Šios programos paskirtis apibūdinta šitaip: „Konkursinio finansavimo būdu koordinuoti ir integruoti svarbiausius lituanistinius mokslinius tyrimus ir jų sklaidą Lietuvoje bei užsienyje, <...> stiprinti lituanistinių tyrimų indėlį į Lietuvos valstybės humanistikos plėtrą ir taip suteikti mokslinį pagrindą Lietuvos pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymui.“
Jei LMT iš tikrųjų vadovautųsi tokia programos paskirties samprata, tai jos sprendimas neskirti finansavimo R. Ozolo filosofinio ir politinio palikimo publikavimui būtų nesuvokiamas.
Jo, kaip Sąjūdžio ideologinio lyderio, kūrybinis palikimas nėra vien tik saugotinas Sąjūdžio metų liudijimas. Kiekvienam, kuris skaitė įvairioje spaudoje išbarstytas R. Ozolo įžvalgas apie Lietuvos ir Europos ateitį, yra aiški jų ypatinga reikšmė: tai idėjinės gairės Lietuvos valstybės išlikimui.
LMT tinklapyje pateikta informacija apie tame pačiame konkurse laimėjusius projektus taip pat parodo, kokios kvalifikacijos ir kokių vertybinių nuostatų ekspertus LMT samdo projektams vertinti.
Nors iš pavadinimo, anotacijos ir projekto vadovo pavardės sunku spręsti apie projekto būsimą „indėlį į Lietuvos valstybės humanistikos plėtrą ir taip suteikti mokslinį pagrindą Lietuvos pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymui“, kai kurių projektų prasmingumas yra, švelniai tariant, nulinis, bet kai kurie tiesiog pribloškia.
T. Janeliūnas žada analizuoti „santykį tarp tarptautinių jėgų, sukuriančių spaudimą mažai valstybei vykdyti reagavimo ir prisitaikymo politiką, ir veikėjo [prezidentės], turinčio specifines pozicijas, vertybes, ambicijas. <...> Tyrime ypatingas dėmesys skiriamas D. Grybauskaitės pozicijų kaitai nuo 2009 m. iki 2019 m., kuri iliustruojama per svarbiausius dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos įvykius“.
Turėtų stebinti pasirinktas tyrimo objektas, bet matant projekto vadovo pavardę ir pažadą aprašyti/sukurti prezidentės „užsienio politikos doktriną“ viskas tampa nykiai aišku.
T. Janeliūnui, kaip ir kitiems TSPMI dirbantiems ir politinį „elitą“ aptarnaujantiems „politologams“, tokie projektai tėra tik valstybės pinigais garantuotas versliukas, kurio produktas šiuo konkrečiu atveju bus gražiai įrišta panegirika postą paliekančiai prezidentei.
Yra ir daugiau gana abejotinų projektų, kuriems LMT iš valstybės biudžeto skyrė šimtus tūkstančių eurų, bet svarbiau yra įvertinti T. Janeliūno projekto anotacijoje paminėtą galingesnių jėgų spaudimą mažoms valstybėms.
Taip, tarptautinės jėgos, ypač viršnacionalinės ES institucijos, kuria spaudimą Lietuvai vykdyti tokią prisitaikymo politiką, kuri tampa šeimos ardymo, vaikų grobimo, tautos išsivaikščiojimo ir Lietuvos kaip valstybės susinaikinimo politika.
Ši politika yra didžiausia grėsmė Lietuvos valstybės išlikimui, ir būtent šios grėsmės lemia R. Ozolo filosofinio ir politinio palikimo studijų ir sklaidos visuomenėje ypatingą svarbą.
Jau prieš kelis dešimtmečius R. Ozolas ne kaip euroskeptikas, bet kaip mąstytojas pastebėjo, jog „itin problemiškai Europos Sąjungos ateitis iškilo po to, kai nacijų Europos koncepcija buvo pakeista Europos nacijos koncepcija“.
R. Ozolas suprato ir sakė, kad tokioje Europos nacijoje, kuri iš tikrųjų būtų imperija valdoma iš vieno centro, Lietuvos visuomenės politinis „elitas“, servilizmo įgūdžius išsiugdęs ankstesnėje imperijoje, taip pat elgsis naujojoje imperijoje.
Viskas išsipildė su kaupu. Bet R. Ozolo paveldas – ne tik pranašiškos įžvalgos. Jame glūdi ir intelektualines gairės planuoti absoliučiai būtinus ir neatidėliotinus veiksmus Lietuvos valstybei išsaugoti.
Tokių veiksmų plano neturi, o ir nemėgina kurti nė viena valstybės valdžią vykdanti Lietuvos institucija. Politkorektiškoji LMT – taip pat.
LMT klausimu
Iš valstybės biudžeto finansuojamų humanitarikos programų turinį, humanitarikos projektų konkursų tvarką, projektų vertinimo, ekspertų atrankos taisykles nustato ir tų projektų vertinimą bei finansavimą vykdo viena ir ta pati Lietuvos institucija – Lietuvos mokslo taryba.
Mokslo ir humanitarikos politikos formavimo ir finansavimo funkcijų sutelkimas vienoje institucijoje yra priešingas civilizuotų šalių praktikai ir sudaro sąlygas interesų konfliktams, neskaidrumui bei piktnaudžiavimui vertinant ir finansuojant konkursinius projektus.
