Vytautas Daraškevičius. 1990 metų kovo 11-oji – Lietuva nepriklausoma

1990 m. vasario 24 dieną vyko rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. (Pakartotiniai rinkimai – kovo 4 d.). Kaip ir buvo tikėtasi, didžioji dauguma (net 90 iš 116) išrinktųjų buvo Sąjūdžio remti deputatai.

Naujoji Aukščiausioji Taryba į pirmąjį posėdį susirinko kovo 10 dieną. Tądien buvo daugiausia sprendžiami procedūriniai klausimai. Kovo 11 dienos posėdyje, kuris prasidėjo į pavakarę, buvo laukiama svarbiausių sprendimų. Deputatai darbavosi posėdžių salėje, o susirinkusi prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų minia žmonių, atvykusių ne vien iš Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų, klausėsi radijo transliacijos, diskutavo, dainavo patriotines dainas. Buvo gausu plakatų. Ten sukinėjausi ir aš bei dar vienas kitas kolega iš fotografų mėgėjų, kurie neturėjome akreditacijos patekti į rūmus.

Kadangi AT deputatų daugumą sudarė Sąjūdžio atstovai, nieko nenustebino, kad pirmininku ryškia persvara buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Sąjūdis gerai pasiruošė AT posėdžiams. Jau iš anksto buvo apgalvoti ir parengti svarbiausių dokumentų projektai. Tad įstatymų priėmimas vyko sklandžiai.

Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ buvo grąžintas valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis. Tuo metu disidentas Antanas Terleckas, buvęs tarp žmonių, sekusių posėdžio eigą rūmų prieigose, virš įėjimo į rūmus kabojusį metalinį LTSR herbą su pjautuvu ir kūju uždengė istorine Lietuvos vėliava su Vyčiu.

Priartėjo svarbiausias tos dienos momentas. Prasidėjo vardinis balsavimas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Balsavimui einant į pabaigą, Iš rūmų išėjo vienas iš AT darbuotojų, paklausė ar tarp žmonių yra fotografų ir pakvietė užeiti į posėdžių salę, nes tuoj bus paskelbtas nepriklausomybės aktas.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis paskelbia balsavimo rezultatus. LR nepriklausomybei pritarta beveik vienbalsiai. Deputatai sustoja, dainuoja valstybės himną, sveikina vienas kitą.

Paskelbiama pertrauka, ir kai kurie deputatai išeina į lauką prie susirinkusių žmonių, šie juos sveikina, ovacijomis, gėlių puokštėmis. Tuo metu vėliava uždengtą LTSR herbą keli Sąjūdžio aktyvistai visai nuplėšia nuo sienos ir nuneša į rūmus. Deputatai tęsia darbą iki vėlyvos nakties, o prie rūmų susirinkę žmonės linksmai klega, dainuoja, šoka liaudies šokius.

Tą dieną išsipildė tai, apie ką Sąjūdžio veiklos pradžioje 1988 m. birželį sunkiai galėjo svajoti net ir drąsiausi Lietuvos patriotai Šis žingsnis, kurį entuziastingai sutiko tiek prie AT rūmų susirinkę žmonės, tiek ir visi kiti, stebėję tai TV ekranuose, sudrebino visos Tarybų Sąjungos pamatus...

1990 metų kovo 11-oji užbaigė pirmąjį kelio i laisvę etapą, šviesų, euforišką, ne veltui pavadintą „dainuojamąja revoliucija“. Iki realios laisvės bei tarptautinio pripažinimo dar buvo likę beveik pusantrų nelengvų metų, kupinų jau daug dramatiškesnių įvykių...

O tuo momentu tai buvo tikrai ryžtingas bei drąsus žingsnis į nežinomybę.