiogino įvedimo į Ukrainą galimybę. Tiesą sakant, tai būtų būtinybė, norint perimti iniciatyvą ir patį Kremliaus režimą pastatyti prieš pasirinkimą stoti į tesioginį karinį konfliktą su Vakarais, ar ne.
O čia ant Kremliaus stalo – ne tik smūgiai Vakarų ginkluotės ir kitokios paramos Ukrainai tiekimo kanalams, bet ir teroristiniai išpuoliai pačioje NATO valstybių teritorijoje prieš, pavyzdžiui, ne tik ir ne tiek karinę, kiek kritinę infrastruktūrą.
O visa tai, akivaizdu, dar labiau didina egzistencinį pavojų pačiam Rusijos režimui – pavojų, kurio pamatus jis pasiklojo jau Krymo okupacija.
Neišvengiama ir dėsninga, kad pradėjusi nelaimimą ir, todėl vis labiau pralaimimą karą, įklimpusi jame, diktatūra pradeda vis labiau braškėti iš vidaus. Teisingiau – esminėje savo gyvybinėje ir funkcinėje dalyje – viršūnėse.
Iš karto buvo matyti, jog vienas iš pagrindinų įskilimų – tarp Federalinio Saugumo Tarnybos (FST), čekistinės chuntos, kuri ir valdo šalį, ir karinės vadovybės.
Pirmieji skelbė kaltais antruosius dėl to, kad šie nesugebėjo įvykdyti užduoties ir pasiekti užsibrėžto tikslo, antrieji kaltino saugumiečius įvėlus kariuomenę į savo avantiūrą ir mokant tos avantiūros kainą būtent kariuomenės sąskaita.
Tad buvo tik laiko klausimas, kada šis konfliktas virs tiesioginiu susidūrimu.
J. Prigožinas su savo terorsitine grupuote visuomet buvo labiausiai panašus būtent į FST augintinį ir įrankį, visiškai kontroliuojamą FST.
Tačiau ilgainiui jis, be abejo, tapo ne vien tik įrankiu. Jo svarba, vykdant režimo užduotis Afrikoje, Artimuosiuose rytuose ir, žinoma, Ukrainoje, padėjo jam sukaupti savaiminę įtaką ir milžiniškus išteklius.
Tai, jog ši įtaka ir ištekliai ilgainiui turėjo pradėti erzinti ir neraminti kariuomenės ir Generalinio štabo viršūnes – natūralu.
Tad J. Prigožino tiesioginis konfiktas su karine vadovybe – tiek, kaip politinio savaiminio subjekto, tiek sisteminio FST ir kariuomenės konkurencijos rėmuose – nemažiau natūrali šių procesų išdava.
Beveik neabejotina, kad nuo pat šio susidūrimo pradžios dar metų sandūroje, J. Prigožinas veikė kaip veikėjų FST viršūnėse atstovas ir įrankis.
Jo funkcija ir užduotis – kuo labiau sukompromituoti ir politiškai susilpninti karinę vadovybę, paverčiant ją pagrindiniu atpirkimo ožiu dėl visų nesėkmių fronte. Galbūt, parengiant dirvą ir kadriniams valymams.
Dar svarbiau – labai tikėtina, kad J. Prigožinas tapo įrankiu ir atstovu tų, kurie pačiose FST viršūnėse ėmė galvoti apie galimą atsitraukimą iš Ukrainos. Galbūt, net prieš V. Putino valią ir kėsinantis į patį fiurerį – su Vakarais ir Ukraina sutariant dėl maksimaliai saugių pasitraukimo scenarijų bei sąlygų , išduodant Kremliaus šeimininką – galbūt jį nužudant – ir formuojant „pereinamają“ valdžią.
Bet pati toji karinė vadovybė, suprantama, nesėdėjo rankų sudėjus ir stengėsi perimti iniciatyvą, likviduoti ne tik patį J. Prigožiną, bet ir jo grupuotę.
Esminė aplinkybė – pačios aukščiausios Kremliaus viršūnės ir pats V. Putinas arba tiesiog delsė ir bijojo pasirinkti konflikto pusę, arba pasirinko kariuomenę.
Tad J. Prigožinas ir tie, kurie už jo stovi iš esmės nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pakelti statymus maksimaliai, iki rusiškos ruletės „mirk arba gyvenk“ lygio.
Tai ir įgavo praėjusio šeštadienio įvykių pavidalą, kuomet taikiniu tapo pats V. Putinas ir jam buvo tiesiogiai ir atvirai sakoma: „matai, mes galime padaryti, ką norime ir eiti iki galo, tu pasirinkai neteisingai, greičiau viską gesink, jei nori pats likti sveikas“.