Nėra sudėtinga atskirti mokslo ir humanitarikos politikos formavimo funkciją nuo finansavimo funkcijos – iki 2007 m. projektų vertinimą ir finansavimą vykdė kita institucija – Valstybinis mokslo ir studijų fondas.
Nors atskyrimas šiek tiek pagerintų situaciją, bet kultūrinis palikimas sukūrė kitų labai sunkiai įveikiamų kliūčių.
LMT narių atranka yra racionaliai reglamentuota, bet dėl sprendimus priimančiųjų mentaliteto racionalumas išnyksta vykdant narių atranką ir juos skiriant.
Nepriekaištinga reputacija suprantama kaip nesėdėjęs kalėjime, konformizmas traktuojamas kaip organizaciniai gebėjimai, moksliniai ir humanitariniai gebėjimai vertinami ne pagal ištartą naują žodį, leidžiantį geriau suprasti praeitį, geriau analizuoti dabartį ir aiškiau žvelgti į ateitį, bet pagal pagaminamos makulatūros apimtį ir t. t.
Pagal išsigimusius kriterijus suformuota LMT negali jų nenaudoti parinkdama ekspertus konkrečių projektų vertinimui. Padėtį toliau blogina LMT praktika ekspertų komisijos vadovu skirti LMT narį, kuris savo administracines galias neretai naudoja siekdamas paveikti vis dar esančius nepriklausomus ekspertus.
Pavyzdžiui, jei projektas nepakankamai politkorektiškas ar jo vadovas kažkam „viršuje“ nepatinka, ekspertams tai leidžiama suprasti. Jei nesusipranta – lanksčiai panaudojama vienokia ar kitokia spustelėjimo forma. Vėliau tokie ekspertai nebekviečiami vertinti projektų.
Ekspertų elgesys sprendžiant R. Ozolo paveldo sklaidos finansavimo klausimą yra lakmuso popierėlis, atskleidžiantis LMT susiklosčiusios tyrimo projektų ekspertinio vertinimo ydas. Pamažu susikūrė ir įsitvirtino uždara, ydingo rato principu suformuota ir veikianti sistema.
Susidarė uždaros ekspertų vaidmenį atliekančios „draugų grupės“, kurioms neretai priklauso menkai kvalifikuoti ir net valstybei nelojalūs asmenys. Šios anonimiškos pseudoekspertų grupės veikia, o tiksliau – savivaliauja šiltnamio sąlygomis.
Faktiškai išvalstybinus Lietuvos mokslo sistemą, nėra kam įvardyti visuomenei ir valstybei svarbiausių mokslinių tyrimų, tarp jų ir lituanistikos, prioritetų.
Todėl, kaip rodo minėtas užmojis lituanistiniam „tyrimams“ priskirti laužtą iš piršto pseudoproblemą – nesamą, tai yra kraštutinai konjunktūrinę, karjeristinę ir primityvią, D. Grybauskaitės „užsienio politiką“ tyrimų problematiką – ne atitinka objektyvius valstybės poreikius, bet yra „pritaikoma“ prie „ekspertų“ ir jų draugų kvalifikacijų ir finansinių poreikių.
Kitaip tariant, valstybės lėšomis finansuojami privatūs tyrinėtojų hobiai ir tenkinami jų asmeniniai akademinio verslo interesai.
Kadangi ekspertizes atliekančios „grupės draugų“ vadovaujasi principu „varnas varnui akies nekerta“, „ekspertai“ ir „projektų rengėjai“ nuolatos keičiasi vaidmenimis ir „aprūpina“ vieni kitus vis naujais „tyrimų projektais“, o ir pačios ekspertizės tapo pelningu verslu – jos taip pat dosniai atlyginamos.
Savo ruožtu šitaip „laimėtų“ projektų ir „įsisavintų lėšų kiekis tampa tyrinėtojo „mokslingumo“ ir „produktyvumo“ rodikliu.
Susidaro ištisa kasta bevertę mokslinę „produkciją“ įgudusių konvejeriu gaminanti šarlatanų, kurių „tyrinėjimai“ neturi nė menkiausios teorinės ir praktinės vertės ir nugula niekam neįdomių ataskaitų pavidalu biurokratų stalčiuose tik tam, kad būtų „teisėtai“ iškeisti į dosnaus atlyginimo čekius už atvirai parazitinius tyrimų projektus, kurių vienas iš pavydžių yra pseudomoksliniai svaičojimai apie D. Grybauskaitės užsienio politiką, kurios koncepcijos ji nesuformulavo ir iš principo nėra pajėgi suformuluoti.
Lietuvoje susikūrė ištisa nuolatinio ir masinio „pinigų įsisavinimo“, o iš tikrųjų – įžūlaus mokslui skirtų lėšų grobstymo ir valstybės apvaginėjimo sistema.
Ją būtina nedelsiant suardyti. Pirmas žingsnis šia linkme turėtų būti LMT ekspertų sąrašo paviešinimas, kuris atvertų galimybę identifikuoti tarp jų susidariusias klanines grupuotes.
Taip pat būtina atlikti išsamų jau finansuotų tyrimų projektų auditą, grindžiamą kokybiniu jų vertinimu, siekiant, kad į valstybės biudžetą būtų grąžintos „grupių draugų“ beverčiams tyrimų projektams iššvaistytos ir/arba išvogtos lėšos. LMT būtinos esminės permainos.