Būtent tai, panašu, ir yra svarbiausias viso prezidento G. Nausėdos metinio pranešimo akcentas, kurį pabrėžti norėjo ir pats kalbėtojas.
Juk šalies vadovas, Seimo tribūnoje skaitęs kalbą apie 50 minučių, padarė bene tik porą pauzių. Vieną – techninę, kai gurkštelėjo vandens ir vieną – prasminę, tam, kad klausytojai kuo labiau suprastų svarbą to, ką jis ką tik pasakė. O tai buvo raginimas iškelti valstybei šį tikslą – „tapti šeimoms draugiškiausia Europos sąjungos valstybe“.
Šeimos, vaikai, tėvai ir, be abejo, regionai – būtent tai buvo pagrindinės sąvokos, apie kurias sukosi didžioji dalis prezidento kritikos ir samprotavimų, skirtų vidaus politikai ir, pirmiausia, švietimo bei sveikatos apsaugos reformoms.
Būtent Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijoms ir jų vadovams kliuvo bene daugiausiai prezidentinės pylos dėl to, kad tos reformos esą vyksta per žmonių galvas bei jų gyvenimus, kenčia vaikai, jaunimas bei toliau nuo didžiųjų miestų esančių regionų gerovė bei ateitis.
Rūpestis vadinamąja „antrąja Lietuva“ buvo išreikštas ir kritika Susisiekimo ministerijai, dėl kurios kaltės, esą regionai tolsta nuo šalies centro ir tiesiogine to žodžio prasme – dėl trupančių kelių ir tiltų.
Užsidarymu valdiškuose bokštuose ir žiūrėjimu tik į biudžeto eilutes ar kitus negyvus dalykus, nematant žmonių ir pačios Lietuvos, žinoma, buvo kaltinama ir visa valdžia.
Vėlgi, suprantama – į rinkimus G. Nausėda žengs kaip aiškus dabartinių valdančiųjų dešiniųjų pagrindinis oponentas ir pagrindinė viltis visų tų, kuriems ši valdžia nepatinka. Ir šiuo atveju jo užduotis – kad šis jo įvaizdis būtų didesnis ir stipresnis, nei I. Vėgėlės.
Tiesa, pats pranešimas baigiamas tuo, kas, lyg balta siūlė, vis išryškėdavo visoje jo eigoje – raginimais vienytis, siekti santarvės bei sutarimo. Tai – taip pat vienas iš kertinių prezidentinės propagandos naratyvų – jis, esą yra pagrindinis visų sodintojas už bendro stalo ir apskritai vienintelis konstruktyvus suagusiojo balsas visuotino nebrendylų rietenų bei peštynių šurmulio perpildytame kambaryje.
Tačiau didžiausias komiškas paradoksas yra ne bandymai suderinti vienas kitam prieštaraujančius naratyvus, o bendra viso pranešimo tonacija bei stilistika.
Bent pusė oficialiojo Vilniaus išvakarėse tikėjosi, kad jei prezidento kalba ir nenuplėš Seimo stogo, tai bent gerokai jį pakilnos.
O kaipgi kitaip – pirmiausia, juk tai paskutinis prezidento pranešimas prieš rinkimus. Taigi, jis turėtų skambėti, lyg puolimo pradžią skelbiančio trimito garsas.
Antra ir galbūt dar svarbiau – patys pagrindiniai jo priešai – valdantieji – dabar yra susimovę ir susimurkdę taip, kad būtų tiesiog nuodėmė jų nepribaigti.
Konservatorių ir Vyriausybės viršūnėlės, apsijuokusios su pirmalaikių Seimo rinkimų bei Vyriausybės „perkrovimo“ viražais, paskutiniųjų visuomenės nuomonės apklausų fone atrodo itin karikatūriškai.
Toliau per atskiras savivaldybes tebešliaužiantis „čekiukų skandalas“ primena, kad, ten prasidėjęs, ten jis ir galėjo iš esmės likti.
Teisingiau, jį į patį valdžios olimpo epicentrą ir iškėlė pačios valdančiųjų viršūnėlės, tuo pačiu ir sugėrusios visą šio iškėlimo karštį. Būtent dėl to ir daugiausiai nukentėjo valdančiųjų nacionalinių politikų, Seimo ir kitų centrinių institucijų prestižas, savivaldai ir jos institucijoms likus antrajame plane.
Negana to, gana kerėpliškai atrodo ir karštligiški Seimo sprendimai, nubraukiant tuos „čekiukus“ pagimdžiusias „kanceliarines išmokas“ ir žymiai pakeliant oficialius valandinius savivaldybių tarybų narių atlyginimus.
Kol kas tikrovėje tai reiškia, kad, pagal realų darbo kiekį, visai riebiai pradėję uždirbti savivaldos politikai dabar tuos pinigus galės oficialiai taškyti visai be „čekiukų“, ir tiek.
Taigi, esamiems ir potencialiems švaistūnams savivaldoje gavosi visai nieko, o visą ugnį į save iššaukė dabartinės valdžios viršūnė.
Ką gi, prezidentas savo kalboje, aišku, paminėjo šią neadekvačią ir netgi isterišką valdančiųjų reakciją, sąlygotą visiško bet kokios kritikos savo atžvilgiu ir net jos regimybės netoleravimo.
Tačiau užuot kaip reikiant išvoliojęs priešus degute ir plunksnose G. Nausėda apsiribojo tik, jo paties žodžiais tariant, „nabašniko“ pašlakstymu žalia – gal, šiuo atveju, čemeryčių – arbata ar aptaškymu iš tūbelės išspausta pasta.