Ir būtent ne valandomis, o sekundėmis auganti šios mėsmalės -- nepaisant jos net ir santykinai nedideilių galimų mastų – tikimybė ir privertė visus atsitraukti. Pirmiausia – V. Putiną, dar prieš keletą valandų kalbėjusį apie išdavikus, kuriuos reikia kuo greičiau sunaikinti.
Žinoma, tas „susitarimas“ dėl to, kad J. Prigožinas su tais savo parankiniais, kurie nori, saugiai atsitraukia į Baltarusiją, o likusieji irgi lieka neliečiami ir daro, ką nori – nevertas nė sudilusio skatiko.
Labiausiai tikėtina, kad visos „sąlygos“ buvo sugalvotos tiesiog tam, kad abi pusės maksimaliai patogiai galėtų kuo greičiau iššokti iš nebevaldomo traukinio.
J. Prigožinas tarsi apsaugo save ir bent jau artimiausią savo aplinką, apskritai fiziškai pasitraukia iš Rusijos, gi Kremlius ir karinės viršūnės taipogi tarsi „laimi“, pasiekia tai, kad J. Prigožino grupuotė išsivaikšto arba paklūsta kariuomenei.
Tačiau visiems visiškai akivaizdu, kad V. Putinas ir jam lojalios Kremliaus viršūnės dabar tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik arba nužudyti J. Prigožiną, arba jį suimti ir surengti jo viešą nulinčiavimą.
Juk tokio iššūkio, kurį maištininkas viešai metė pačiam aukščiausiam diktatūros vadui, toji diktatūra nebegali normaliai funkcionuoti, jei maištininkas nėra sunaikintas.
Ne mažiau svarbi išvada ne tik patiems režimo atstovams, bet ir, pavyzdžiui, Vakarams – V. Putiną galima ir reikia spausti bei šantažuoti. Jis nelaiko smūgio ir bijo net ir mažiausio pavojaus, o visa bravūra – tik propagandinis šnipštas.
Kita vertus, suprantama, kad iki debesų sureikšminti viešo ir visiems akivaizdaus V. Putino pažeminimo neverta. Tiek Rusijos „visuomenė“, tiek ją valdantis „elitas“ ne kartą demonstravo, jog jų baimė mesti atvirą iššūkį pačiam vadui yra didesnė už bet ką – net, galbūt, už totalų ir staigų karinį pralaimėjimą Ukrainoje jau šią vasarą.
Tačiau šis V. Putino pažeminimas vis viena turi nors ir latentinį, greitų ir apčiuopiamų padarinių nekeliantį, tačiau itin destruktyvų ilgalaikį poveikį visai režimo „vertikalei“ bei konstrukcijai nuo viršaus iki apačios.
Tad tik laiko klausimas, kada matysime arba naują praėjusio savaitgalio serialo seriją, arba naują serialą su nauju, dar įžūlesniu ir agresyvesniu herojumi-maištininku.
Štai čia kyla mums esminės svarbos turintis klausimas – o ką mes? Ne tik kolektyviniai Vakarai, bet ir Lietuva, dažnai mėgstanti pašiepti juos dėl jų nesugebėjimo prognozuoti įvykius ir į juos reaguoti, praėjusį šeštadienį buvo užklupti, lyg nuogi dilgėlėse.
Viena vertus, tarsi visiems lyg ir aišku, kad erozija ir vidaus destrukcija Rusijos režime gali būti žymiai spartensė ir intensyvesnė, nei atrodo ir norisi. Savaitgalio įvykiai parodė, kad net ir Ukrainos galutinė pergalė mūšio lauke nebūtinai gali būti lemiama Rusijos viršūnių vidaus išsipjovimo sąlyga. Tas išsipjovimas gali įvykti anksčiau.
Tad ir vėl tas pats klausimas – kaip turi elgtis Vakarai? Ar šiukštu nesikišti į tas pjautynes ir, galbūt, netgi palaikyti dabartinį režimą, siekiant savo naudai išnaudoti jo baimę ir desperaciją, ar priešingai – jas, kiek įmanoma, skatinti, remiant ir skatinant bet kokias jėgas režimo viduje, kurios meta tikrą iššūkį dabartinei valdžiai?
Reikėtų antrojo varianto. Tačiau tam reikia kuo detalesnės ir tikresnės išankstinės informacijos apie procesus režimo viduje ir, suprantama, proaktyvios politikos bei veiksmų, ta informacija naudojantis.
Deja, praėjusį savaitgalį ir Lietuvoje, ir pagrindinėse Vakarų sostinėse pamatėme, kad nei vieno, nei kito nėra – bent tokiu mastu, kokiu reikėtų.
Gerai, kad viskas stabtelėjo taip, kaip stabtelėjo. Tačiau juk labai neilgam – gali atsinaujinti žymiai greičiau, nei atrodo. Ir kai atsinaujins, visa tai bus žymiai rimčiau, nei buvo dabar.