Tai gana keista ir dėl to, jog išvakarėse, per Prezidentūroje surengtą neoficialių pasisėdėjimą su šalies žiniasklaidos atstovais, tiek šalies vadovo dvaras, tiek pats ten dalyvavęs jo šeimininkas stengėsi sukurti atominio sprogimo nuojautos atmosferą ir laidė įvairias atitinkamas užuominas.
Bet, kaip matome, tiek šiuo, tiek daugeliu kitais turinio ir stiliaus aspektais, miestas ir pasaulis išgirdo biurokratiškai glotnią ir lygią, it Prezidentūros grindys, apžvalgą-atsakaitą.
Žinoma, patys valdančiųjų vedliai – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ir premjerė I. Šimonytė - konstatavę, jog prezidentas perskaitė savo rinkimų kampanijos gaires, teigė išgirdę „neapykantos kalbą“, prilygintiną garsiojoje totalitarinėje distopijoje „1984-ieji“ aprašytoms „neapykantos penkiaminutėms“. Neapykantos, žinoma, jiems.
Per visą prezidentų metinių pranešimų istoriją bet kurie valdantieji, sulaukę net ir labiausiai žudančios ir aiškiausiai jiems skirtos kritikos, uoliai apsimesdavo, jog jos nebuvo, jie jos negirdėjo, kritika buvo skirta ne jiems, o jų priešams ar pirmtakams.
Dabar bene pirmą kartą istorijoje valdantieji įžvelgė net jiems skirtos neapykantos kurstymą, nors, palyginus su ankstesniais pranešimais, sulaukė tik lengvo pliaukštelėjimo, net sumaišyto su lengvomis pagyromis kartais „įsiklausant“ prezidento.
Tai rodo, kad ir jie patys, kaip kokie šamanai ar skandinavų vikingai, net greičiau nei prezidentas, save baigia įvaryti į būsimos rinkimų kovos transą.
O tuo tarpu kai kurie opozicijos lyderiai – pavyzdžiui, „vardanlietuvis“ S. Skvernelis – tiesiai išreiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad G. Nausėdos kalba buvo kraštutinai „prezidentiška“ blogąja to žodžio prasme ir, galbūt, net palanki valdantiesiems.
Tačiau, kilstelėjus savo akis virš visų šių politinių batalijų ir konjunktūros, bene geriausiai ir adekvačiausiai dominuojančią reakciją į G. Nausėdos benefisą išreiškė jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Ji seniai neslepia savo ironiško ir itin skeptiško požiūrio į įpėdinį, tačiau kartu vengia jį tiesiai išreikšti konkrečiais viešais pareiškimais.
D. Grybauskaitė itin ryškiai tai pademonstravo ir šį kartą. Vertindama pranešimą žodišku būdu, ji, šypsodama, konstatavo, jog jis yra apie viską ir dar daugiau. Tačiau prieš tai, reaguodama į žurnalistų prašymą įvertinti, demonstratyviai atsidūso ir, pavarčiusi akis, padarė pauzę, kuri aiškiai sakė: „O Viešpatie Dieve, jėzaumarija, na ir ką man čia dabar vertinti“.
Ką gi, D. Grybauskaitei vertėtų pritarti ta apimtimi, kad šioje kalboje labiausiai ir trūko to, ką galima būtų iš tiesų vertinti bei analizuoti – aiškios pagrindinės žinios, teisingiau, strateginių valstybės perspektyvų brėžimo bei pažangos jų kryptimi detalesnio ir atviresnio vertinimo.
Būtent tai labiausiai akį ir ausį ir rėžė būtent pirmojoje dalyje, kuri buvo skirta pagrindinei šalies vadovo bei vyriausiosjo ginkluotųjų pajėgų vado atsakomybės sričiai – užsienio bei saugumo politikai ir geopolitikai.
Padėtis Ukrainoje, kur pagaliau prasidėjo pirmasis Ukrainos kariuomenės ilgai žadėto kontrpuolimo etapas, toliau darosi tik įtemptesnė bei grėsmingesnė visam regionui ir žemynui. Akivaizdu, kad ji tik blogės ir toliau.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje Ukrainos atžvilgiu gali tapti nauja istorine ją už aljanso borto kuo toliau tebenorinčių išlaikyti Vakarų klaida ir Lietuvos diplomatijos fiasko.
Kur dar nuolatinės vidaus rietenos dėl vokiškos brigados, stumdymasis dėl to, ar reikia ir lenkų užnugario, nesutarimai dėl gynybos finansavimo, užsienio politikos.
Kaip apskritai vis tamsesniuose tarptautiniuose vandenyse atrodo Lietuvos laivelis ir kuria kryptimi jis plaukia? Kokie ne tik norimi bei optimistiniai, bet ir tikėtini ne visai geri scenarijai, ką turi ir ką gali padaryti pati mūsų valstybė, kad įvyktų pirmieji, o antrieji liktų neišsipildę?
Vietoje valstybės vadovo vizijos, strategijos bei politikos receptų mes ir išgirdome net daugiau, nei įprastai, valdininkišką kasdienių lozungų ir trafaretinių frazių rinkinį.
Ką gi, ne pirmą ir ne paskutinį kartą galime konstatuoti – lyderystė reitinguose ir būsimų rinkimų favoritų apklausose bei Konstitucijos skirta formali aukščiausia vieta valstybės vadovybės sąrangoje yra ne pats, kas tikra politinė lyderystė.
Tebegyvename ir, regis, toliau gyvensime jos vakuume.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.